TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kraujo karai - be pabaigos

2012 04 17 7:00

Kraujo perpylimo praktika neturėtų remtis pelno siekimo principu, o donorams derėtų aukoti kraujo nemokamai. Tačiau Lietuvoje po kilnia donorystės priedanga vis labiau įsigali prekiniai santykiai, o konkurenciniai kraujo karai sproginėja naujais skandalais.

Nuo 2010-ųjų, kai kraujo komponentai įsigyjami viešųjų pirkimų būdu ir laimi pasiūliusieji mažiausią kainą, "rinkos" dalyvių varžybos dar paaštrėjo. Pernykštė "kraujo skiedimo" istorija taip pat siejama su nesibaigiančiais kraujo karais. Nepasitenkinimą dėl dabartinės padėties vis garsiau reiškia gydymo įstaigos, o Nacionalinė donorų asociacija perspėja dėl žlungančio pasitikėjimo visa donorystės sistema. Tad ką daryti?

Į diskusiją apie galimus sprendimus susirinko Seimos Sveikatos reikalų komiteto narė Dangutė Mikutienė, sveikatos apsaugos viceministras Audrius Klišonis, Nacionalinės donorų asociacijos prezidentas Darius Tumšys, Šakių ligoninės vadovas Algirdas Klimaitis, UAB Kraujo donorystės centras direktorius Artūras Venslauskas. Žadėjęs dalyvauti VšĮ Nacionalinio kraujo centro direktorius Vytenis Kalibatas neatvyko.

Diskredituota donorystės idėja

Pernai pasklidę įtarimai dėl kraujo preparatų kokybės dar labiau pablogino šios srities reputaciją. Kaip tai atsiliepė donorystei?        

D.Tumšys. Donorų bendruomenę labai veikia nuolat pasiekianti negatyvi informacija. Motyvacija duoti kraujo mažėja, prastėja donorystės rodikliai, o tai galų gale atsiliepia ir pacientams, ir gydymo įstaigoms. Labai norėtųsi, kad esama sistema būtų skaidri bei efektyviai administruojama, kad net nekiltų klausimo dėl pasitikėjimo ja.

A.Klišonis. Pernai kraujo donacijų kiekis pasiekė į prieškrizinį lygį, kraujo komponentų naudojimas ligoninėse vėl toks, kaip anksčiau. Bet sąmoningai kraują aukojančių neatlygintinų kraujo donorų sumažėjo 9 procentais. Tai pasijuto kaip tik po skandalų dėl kraujo komponentų kokybės.

D.Mikutienė. Technologijos tobulėja, kokybės reikalavimai kraujo preparatams griežtėja, bet donorystės idėją diskredituoja vis naujos konfliktinės situacijos. Jos kyla todėl, kad trūksta tvarkos ir tinkamai organizuoto darbo. Manau, įtakos turėjo ir nuo 2010-ųjų įvesta tvarka, kai kraujo komponentams įsigyti gydymo įstaigos privalo rengti viešuosius pirkimus.

Stebina netvarka ir kitoje srityje. Gilinantis į kraujo donorystės sistemą paaiškėjo, jog Lietuvoje buvo netiksliai išversta šią sritį reglamentuojanti Europos Sąjungos (ES) direktyva. Tačiau ministerijoje niekaip nepavyko gauti paaiškinimų, kodėl. Tiesiog neišverstas vienas sakinys, jog tai, kas leidžiama kraujo donorystės įstaigai, neleidžiama ligoninės kraujo bankui. Ne paslaptis, kad dabar ligoninėse gydomiems pacientams pasakoma, kad patys susirastų įvairių kraujo grupių donorų. Ir ne vieną. Už tą kraują mokama iš ligonių kasų. Tai kelia didelių abejonių dėl tokios veiklos skaidrumo.

Nepatenkintos dabartine kraujo komponentų įsigijimo tvarka ir gydymo įstaigos, ir kraujo centrai. Kam prireikė keisti ankstesniąją, galiojusią iki 2010-ųjų tvarką?  

