TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kūnas siunčia signalus. Ar suprantame?

2015 02 28 6:00
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Išeikite kokį rytą ankstėliau iš namų, kad spėtumėte atlikti nedidelį eksperimentą: stebėkite praeivius gatvėje ir pamatysite, kokie iškalbingi jų kūnai, eisena, žvilgsniai...

Ką jie byloja? Nerangūs, suvaržyti judesiai, sunki eisena, išduodanti sąnarių skausmą, storų šalikų slepiami arba į mobiliųjų ekranus įbesti žvilgsniai... Net iš atsitiktinai nugirstų pokalbių nuotrupų galime spręsti apie vaikų ir tėvų ligas, bėdas, nepakeliamą įtampą darbe, laiko ir dėmesio sau stygių, kaltinimus gydytojams, kad jie negali nustatyti tikslios diagnozės žmonėms, kurie metų metais prastai jaučiasi... Nereikia būti gydytoju, kad suvoktum, jog gyvename nuovargio ir įvairiausių negalių kamuojamoje visuomenėje.

Tačiau galime žvilgtelėti ir į kitą, sakytum, paradinę, jos pusę. Iš blizgiųjų žurnalų nuotraukų žvelgia turtingi, sėkmingos karjeros ir visais gyvenimo klausimais kompetentingi žmonės, išpuoselėtais veidais ir kūnais atitinkantys jaunystės ir grožio kulto reikalavimus. Prie kiekvieno jų gyvenimą, karjerą, šeimą, santykius apibūdinančių epitetų paprastai priduriamas iškalbingas „super“... Gerai, tuo ir tikėkime. Kol tuose pačiuose žurnaluose neišvysime vėl „sensacingų pranešimų“ apie tai, kiek streso, skausmo ir pažeminimo slypėjo už tos paradinės išorės: „Gyvenau tarsi auksiniame narvelyje...“ Ir vėl panaši išvada: gyvename sergančioje, bet vaidinančioje labai modernią ir sveiką, visuomenėje. Taigi kodėl sergame?

Ar pažįstame save?

„Matau, kad nemažai žmonių gyvena tuščiai ir beprasmiškai, nežinodami nei kam, nei kodėl, - sako Žmogaus pažinimo centro „Vaiska“ įkūrėja, kūno psichoterapeutė Rasa Mažionienė. – O blogiausia, kad jie net nekelia sau klausimo - ko tikrai noriu iš savo gyvenimo? Išmokytas gyventi apsiribodamas pareigomis, atsakomybe, žmogus bijo laisvės, neleidžia sau net galvoti apie galimybę rinktis. Kas yra laisvė? Tai – visiška atsakomybė už savo gyvenimą, už savo veiksmus, suvokimas, kad kiekvienas pasirinkimas turi tam tikrą kainą. Metų metais žmogus skundžiasi, kad kenčia nuo įtampos darbe. O kokį darbą jis norėtų dirbti – mėgstamą ar nemėgstamą, tą, kurį pavyko gauti? Nemėgstamą darbą dirbančio žmogaus kūnui kasdien tenka daryti tai, kam prieštarauja ir protas, ir siela. Kentėti. Ir kūnas kenčia. Iš pradžių bandydamas prisitaikyti prie gyvenimo be džiaugsmo, o po kurio laiko palūždamas. Paprastai ta kančia pasireiškia raumenų įtampa, skausmais, vienos ar kitos sistemos sutrikimu. Tai kūno signalai. Į stresą, emocinę įtampą greičiausiai reaguoja skrandis. Taip pat gali sutrikti regėjimas, balsas, klausa. Nelaimingas žmogus ima skųstis kelių skausmais, juosmens veržimu, tempimu tarp menčių. Tai - egzistencinio liūdesio požymiai“, - sako Rasa ir priduria, kad svarbu atsekti, ar žmogų kamuojanti įtampa yra fizinė, ar emocinė. Beje, emocinė dažnai išprovokuoja fizinę.

Kiek daug nuolat sergančių žmonių, kuriems gydytojai negali nustatyti jokios ligos, nes tokios diagnozės kaip „nelaimingas“, „dirbantis nemėgstamą darbą“, „nepatiriantis gyvenimo džiaugsmo“ tarsi ir neegzistuoja... Tačiau Rasa laikosi nuomonės, jog kiekvienas iš mūsų gyvena taip, kaip pats nori. „Jeigu nori dirbti mėgstamą darbą, prieš tai teks apsispręsti dėl kai kurių svarbių dalykų: ar esi pasirengęs mokytis, studijuoti, kad įgytum trokštamą profesiją, siektum aukštos kvalifikacijos. Nusprendus palikti nemėgstamą darbovietę tam tikrą laiką gali stigti pinigų. Ar esi pasirengęs įveikti sunkumus? Ar tikrai žinai, ko nori? Deja, neretai apie tai net nesusimąstoma, net nesivarginama ieškoti informacijos apie tokias galimybes. Žmogus nežino, kad į pasaulį atėjo ne kentėti, o gyventi, būti laimingas, todėl neleidžia sau net pabandyti“, - pažymi kūno psichoterapeutė, kuri kasdien ne tik išklauso daugybę žmonių istorijų, bet ir pokalbiais, masažais padeda jiems suvokti savo jausmus ir norus.

