TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kodėl žmogus kaupia gailėdamas net sau?

Oresto Gurevičiaus nuotrauka

Žmonės sako, kad reikia atsidėti juodai dienai. Tačiau lietuviai dažnai atsideda ir apie tai net užmiršta. Atsiranda tiek daug dejuojančių: „Jėzau Jėzau, negaliu praeiti pro šalį – kaip skaniai bandelės kvepia, bet negaliu įpirkti.“ Miršta tokia senučiukė – du šimtai tūkstančių banke padėta. Bet ji bandelės nusipirkti negalėjo – gailėjo. Kam žmogus kaupia? Ar tai liga?

Apie tai Zita Kelmcikaitė kalbina psichoterapeutę Genovaitę Petronienę.

Z. K.: Papasakokite apie kaupimo psichologiją.

G. P.: Kaupimo psichologija – labai įdomus dalykas. Žmonės neabejingi pinigams. Apskaičiuota, kad tik penktadalis žmonių sako, jog laimė su pinigais nesusijusi – visi kiti galvoja atvirkščiai. Net pasakose gerieji veikėjai praturtėja, pralobsta, blogieji turtų netenka. Jeigu žmogui ir nesvarbūs maži pinigai, dideliems pinigams jis vis tiek neabejingas. Labai keista, bet yra tokių, kurie visą gyvenimą gyvena skurde tam, kad numirtų turtingi.

Kodėl žmogus kaupia? Pasirodo, yra daugybė keisčiausių priežasčių, tačiau žmonių elgesį su pinigais faktiškai daug labiau nei racionalumas lemia emocijos, vaikystės prisiminimai, keisčiausi ir kvailiausi dalykai. Taip pat kaupti skatina nesaugumo jausmas. Yra nustatyta, kad žmonės puola kaupti visokių kataklizmų, krizių metu, kai vyksta neaiškūs politiniai įvykiai. Seni žmonės labiau kaupia negu jauni.

Z. K.: Kodėl?

G. P.: Todėl, kad jiems nesaugu – artėja laikas, kai teks gyventi iš mažos pensijos, užpuls ligos, galbūt reikės operacijų, gal artimieji nusisuks. Taigi nesaugumo jausmas ypač skatina kaupti. Mes galvojame, jeigu kažkas atsitiks, ateis artimieji, draugai ir padės. Labiausiai kaupia tie, kurie nepasitiki artimaisiais ir draugais, kurių santykiai su žmonėmis blogi ir kuriems iš principo atrodo, kad aplinkui vien priešai. Vadinasi, jei bus blogai – niekas nepadės, dvėsi vienas ir bus labai baisu. Absurdas! Atsimenu, internete skaičiau, kad viena žinoma Amerikos laidų vedėja taip bijojo tapti bename, kad dėl viso pikto sukaupė penkiasdešimt milijonų dolerių. Štai kas atsitinka norint susitaupyti...

Tačiau yra ir kitų labai įdomių priežasčių. Pvz., viena iš jų psichoanalitinė. Tarkime, du penkerių ketverių metų vaikai gauna po saldainį. Vienas jį iš karto suvalgo, kitas pasideda ir saugo, kol saldainis sugenda. Taigi tie bruožai formuojasi labai anksti, sulaukus dvejų metų, vadinamojoje analinėje stadijoje, kai vaikas pratinamas prie puoduko: jeigu tėvai vaiką pratina labai griežtai, kyla užsispyrimas, noras kontroliuoti – jį ant puoduko pasodins, bet jis ten nedarys ir nieko „neatiduos“. Lygiai taip pat toks žmogus ne tik pinigus kaupia, bet yra šykštus ir emociškai. Jis nepasakys, kad myli, kažko nepadarys (pvz., dėl kito), bet viską kontroliuos. Pasirodo, yra ryšys tarp to, ar žmogus linkęs skolinti pinigų, ar yra šykštus: šykštūs žmonės dažniau serga vidurių užkietėjimu, o išlaidūnai – palaidais viduriais. Visa tai susiję su tuo laiku, kai keistasis bruožas atsiranda.