A.Klišonis. Iki 2010-ųjų už pagamintus kraujo komponentus kraujo centrams mokėdavo ne pačios gydymo įstaigos, o Valstybinė ligonių kasa (VLK). Bet buvo pastebėta, kad gydytojai bei gydymo įstaigų vadovai nesijautė atsakingi už kraujo komponentų naudojimą, nesirūpino, ar tai daroma taupiai. Naujoji tvarka įvesta tam, kad lėšos būtų naudojamos racionaliau. Viešųjų pirkimų konkurse varžosi keli tiekėjai, tą patį kraujo komponentų kiekį gydymo įstaigos sugeba nusipirkti pigiau, kai kuriais atvejais - net iki 18 procentų.

D.Mikutienė. Argi ministerijai spręsti, kiek konkrečiu atveju gydytojas gali pilti kraujo pacientui?

A.Klišonis. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu numatytos indikacijos, kada kraujo komponentai naudotini, o kiek jų reikia konkrečiai, sprendžia gydantis gydytojas. Jis ir prisiima atsakomybę.

A.Klimaitis. Tikrai nėra, kad gydymo įstaigose pilstytume kraują kaip panorėję. Indikacijos daugelį metų yra tos pačios, gydytojai tai žino. Apskritai neįsivaizduoju, iš kur šis dalykas kilo: pilama per daug ar per mažai. Kraujo perpilama tiek, kiek reikia. Tokios antys, kad kas nors skiedžia kraują, išvis absurdas.

Nemanau, kad įsigalėjus naujai tvarkai sutaupoma. Aišku, įstaigos gali organizuoti tuos viešuosius pirkimus, bet sąnaudos neatperka to, ką galbūt sutaupytume. Kol kas tas sutaupymas - tarsi briedis girioje.

Žinome, kodėl įvedė tą naują tvarką. Prasidėjus krizei VLK ir Privalomojo sveikatos draudimo fondui pradėjo trūkti pinigų. Užsimokėkite, ligoninės, už kraują, gal kiek nors sutaupysite, gal be reikalo pilate... Man atrodo, kad tuomet prasidėjo tokia sniego lavina, toks problemų kamuolys, kuris dabar vis verčiasi ir didėja.

Labiau gilinkimės ne į tai, esą ligoninės ne taip supila kraują. Valstybė verčiau taupytų per nemokamą donorystę, viena donacija dabar įkainota 40 litų. Net 80 proc. donorų gauna atlygį už kraują. Ir vos 20 proc. ateina nesavanaudiškai padėti artimam savo.

D.Tumšys. Jau greitai privalėsime pereiti prie visiškai nemokamos donorystės, bet sprendžiant pagal dabartinę situaciją kyla rimtų abejonių, ar pavyks.

D.Mikutienė. Esama apmokėjimo už kraują tvarka kelia įtampą gydymo įstaigose. Mat ligoninės, kurioms trūksta lėšų, stengiasi atsikratyti pacientų, kuriems gydyti reikia kraujo, siunčia juos į įstaigas, kuriose atliekama daugiau sudėtingų operacijų.

A.Venslauskas. Jei gydymo įstaigos kiek nors ir sutaupo, bet kraujo centrui dėl esamos tvarkos tikrai blogiau. Anksčiau, kai už kraujo komponentus kompensuodavo ligonių kasos, gaudavome apmokėjimą už atliktus darbus. Dabar, kai tuos komponentus parduodame per viešuosius pirkimus, paimame visą donorų kraują ir parduodame jį kaip kraujo komponentą. Niekas nebepaiso, kad gautume apmokėjimą ir už kraujo ištyrimą - tai kaip dovana pacientui.

A.Klišonis. Pagal ministerijos turimą informaciją kraujo komponentų įkainiai Lietuvoje nėra maži. Jie beveik tokie patys, kaip ir Vokietijos Bavarijos žemėje. Būkime "biedni", bet teisingi. Juk mūsų sąnaudos, mūsų darbo jėga yra visiškai kitaip apmokama.

A.Venslauskas. Iš pirmo žvilgsnio kainos gal ir panašios, bet reagentai mums atsieina pusę tos kainos. Anksčiau juos nemokamai gaudavome, apmokėdavo iš biudžeto. Tarkim, užsienio kraujo centrai reagentus gauna centralizuotai.

