TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kūno psichoterapeutas: Dievas mums davė jautrų kūną, kuris niekada nemeluoja

Tvirtai stovėti ant žemės yra labai svarbu, teigia kūno prichoterapijos specialistas Andrius Kaluginas. Iš to, kaip jūs stovite, psichoterapeutas gali pasakyti, kokios psichologinės, dvasinės problemos jus kamuoja.

Jei nesugebate išstovėti trijų minučių ramiai ir mindžikuojate nuo vienos kojos ant kitos, judinate ir riečiate pirštus, gyvenime nesijaučiate saugus.

Psichoterapeutas A. Kaluginas pasakoja, jog kūno psichoterapijoje žmogaus kūnas yra padalintas į septynias psichologines zonas. Esą nužvelgus žmogų, „įsiklausius“ į jo kūną, tampa visiškai aišku, su kuo reikia dirbti ir kaip žmogui padėti.

„Svarbu žinoti, kur žiūrėti ir ką matyti. Pvz., žmogus sako, kad jam viskas gerai, bet nesiseka darbe [...]. Tačiau aš matau, kad jo akių judesiai netolygūs, o probleminės zonos, į kurias atkreipiu dėmesį, rodo, kad greičiausiai problema – nesugebėjimas pripažinti savo trūkumų“, – sako psichoterapeutas.

Apie tai, kokias problemas išduoda mūsų kūnas ir kaip jas spręsti, su A. Kaluginu kalbėjosi LRT Klasikos laidos „Kasdienybės kultūra“ vedėja Violeta Melnikienė.

- Neteko girdėti termino „kūno psichoterapija“. Kodėl ne paprasčiau – kūno terapija?

- Lietuvoje ši psichoterapijos kryptis dar nėra taip plačiai žinoma. Žmonės geriau žino kūno ir judesio terapiją, kai per šokį, judesį žmogus gali išreikšti savo emocijas, nuoskaudas, sunkumus, problemas. Tačiau pasaulyje kūno psichoterapija yra pripažinta: ji įtraukta į visus registrus, suteikiami sertifikatai, licencijos.

Psichoterapija sprendžia psichologines žmogaus problemas. Jeigu mes kalbame apie psichodinaminę ar psichoanalitinę psichoterapiją, pokalbis, kuris taikomas šiose terapijose išties labai veiksmingas instrumentas, bet ne visi žmonės gali kalbėti apie savo skausmus, problemas. Be to, vieni yra iškalbingi, kiti – ne, kartais atsiranda ir kalbos barjeras.

Gamta ar Dievas mums davė labai trapų, jautrų kūną, kuris niekada nemeluoja. Žmogus gali pameluoti ar kažką nuslėpti dėl tam tikrų priežasčių, jo sąmonė gali pameluoti, o kūnas neturi šių sąmoningų barjerų ir parodo visas žmogaus problemas. Jeigu matau žmogų, kuris turi, pvz., regėjimo sutrikimą, iškart galiu spręsti, kad akys reaguoja į jo psichologines problemas.

Kitas dalykas – kūnas yra tokia substancija, kuri žmogui, t. y. pačiam sau, niekada nepakenks (mes nekalbame apie sadomazochistinius žaidimus). Kūnas labai jautriai reaguoja ir gina visą mūsų esybę nuo tariamų arba tikrų grėsmių. Pažiūrėkite, kas atsitinka, kai bijome, – kūnas įsitempia, tarsi susigniaužia. Taip atsitinka, nes smegenys gauna impulsą, gynybinė reakcija prasideda, raumenys susitraukia. Tai normalu ir per kūną matome, kad žmogus bijo.

Nuolatinė įtampa, nerimas, baimė – tai jau psichologinės problemos, kurias kūnas iškart parodo. Tai galima pamatyti iš eisenos, laikysenos, stovėsenos, ir tada aišku, kad yra problema, kurią reikia spręsti. Taigi kūno psichoterapija ir orientuojasi į darbą su kūnu, per kurį pasireiškia psichologinės problemos.

- Įdomus Jūsų darbo procesas. Pas jus ateina žmogus, kuris nėra iškalbingas, su kuriuo neverta nagrinėti jo problemos, tai kaip jūs dirbate?

- Apie žmogų, jo problemas galima daug pasakyti ir iš pirmo žvilgsnio. Nereikia pamiršti, kad kūno psichoterapija nėra masažas, kineziterapija, tai vis tiek psichoterapija, todėl, nors ir gerokai mažiau, kalbamasi. Labai dažnai būna net kuriozinių situacijų: žmogus skundžiasi dėl vieno, bet aš matau, kad kūnas rodo visai kitą problemą, kurią žmogus arba neigia, arba nežino, arba nesupranta.