Žinoma, pinigai turi didelę reikšmę, juk jie dar susiję su saviverte: jeigu esi turtingas, esi „kažkas“, o jeigu esi vargšelis – tarsi tampi nieko nevertas. Tačiau toks požiūris priveda prie absurdo. Pvz., dažnai mano klientai sako: „Ar aš koks našlaitis, kad, nuvažiavęs į Paryžių, negaliu pavalgyti normaliame restorane ar išsinuomoti normalaus viešbučio?“ Bet juk kokios ten kainos! Ir tada žmogus turi daug dirbti, kad, užuot tuos pinigus prasmingai panaudojęs, galėtų normalų viešbutį išsinuomoti ir jaustųsi „kažko“ vertas. Taigi, jeigu turiu pinigų, esu „kažkas“: galbūt galiu ir šlovę nusipirkti, ir nusifotografuoti su milijonieriais... Sumaišoma priežastis ir pasekmė.

Z. K.: Ar galima vadinti liga, kai žmogus nešasi į namus ir kaupia bet kokius daiktus, kurių jam galbūt prireiks, o kitas metų metus laiko ir neišmeta senų daiktų, nors jie ir suplėksta, tampa niekam nereikalingi, pasenę?

G. P.: Paprastai abu šie atvejai susiję. Čia kaip Pliuškinas iš Nikolajaus Gogolio romano. Jeigu jau žmogus kaupia pinigus, jam dėl viso pikto juodai dienai norisi ir daiktus kaupti – neduok dieve, kas nors atsitiks. Šis bruožas paprastai paveldimas: jeigu tėvai yra kaupikai, šykštūs, vaikai mato tėvų modelį ir patys to mokosi. Tik dažniausiai vienas vaikas būna tėvų priešingybė ir yra linkęs pinigus švaistyti, o kitas užauga šykštuolis. Nors ir keista, bet tai užkrečiama.

Z. K.: Ar kaupimas yra psichikos būsena?

G. P.: Kaupimas yra psichikos būsena turint omeny, kad tai resursų kontroliavimas, nusiteikimas įgyvendinti ilgalaikius tikslus. Prisiminkite sovietinius laikus: tuomet buvo negražu išlaidauti, pirkti brangų maistą ar gražius drabužius – turėjai turėti penkmečio planą, asketiškai siekti didžiųjų tikslų. Tai savotiškai teigiamas bruožas – puiku, jeigu žmogus taupo mokslams ar savo vaikams. Tačiau jeigu jis taupo tam, kad taupytų, – tai tik keista būsena, kai džiaugsmas jaučiamas kontroliuojant: žmogus kontroliuoja savo pinigus, tarsi kontroliuoja savo galimybes (pinigai jam galbūt suteiks kažkokią laisvę), kontroliuoja savo artimuosius (jis gali jiems iškišti litą, gali ir neiškišti – bet tokiu būdu artimieji bus pririšti).

Z. K.: O kai žmogus galvoja, kad pinigų turi pakankamai ir jaučiasi saugus ar net viršesnis už kitus, ar padeda kitiems?

G. P.: Paprastai – ne. Atrodo, žmogus skurdo, paskui pradėjo uždirbti, tad dabar galėtų džiaugtis ir kitiems duoti. Pasirodo, kuo daugiau uždirbi, tuo šykštesnis tampi. Vis dėlto ne moterys, o vyrai dažniausiai linkę kaupti ir niekam neduoti. Būtent pasiturintys vyrai yra ypač šykštūs, tačiau dėl to jie nelaimingi.

Buvo atliktas mokslinis tyrimas. Žmonėms buvo duota tam tikra suma, tarkim, 100 litų, už kuriuos buvo galima kažką nusipirkti. Viena grupė pinigus turėjo išleisti sau, o kiti – nupirkti ir padovanoti dovaną. Paskui buvo vertinama tyrimo dalyvių emocinė būsena ir laimės pojūtis. Pastebėta, kad žmonės, kurie dovanojo, jautėsi daug laimingesni negu tie, kurie kažką nusipirko sau ar pinigus pasidėjo. Taigi šykštūs žmonės tiesiog tupi ant pinigų maišo ir netgi leisdami juos sau jaučiasi nelaimingi. Iš esmės kiekvienas momentas, kai išleidžiama pinigų, tokį žmogų padaro dar nelaimingesnį.