A.Klišonis. Šiemet informacinėje "Sveidros" sistemoje pradėjome fiksuoti, kokie kraujo komponentai kokiam pacientui ir dėl ko supilami. Kai turėsime visą informaciją, galėsime spręsti, ar dabartiniai kraujo įkainiai, nustatyti tam tikros ligos atveju, atitinka faktą ir ar dabartinis finansavimas yra geras. Nevyniokime žodžių į vatą. Tai, dėl ko daugiausia vyko ir vyksta karai - kraujo komponentų kaina.

Vieninteliai Europoje

Grįžkime prie viešųjų pirkimų. Kaip vertintumėte faktą, kad, juos įvedus, kraujas tiesiogine to žodžio prasme tapo preke? Gal, kaip sako vienas donorų, skelbkime viešųjų pirkimų konkursus ir inkstams ar ragenoms?

D.Mikutienė. Mano duomenimis, niekur ES kraujo komponentai nėra perkami per viešuosius pirkimus. Taip įsigyjami tik preparatai - iš kraujo plazmos pagaminti vaistai, taip pat paslaugos ir įranga. Vienintelėje Lietuvoje viešieji pirkimai taikomi ir kraujo komponentams.

D.Tumšys. Dabar atsirado požiūris, kad donorystės sistemoje viskas grįsta prekiniais santykiais. Ir tai demotyvuoja donorus. Jie sako: "Kodėl turime kraują duoti dykai, jei jis po to parduodamas ar kaip nors nešvariai su juo elgiamasi?"

A.Klimaitis. Pastaruoju metu ne ten sudėjome akcentus. Daugiau kalbėkime ne apie viešuosius pirkimus, bet apie donorystę. Žmonėms darosi neaišku, kodėl paaukotas kraujas jau tampa preke, dėl kurios vieni skelbia konkursus, kiti parduoda jį. Tai, kad šiandien kraujas yra prekė, skamba ne visai moraliai. Taip neturėtų būti.

A.Klišonis. Ir anksčiau už kraujo komponentus buvo apmokama, jie nebuvo dalijami. Tad, galima sakyti, sistema iš principo nesikeitė. Ar kraujo komponentus perka pačios sveikatos priežiūros įstaigos, ar VLK ir teritorinės kasos, už kraujo komponentus de facto apmokama, patinka tas žodis ar ne.

Kad nebebūtų to prekinio-piniginio aspekto, prisidės jau parengtos Kraujo donorystės įstatymo pataisos. Pagal jas nuo 2013-ųjų paslaugų negalės teikti pelno siekiančios įstaigos. O šiuo metu taip dar yra.

A.Venslauskas. Viskas tik įvilkta į gražų apdarą ir protingai pateikta visuomenei. Bet esmė ne tokia. Vienos žinomos įmonės savininkas buvo užėjęs pas mane ir pasakė, kad turiu pirkti reagentus iš tos ir tos įmonės. Kai atsisakiau, jis paaiškino, kad jei mano "uabas" to nepadarys dabar, iš jo netrukus padarys viešąją įstaigą. Ir tas scenarijus vėliau pradėjo pildytis. Kai liks vien viešosios įstaigos, vyks tik viešieji pirkimai. Tačiau konkursų sąlygos bus tokios, kad galės laimėti tik viena reagentus tiekianti kompanija.  

D.Tumšys. Tas teisinis statusas - uab, viešoji įstaiga - pas mus irgi yra tapęs konkurencinės kovos įrankiu. Labai noriu tikėti, kad nuo kitų metų, kai bus tik viešosios, pelno nesiekiančios įstaigos, staiga neliks visų problemų. Tačiau nevaldomi procesai šioje srityje jau pernelyg įsisiūbavę.

Lyg užprogramuota  

Remiantis tarptautine praktika konkurencija kraujo donorystės sistemoje neskatintina. Ar neatrodo, kad Lietuvoje ji jau peržengė visas ribas?

A.Klišonis. Būtent dėl tos konkurencijos ir kilo pernykštis skandalas. Tačiau nuo galbūt nesąžiningų kraujo komponentų gamintojų ir specialistų nė vienas nesame apsaugotas.