Protas – laikinas, amžini tik jausmai

Vienas pagrindinių darbų, kuriuos turi atlikti žmogus, atėjęs pagalbos į "Vaiską“, - surašyti savo norus. „Tai padeda išsilaisvinti iš savo norų rėmų ir paleisti tą norą į visatą. Tegul ji sprendžia, ar jam išsipildyti. Dirbti, keistis turi pats žmogus. Niekas už jį to nepadarys“, - Rasa dėsto tarsi ir paprastas tiesas, kurias suvokti, pasirodo, ne visiems paprasta. Kaip ir tai, jog situacijas, kurios leidžia pildytis mūsų norams, pasirodo, „pritraukia“ iš mūsų pačių sklindantys jausmai. Sakome: labai noriu vykti į kelionę, tačiau neturiu tam pinigų. Pasiryžtu daug ko atsisakyti, taupyti, dėti daug pastangų... Psichologė pataria pirmiausia suvokti, kad iš tiesų mums reikia ne tiek paties daikto, kelionės, kiek to jausmo, kurį suteiktų to noro išsipildymas. „Jeigu ta kelionė ar daiktas, kurio šiandien pat negalime įsigyti, mums bus tikrai reikalingi, juos turėsime. Jei nuolat apie juos galvosime kaip apie neįmanomus, sau tik pakenksime, mažų mažiausia – patirdami stresą, keldami sau kraujospūdį, – sako ji. - O kas paskui? Atsakykime į klausimą: ką darysiu kitaip, jeigu pajusiu noro išsipildymo pilnatvę? Kartais tai atskleidžia visai kitus dalykus, kurie ir pačiam nebuvo aiškūs.“ Rasa prisimena moterį, kuri atėjo pagalbos nebegalėdama išspręsti šeimos problemų, baimindamasi dėl irstančių santykių. Ji skundėsi ankštais namais, neklusniais vaikais ir nuolatiniais konfliktais su vyru. Kai moteris išvardijo savo norus: įsigyti erdvų namą, kuriame turėtų savo kambarį, puošti aplinką rožynais ir rūpintis savimi, staiga išdrožė: „O tada nueičiau ir pasakyčiau kaimynei viską, ką apie ją galvoju.“ Vadinasi, tikroji priežastis, vos nesugriovusi šeimos santykių, buvo... konfliktas su kaimyne. Įvardijus problemą, ji pasirodė ne tokia ir svari. Susigrąžinus vidinę pusiausvyrą, ir šeimoje pamažu įsivyravo normalūs santykiai.

„Visa mūsų tėvų ir protėvių išmintis yra jausmuose. Jausmą aktyviname per norą. Norai gimsta per jausmus. Siekiame patirti tam tikrą jausmą, kurį vertiname per savo gyvenimo patirtį. Protas - tai kompiuteris. Tačiau juo nei kuriame, nei sugalvojame, tik širdimi. Jeigu tam tikras įvykis, daiktas, situacija stiprina trokštamą jausmą, esantį mano vertybių skalėje, tada pasitelkiame logiką, strategijas, planus ir išmintį, esančią mūsų jausmuose, įgyvendiname tą troškimą, - aiškina R. Mažionienė. - Kodėl mūsų žmonės tiek daug serga? Vaikams draudžiama svajoti. Vos tik jie paauga, spraudžiami į rėmus: to negalima, tas kenkia, tai negražu ir t. t. Stabdydami, ribodami mes trikdome natūralius organizmo energijos srautus, o tai gresia įvairiausiomis, pirmiausia urologinėmis, ligomis. Akivaizdžiai matome ir rezultatus: daugėja žmonių, kenčiančių nuo senatvinės silpnaprotystės ir šlapimo nelaikymo.“

Ką atspindi veidrodis

Agresija – vienas destruktyviausių dalykų, ji apibūdinama kaip sąmoningas elgesys, kuriuo siekiama sukelti skausmą, diskomfortą, žalą. Nesuklystume, išorinę agresiją apibūdindami kaip tam tikrą riboženklį tarp kultūringų ir pavojingų, įprastai vadinamų asocialiais, visuomenės narių. Vidinė agresija – ne tokia akivaizdi, tačiau ne mažiau žalojanti. Žmogus gali metų metus vaidinti labai gerą ir kruopštų darbuotoją, puikiai atliekantį visas užduotis, tačiau ateina laikas, kai jo elgesys rodo priešingus dalykus: išsilieja smurtu šeimoje arba... prieš save. „Vidinė įtampa ima provokuoti išorinę, - teigia psichoterapeutė. – Kurį laiką kūnas stengiasi išvengti skausmo, psichika kuria situacijas, kurių įtampa atitinka vidinę įtampą, todėl žmogus laikosi. Tačiau sakoma: pažiūrėk, kas aplink tave dedasi, ir sužinosi, kas tavo viduje. Kiekvienas esame atsakingas už tai, kas vyksta mūsų aplinkoje. Mes - tarsi veidrodis, atspindintis gerąsias ir blogąsias savybes. Kodėl su vienais žmonėmis sutariame gerai, o su kitais – ne. Blogai tuomet, kai mes to žmogaus nepriimame. Sakome: mums nepriimtinos tam tikros jo savybės. Nors ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, nepriimame tų savybių, kurios mums nepriimtinos pačiuose mumyse, to savo atspindžio, kurį regime kitame žmoguje – kaip veidrodyje... Mes esame ir mokiniai, ir mokytojai – kuo greičiau išmoksime tą savo atspindį keisti ir tobulinti, tuo geriau save pažinsime. Kad gyvenimas būtų džiaugsmingas ir prasmingas, turime leisti sau džiaugtis. Pirmiausia - tuo, ką turime, o tuomet pasistengti, kad savo negatyvias ypatybes

transformuotume į pozityvias, ir dar kartą džiaugtis. Tik tada, kai atsikratysime aukos sindromo, stengsimės pažinti save, savo norus ir troškimus, leisime savo kūnui džiaugtis, o ne kentėti, būsime sveikesni ir laimingesni.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"