Z. K.: Betgi jis turi pinigų! Vadinasi, jis nėra laimingas netgi galėdamas juos išleisti?

G. P.: Net tada jis nėra laimingas – praktiškai jis niekada nebūna laimingas. Psichologai atliko tyrimą ir nustatė, kad žmonės, pasižymintys taupumu ir šykštumu, yra nelaimingesni už tuos, kurių taupumas ir šykštumas vidutiniškas.

Z. K.: Kas vis dėlto žmogų sulaiko? Juk jis gaili sau: nėra gražiai apsirengęs, nėra niekur buvęs, nevalgo – jis kaupia. Kas jam yra laimė?

G. P.: Žmogus galvoja, kad valdo situaciją, ir dėl to jaučiasi saugiai. Pvz., jeigu kas nutiktų – jis išsitrauktų iš kojinės ir tada visiems parodytų (ar kokią brangią operaciją pasidarytų, ar kažką nusipirktų). Jis džiaugiasi dėl valdžios jausmo: tarkime, jis galėtų tais pinigais pamosuoti ir kažką kitą priverstų ką nors daryti. Tai savotiškas malonumas, kuris vis dėlto labai menkas.

Kaip jau minėjau, vyrai labiau linkę kaupti, bet taip pat jie linkę nepagrįstai rizikuoti ir pinigus išleisti. Moterys racionalesnės, šiek tiek daugiau vadovaujasi logika. Tačiau būtent jos labiau kenčia dėl pinigų trūkumo. Matyt, jos daugiau ir išleidžia, pvz., jeigu kaimynė nusipirko gražesnę suknelę – moteris kenčia labiau. O vyras uždirba daugiau negu moteris, daugiau pinigų sukaupia ir daugiau jų gali neprotingai išmesti.

Z. K.: Kaip manote, pinigai ir daiktai kaupiami dėl tų pačių priežasčių?

G. P.: Priežastys labai panašios, tik pinigai yra abstraktesnė materija – turint pinigų galima įgyvendinti daugiau tikslų. Taigi pinigus ir daiktus kaupiančių žmonių charakteriai iš esmės tokie patys.

Z. K.: Kartais žmonės mato savo kaimynus, tempiančius tuščias dėžes ir į jas sudedančius nereikalingus daiktus, kurių per dešimt metų net nepajudino, bet vis dar saugo. Ar tai tik nesaugumo jausmas?

G. P.: Tai ir nesaugumo jausmas, ir nesugebėjimas nuspręsti, kurie daiktai reikalingi, kurie – nereikalingi, nenoras rizikuoti ir išmesti gerą daiktą net ir žinant, kad greičiausiai jo neprireiks. Iš esmės tai ir tam tikras energijos ir sugebėjimo mąstyti trūkumas.

Z. K.: Sakykime, žmogus galėtų pasipuikuoti gražiais drabužiais, nauju automobiliu, bet jis to net nenori. Dažnai būna taip, kad žmogus numiršta, o niekas net nežino, kad jis turėjo pinigų ir buvo kaupikas.

G. P.: Kaupikai irgi būna skirtingi. Vieni juodai dirba, o paskui nusiperka pačią brangiausią mašiną ir visiems parodo. Tačiau būna daug baisiau, pvz., vienos mano klientės tėvas taupumo sumetimais net vandenį iš čiaupo lašindavo, kad tik skaitliukas nesisuktų. O kai „Snoras“ bankrutavo, paaiškėjo, kad jis ten buvo nusipirkęs akcijų beveik už pusę milijono. Dar vienas pavyzdys (kaimiška istorija) – moteriškė valgė kiaulių šutinius, po patalais litus dėjo, kaupė, kol vieną dieną atvažiavo kažkokia mašinėlė, išlipo vyriškis su moteriške, pasiėmė visus pinigus, o namą padegė. Štai koks baisus gyvenimas.

Z. K.: Ar galima tokį žmogų išmokyti pasidžiaugti tuo, ką jis turi: išmokyti pirkti, protingai leisti, pasidžiaugti uždirbtais pinigais?