D.Tumšys. Tokia konkurencija, kokia yra dabar - labai negatyvus reiškinys. Neseniai bendravau su tarptautinės donorų organizacijos, kuriai mes priklausome, atstovais. Juos net šokiravo, kad Lietuvoje taip laisvai konkuruojama. Ten neįsivaizduojama, kad galima šitaip varžytis dėl donorų, gydymo įstaigų. Užsienyje donorystės sritį bandoma griežtai reglamentuoti administracinėmis priemonėmis. Yra teritorinis kraujo centrų pasiskirstymas, ypač griežtas donorų telkimas, jie turi motyvuoti, kodėl iš vieno kraujo centro pereina į kitą. Jei kuri nors kraujo donorystės įstaiga pritrūksta kraujo, perka jį iš kitos. Toks yra geros praktikos pavyzdys.

Kad Lietuvoje neliktų tos nenormalios konkurencijos ir iš to atsirandančių dalykų, siūlome paprastą būdą: pinigus, kurie skiriami  kraujo komponentams gaminti, lygiomis dalimis padalyti kraujo donorystės įstaigoms. Palikus galimybę - jei staiga prireiktų - vienai įstaigai kraujo komponentų įsigyti iš kitos. Taip viskas išsispręstų, nebebūtų jokių karų. Dabar po kiekvieno konkurso "užprogramuoti" teismai: jei laimėjo Nacionalinis kraujo centras, į teismą jį duoda Kauno kraujo donorystės centras. Laimėjus pastarajam, rezultatus ginčija Nacionalinis kraujo centras. O kol atliekamas tyrimas, ankstesnis tiekėjas ir toliau aprūpina kraujo komponentais.

A.Klimaitis. Dar ir mes, gydymo įstaigos, į tuos ginčus įtraukiami. Pradėjus organizuoti viešuosius pirkimus, atsirado tik dar vienas papildomas mechanizmas, kuris esamos sistemos tikrai nepraskaidrino. Manau, kad ankstesnė tvarka, kai kraujo centrams už kraujo komponentus kompensuodavo ligonių kasos, buvo visai nebloga.

Trūko kokybės kontrolės

Kai organizuojami viešieji pirkimai, konkursą laimi pasiūliusieji mažiausią kainą. Suprantama, kad į galvą lenda mintis, jog tokiu atveju kažkam apsimoka skiesti kraują - bus pigiau, daugiau.

A.Klišonis. Nelinkęs detaliai gilintis į tą istoriją, bet panaĘu, kad joje dalyvavo žmonės, susiję su kai kuriomis kraujo donorystės įstaigomis. Manau, kad tai išanalizuos prokuratūra. Noriu pasakyti, kad ministro įsakymu pernai ir šiemet buvo daryti kraujo komponentų poėmiai iš kraujo donorystės centrų bei gydymo įstaigų. Visų jų kokybė buvo gera.

A.Klimaitis. Mes patys ligoninėje netiriame iš kraujo centro gaunamo kraujo, pasitikime ten dirbančiais specialistais. Jie atvažiuoja pas mus, mes sukviečiame donorus. Kraujo centro darbuotojai paima kraują, o jo preparatai vėliau grįžta mūsų pacientams. Per daugelį metų nepasitaikė nekokybiško kraujo atvejų. Perpylus kraują, atliekami elementarūs tyrimai ir tikrai galima matyti, ar yra pagerėjimas. Jei kraujas būtų blogas, negautume efekto.

Vis dėlto kokybės kontrolės lig šiol tikrai nepakako. Tas triukšmelis - skiedė kraują, neskiedė - padarė ir gerą darbą. Po to sujudimo sulaukėme jau keleto komisijų, ir tuo esu patenkintas.

Žinoti, kad kraujo centruose pagamintų preparatų kokybė tikrinama, svarbu ir donorams. Jei tokia kontrolė būtų nuolat, žmonės jaustų, kad su jų duotu krauju elgiamasi padoriai.

A.Klišonis. Rengiamės keisti Kraujo donorystės įstatymą, juo numatome sukurti kraujo ekspertų institutą. Prie Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos galėtų būti pora žmonių, kurie darytų patikrinimus, - tiek dokumentų, tiek kraujo komponentų kokybės, vertintų, ar jie tinkamai gaminami, laikomi ir panašiai.

Buvo siūlymų Lietuvoje įkurti referentinę laboratoriją, kuri kainuotų 2-3 mln. litų. Bet 50-60 tyrimų per metus atliekanti laboratorija nėra tikslinga. Galėtume pasirinkti kitur - Lenkijoje, Latvijoje ar Suomijoje - esančią laboratoriją. Kaskart ten atlikdami tyrimus galėtume įsitikinti, ar tiekiami tinkamos kokybės kraujo komponentai.

