TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kodėl svarbus medikų vaidmuo kovojant su savižudybėmis

2016 04 02 21:00
Statistika patvirtina, kad savižudybės Lietuvoje yra didelė problema: per metus mūsų šalyje nusižudo apie 1000 žmonių. pixabay.com nuotrauka

Ar kada pagalvojote, kad savižudybė yra viena iš dešimties dažniausių mirties priežasčių kiekvienoje šalyje ir viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių amžiaus grupėje nuo 15 iki 35 metų?

Savižudybės rizika paprastai didesnė jauname (15–30 metų) ir vyresniame (viš 65 m.) amžiuje. O tai, kad nusižudo tik psichikos ligomis sergantys žmonės – yra mitas. Iš tikro didžioji dalis nusižudžiusiųjų žmonių nesirgo jokia psichikos liga.

Pasak Centro poliklinikos direktoriaus pavaduotojos medicinai Audronės Juodaitės Račkauskienės, šie faktai stebina ir daugelį medikų, kuriems tenka didelė atsakomybė siekiant mažinti savižudybių skaičių. Tyrimai rodo, kad beveik pusė nusižudžiusių žmonių iki mirties likus mėnesiui, o kartais ir mažiau, apsilanko pas gydytoją. Paprastai didesnė jų dalis ateina pas šeimos gydytoją, o ne pas psichiatrą. Švedijos pavyzdys įrodo, kad būtent šeimos gydytojai gali prisidėti prie savižudybių skaičiaus mažėjimo. Šioje Skandinavijos šalyje šeimos gydytojams buvo organizuoti specialūs savižudybių prevencijos mokymai.

„Šeimos, vidaus ligų ir vaikų ligų gydytojai, Skambučių centro ir registratūros darbuotojai yra pirmieji, kurie susiduria su pacientais, galvojančiais apie savižudybę, todėl jiems labai svarbu sugebėti tokius žmones atpažinti, mokėti su jais bendrauti ir žinoti, kur ir kaip nukreipti, kad būtų laiku suteikta pagalba. Norėdami savo darbuotojams suteikti reikiamų žinių, organizavome mokymus apie pirmųjų savižudybės rizikos ženklų atpažinimą ir pirmąją psichologinę pagalbą“, – sako A. Juodaitė Račkauskienė ir priduria, kad įgytos žinios padės vykdyti įsipareigojimus, numatytus Savižudybių prevencijos memorandume.

Centro poliklinikos šeimos gydytoja Daiva Berškienė pripažįsta, kad medikams trūksta profesinės patirties bendrauti su pacientais, galvojančiais apie savižudybę, todėl psichologų vesti mokymai ir diskusijos šia tema buvo itin vertingi. „Šeimos gydytojų diskusijos su kolegomis psichologais buvo itin svarbios, nes nuo šių metų į psichologus žmonės gali kreiptis tiesiogiai, konsultaciją gali pasiūlyti šeimos gydytojas, kuris pacientus mato dažniau nei psichiatras. Pastarojo siuntimas anksčiau buvo būtinas, norint apsilankyti pas psichologą. Reikia pripažinti, kad savižudybių tema ne tik visuomenei, bet ir medikams yra „nepatogi“, – pastebi šeimos gydytoja D. Berškienė.

Ji pripažįsta, kad ne kasdien šeimos gydytojai susiduria su pacientais, galinčiais prieš save pakelti ranką, ar išgyvenančiais skausmą dėl artimojo savižudybės. „Pagal statistiką žudytis yra linkę jaunesni žmonės, o jie pas šeimos gydytojus paprastai ateina daug rečiau nei vyresnio amžiaus pacientai, sergantys lėtinėmis ligomis. Jauni žmonės dažniausiai apsilanko, kai nori profilaktiškai pasitikrinti sveikatą. Tačiau turime pripažinti, kad tie, kuriems būdinga depresinė nuotaika, retai galvoja, jog reikėtų nueiti pas šeimos gydytoją ir profilaktiškai pasitikrinti. Dėl šios priežasties tokių pacientų dažnai nesutinkame. Ne kasdien sutinkami ir pacientai, kurių artimieji pakėlė prieš save ranką. Jei pacientas serga lėtinėmis ligomis ir pas gydytoją atvyksta dėl jų priežiūros, tai ryšys tarp mediko ir paciento būna artimesnis ir gydytojas dažniau paklausia, kaip sekasi kitiems šeimos nariams, – tai jau paprasčiausi bendražmogiški santykiai, užsimezgę tarp šeimos ir mediko. Tuomet lengviau sužinoti apie nelaimę ir bandyti padėti. Iš paciento, kuris ateina vos kartą per metus, o kartais ir rečiau, kai jį tiesiog užklumpa kokia nors ūmi liga, sužinoti asmeninių dalykų, nesusijusių su liga, paprastai nebūna galimybės. Dėl šios priežasties per mokymus daug dėmesio skyrėme ir aiškinomės, kaip pastebėti paciento, kurį matome itin retai, psichologines bėdas. Svarbu ir tai, kad vieningai pripažinome, jog jei paciento paklausime, ar jis neketina nusižudyti, o gal ir būdą jau pasirinko, tai tikrai nepastūmėsime jo į savižudybę. Jei tokių minčių neturėjo, tai jų ir nekils, o jei apie tai galvoja, tai gal kaip tik paskatinsime išsipasakoti ir sustabdysime“,– sako Centro poliklinikos šeimos gydytoja D. Berškienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"