G. P.: Kai kurios žmonos savo taupiems vyrams sako: „Leiskime sau daugiau, pasėdėkime restorane, nusipirkime ne patį pigiausią patiekalą, o tą, kurį mėgstame. Pasidžiaukime!“ Taigi tokį žmogų įmanoma pripratinti, bet reikia elgtis labai atsargiai, kad jam nekiltų įtarimas, jog norima juo pasinaudoti ir pinigų nebeliks, kad jam nebūtų baisu, jog jis neteks valdžios ir praras galią kontroliuoti.

Be to, pinigai yra ir laisvės sąlyga. Kartais žmonės kaupia tam, kad būtų laisvi: vaikai kaupia, kad būtų laisvi nuo tėvų, kad mamos, duodamos pinigėlių, nepriekaištautų, jog jie neteisingai gyvena; vyrai ir žmonos paslapčia kaupia, kad galėtų tyliai nusipirkti kitą butą ir po truputį atsiskirti... Žinoma, žmogui, kuris išleidžia pinigus, atrodo, kad jis nebetenka visų galių.

Kartais kai kurie žmonės daug pinigų sukaupia dar būdami jauni. Vienas buvęs mano grupės draugas pasakė: „Keturiasdešimties metų aš jau pensininkas. Turiu tiek pinigų, kad galiu visą likusį gyvenimą nieko nedaryti.“ O aš jo paklausiau: „Ar tu jautiesi laimingas?“ Jis atsakė: „Ne. Tiesą sakant, dabar visiškai nežinau, ką man toliau veikti.“ Taigi jam pačiam neaišku, kuo, turint tiek pinigų, užsiimti, ką duoti artimiesiems, nes visi jau aprūpinti, todėl jaučiasi nebereikalingas.

Taigi, kodėl tie žmonės tokie nelaimingi? Viena iš priežasčių – norint užsidirbti, reikia daug pastangų, o jeigu esi kaupikas, turi visą gyvenimą lenkti nugarą arba skaičiuoti lašus iš čiaupo, pigiausius kiaušinius pirkti. Taigi visąlaik esi labai pavargęs ir neturi laisvalaikio. Kita vertus, brangiems daiktams reikia priežiūros: tarkime, nusipirkai namą, kuris reikalauja išlaikymo – juk prie jo ir žolę kažkas turi pjauti.

Z. K.: Taigi ir vėl pinigai?

G. P.: Vėl pinigai – turi uždirbti dar daugiau. O jeigu finansinės krizės užklumpa (bankas bankrutuoja, infliacija ar kažkas kita) – tada viskas! Kai nutinka tokios nelaimės, žmonės jaučia siaubą, nes gyventi tampa nesaugu. Todėl visą laiką tenka drebėti dėl pinigų: ar juos tinkamai investavai, ar nemažėja jų vertė. Vienu žodžiu, vienos nelaimės, o kur ta laimė – jau ir nebeaišku.

Z. K.: Sakykime, žmogus užsidirbo ir dabar daug ką gali, bet jam gaila pinigus išleisti? Kodėl?

G. P.: Tas žmogus negali gyventi dabarties momentu, dabartis jam iš principo nėra vertybė. Čia kaip mažas vaikas, kuris gavo saldainį ir, užuot pasidžiaugęs, galvoja: „Cha, dabar aš nevalgysiu, o brolis suvalgys. Paskui aš saldainį išsitrauksiu ir broliui neduosiu. Aš būsiu padėties viršininkas, nes jis manęs prašys.“ Taigi vaikas jau galvoja apie ateitį. Viršesnis jaučiasi ir žmogus, neišleidęs pinigų. Tačiau kitu atveju galvojama: „O gal išvis valgyti nebus ko... Tada aš jau būsiu pasidėjęs.“ Tai nesugebėjimas džiaugtis dabartimi ir santykiais. Juk jeigu paišlaidauji dėl kito, gali pasidžiaugti tuo, ką davei. Tačiau jeigu neišleidi, vadinasi, esi atsiribojęs nuo to žmogaus, galvoji tik apie save.