Nuo balandžio 1-osios pradėjo veikti kraujo donorų registras. Jei žmogus duoda kraujo už atlygį, bus galima patikrinti, ar tai jis daro ne per dažnai. Taip pat ar tas donoras neserga ligomis, dėl kurių jis negalėtų duoti kraujo. Registras teiks naudingą informaciją, kartu bus taupomos lėšos.

Nepavyksta sutarti  

Kraujo komponentų kokybę reikia stebėti atidžiau ir dėl to niekas nesiginčija. Ar nebūtų galima sutarti ir dėl kraujo komponentų apmokėjimo? Atrodo, dabar ministerija vienoje barikadų pusėje, o gydymo įstaigos, kraujo centrai ir Nacionalinė donorų asociacija - kitapus.        

D.Mikutienė. Būtų gerai, jei ministerija priimtų sprendimą, pasiūlytą neformalios darbo grupės, kurioje dalyvavo visi suinteresuotieji: ligoninių atstovai, donorų asociacija, kraujo centrai. Siūlyta, kad būtų tiesiogiai atsiskaitoma kraujo centrams už gydymo įstaigų realiai suvartotą kraują. Ne taip, kaip dabar, kai įkainis už kraują įskaičiuojamas į bendrą paslaugos kainą. Yra gautas ir Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) raštas, kuriame teigiama, kad įsigyjant kraujo komponentus galima apsieiti ir be viešųjų pirkimų. Keistai atrodo - visiems tokia tvarka tinka, tik Sveikatos apsaugos ministerija - ne.

A.Klišonis. Stebina štai kas. Nors teisinė bazė per pastaruosius dvejus metus nesikeitė, iš tos pačios VPT, bet iš skirtingų vadovų - dabartinio ir ankstesniojo - gaunami skirtingi atsakymai. Ne prieštaraujantys vienas kitam, bet labai stipriai nesutariantys.

Vis dėlto manau, kad ankstesnė sistema, kuri buvo iki 2010 metų, nėra pati geriausia. Ir nemanau, kad ta, kuri yra dabar, kenkia kraujo komponentų kokybei.

Jau minėjau, kad ligonių kasos registruoja visus naudotus kraujo komponentus, vertina, ar tai daroma pagal tinkamas indikacijas, kokiose gydymo įstaigose ir kokiais kiekiais. Tai išsiaiškinus bus patikslinti įkainiai. Taigi problema sprendžiama.   

Gal ir galima kalbėti apie donorų telkimą teritorijų pagrindu, bet teritorinis paskirstymas pagal gydymo įstaigas, manau, netikslingas. Tarkime, yra kraujo komponentų, kuriuos Santariškių klinikų kraujo centras tieka Klaipėdos jūrininkų ligoninei. Jų negamina nei Nacionalinis kraujo centras, nei Kraujo donorystės centras. Vasarą, kai donorai atostogauja ir trūksta kai kurių kraujo grupių komponentų, gydymo įstaigos gali sudaryti preliminarias sutartis ir įsigyti jų iš kito kraujo centro, nepažeisdami viešųjų pirkimų įstatymo.

D.Tumšys. Dėl problemos turinio visi tarsi sutaria, bet esmė - kokią formą pasirinkti. Vis dėlto labai norėtųsi, kad kompromisas būtų pasiektas, nes drastiškas supriešinimas kenkia visai sistemai.   

A.Klišonis. Galima pripažinti, kad esamas konkuravimas nėra geras reiškinys, bet ministerija tikrai neskirstys, kad su konkrečia ligonine dirbtų konkretus kraujo centras. Kam to reikia? Paprastai pasakius, nesinori, kad gydymo įstaigų vadovai būtų gundomi sudaryti sutartį su vienu arba kitu kraujo centru.        

A.Klimaitis. Nepamirškime, kad kraujas yra gyvybiškai būtinas ir todėl išskirtinis, tad jo preparatus turėtume turime vertinti pagal kitus kriterijus nei maisto papildų ar kokių nors vaistinių tepalų. Todėl manau, kad šioje sistemoje reikia rimtų sprendimų. Nemanau, kad dabartinė pliuralistinė padėtis - ar man iš to nusipirkti, ar iš ano, - yra gera.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"