Z. K.: Tarkime, susituokė du jauni žmonės: žmona išlaidi, nori visur važiuoti, paišlaidauti, o gerai uždirbantis vyras šykštus ir kaip nagas tą pinigą laiko. Ar gali jie sugyventi?

G. P.: Konfliktai dėl pinigų šeimose labai dažni, kartais labai baisūs ir liūdni. Tačiau įdomu tai, kad žmonės dėl šitų dalykų į psichologą kreipiasi ne taip dažnai, nes šykštuolis vyras, laikantis visus pinigus, žmonai pinigų eiti pas psichologą neduoda. Būna baisiausių situacijų. Pvz., vyras pačią pirmą dieną pareiškė, kad už visas paslaugas ir maistą jie su žmona mokės po lygiai. Taigi jie nusipirko namą. Žmona dirbo biudžetinėje įstaigoje, bet ten ir būdamas profesionalas niekada neuždirbsi milijono, o vyras sukūrė verslą. Ji iš paskutiniųjų mokėjo savo dalį už namą, mokesčius, davė vaikams (vyras ir jiems nenorėjo duoti), o vyras važinėjo sau po užsienius. Galų gale ji sužinojo, kad jis dar ir meilužei dalį pinigų išleidžia, nors žmonai jų neduoda. Beje, šykštūs vyrai pinigus mėgsta leisti išgėrę: juos laiko, taupo, kol yra blaivūs, bet išgėrus staiga apima kitokia būsena, džiaugsmas ir jie gali pavaišinti visą stalą ar restoraną.

Z. K.: Ar verta aplinkiniams apie tai pasakyti, įgelti, kartais pasišaipyti? Ar tai galėtų duoti naudos?

G. P.: Tai labai sunkiai keičiamos savybės, nes susiformuoja ankstyvame amžiuje. Žinoma, moteris, kuriai vyras neduoda nė cento, nors tikrai reikia, galėtų su juo pasišnekėti ir pasiteirauti, ko jis bijo, ar tikrai reikia bijoti, ar jau rytoj tiek daug pinigų prireiks... Baimė prarasti pinigus tokia pati, kaip ir baimė, kad einant gatve ant galvos plyta nenukristų. Negerai, kai ji valdo žmogų. Reikėtų žmogaus paklausti, ar jis tikrai tampa vertesnis kitų akivaizdoje, jeigu kojinėje turi pasidėjęs milijoną, ar tikrai jį dėl to kiti labiau myli. Tačiau visos sudėtingos psichologinės problemos sprendžiamos pamažu. Iš pradžių tokį žmogų būtina nuteikti, pvz.: „Žinai, brangusis, mums reikės išleisti tokiam dalykui.“ Mintis brangiajam nepatiks, bet ji jau bus išsakyta. Po kelių savaičių galima priminti: „Žinai, radau neblogą variantą. Tu pagalvok.“ Ir dar po kurio laiko reikia pasakyti: „Viskas, duok greičiau pinigų, nes reikia pirkti – vyksta akcija.“ Taip atsargiai ir prieinama prie tos temos.

Juk mes galvojame, kad šykštuoliai bjaurūs žmonės, ar ne? Tačiau jie patys labai kankinasi ir negali problemos įveikti, todėl su jais elgtis reikia atsargiai, kaip su krištoline vazele: apglostyti iš visų pusių, prikalbinti, ir tada jie pasidžiaugs: „Oi, kaip gerai, kad įkalbinai mane tai nusipirkti“ arba „Kaip gerai, kad Naujųjų metų proga išėjome į tą brangų restoraną.“ Taigi reikia nugalėti baimę, menkavertiškumą, kuris laiko žmogų.

Z. K.: Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie kaupia?

G. P.: Manau, kad praėjusių metų Lietuvos finansinė situacija, kai bankrutavo „Snoras“, paskui – „Nacionalinė kredito unija“, tuos žmones gerokai išauklėjo. Jie turėjo suvokti, kad pinigų kaupti neverta, nes neaišku, ar kitą dieną juos tebeturėsi. Todėl palinkėčiau mokytis pasidžiaugti šia diena ir atsiminti, kad absurdas ir visiška beprotybė gyventi skurde tam, kad numirtum turtingas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"