Svarbu žinoti, kur žiūrėti ir ką matyti. Pvz., žmogus sako, kad jam viskas gerai, bet nesiseka darbe (negali padaryti karjeros, nesutaria su kolektyvu, viršininku, nepatenkintas atlyginimu ir pan.). Tačiau aš matau, kad jo akių judesiai netolygūs, o probleminės zonos, į kurias atkreipiu dėmesį, rodo, kad greičiausiai problema – nesugebėjimas pripažinti savo trūkumų, kad žmogus – narcizistinė asmenybė, galvojanti apie save geriau, nei yra, ir nenorinti matyti to, kas arba koks jis yra iš tikrųjų. Būtent todėl jis mano, kad jo nesupranta, nevertina ir pan., nors jis toks geras ir puikus darbuotojas. Tada psichoterapeuto darbas padėti pamatyti žmogui save tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Tai vienas iš variantų, nors jis nebūtinai universalus, juk gerai, kai žmogus savimi patenkintas dėl pagrįstų priežasčių: jis protingas, išsilavinęs, gražus.

Jeigu žmogus jau kreipėsi į psichoterapeutą, vadinasi, jis pasiruošęs pokyčiams ir bent jau iš dalies motyvuotas. Dirbant atliekami tam tikri testai, formuojamas gebėjimas pamatyti save tikrą. Pvz., imu liniuotę ir išmatuoju žmogaus galvą, rankas, pečius – visą kūną. Tada jį apsuku ir liepiu pusę minutės pabūti su problema, kurią jis atėjęs įvardijo. Galiausiai paprašau rankomis parodyti, kokio dydžio jo galva, akys, rankos ir t. t., ir išmatuoju. Dauguma žmonių per pirmą sesiją vos ne dvigubai didina arba mažina savo kūną.

- Ką tai rodo?

- Akivaizdu, kad žmogus nedraugauja su savo kūnu, jo nejaučia.

- Ar tai reiškia, kad intuityviai iškart turėtų parodyti teisingai?

- Sveikas žmogus parodytų teisingai.

- Ar yra tokių sveikų žmonių?

- Ne, tokių sveikų nėra. Tas, kuris sako, kad jam kaista galva, daug galvoja, todėl nesąmoningai padidina galvą – jam atrodo, kad galva labai didelė ir sunki. Kitas, kuris ne per daug galvoja, bet turi penkis vaikus, kuriam trūksta pinigų ir pan., dažniausiai rodo labai didelius pečius – jis užsikrovęs labai didelę ar per didelę naštą. Trečias žmogus parodys dvigubai didesnę kažkurią koją. Tai reiškia, kad jis norėtų kažkur judėti, bet nejuda, kad turi problemų dėl karjeros, tobulėjimo ir tai jam labai svarbu. Kad ir ką žmogus sako, kūnas parodo tai, kaip yra iš tikrųjų.

- Sakote, kad žmogus neadekvačiai jaučia savo kūną dėl emocinės, psichologinės būsenos. Bet juk yra iš prigimties asimetriškų žmonių: viena koja didesnė už kitą, galva įtraukta. Ar tai reikštų, kad žmogus atsineša tą problemą ir ji neišsprendžiama?

- Asimetrija taip pat labai daug pasako apie žmogaus požiūrį į save ir pasaulį. Tačiau tai atskira tema, nes asimetrija gali atsirasti dėl gimdymo ar prenatalinės traumos, gali būti augimo, vystymosi, raidos traumos.

- Klausant jūsų aiškinimo, kas yra kūno psichoterapija, peršasi išvada, kad lygiai taip pat, kaip ir pokalbio, analizės terapijoje, problema dažnai iš vis neišsprendžiama ar labai sudėtingai gydoma.

- Kūno psichoterapija yra kiek sunkesnis procesas, nes jis susijęs su tam tikrais kūno pratimais, fiziniu darbu.

- Vadinasi, jei yra kažkokia problema, sakykim, pečiai, žmogus ir turi dirbti su pečiais?

- Dirbti turi visas kūnas, nes tos problemos pečiuose ar galvoje, rankose ar kojose atsiranda ne šiaip sau. Kūno psichoterapijoje kūnas sąlyginai padalintas į septynis segmentus. Kiekvienas iš jų reiškia tam tikrą emocinę, psichologinę zoną ir problemas, todėl visiškai aišku, su kuo reikia dirbti, kaip žmogui padėti.

Segmentuose formuojasi vadinamieji raumenų blokai, kurie neleidžia harmoningai ir sveikai tekėti gyvybinei energijai, ji užstringa. Žmogus su tais blokais tarsi užsideda savotiškus šarvus, kurie trukdo gyventi normalų gyvenimą. Kūno psichoterapijos tikslas yra atpalaiduoti, nuimti tuos šarvus ir blokus. Taigi tai tikslingas darbas – kiekviena problema reiškiasi konkrečiame segmente, o kiekvienam segmentui skirti konkretūs pratimai.

Pvz., jei matome, kad problema koncentruojasi akių ir kaktos zonoje, reikia atlikti akių pratimus – akys juda į kairę arba dešinę. Vizualinę, jutiminę sistemą reikia lavinti kuo dažniau žiūrint į viršų ir apačią ir pan. Akių segmentas labai dažnai kalba apie neišverktus dalykus arba nenorą kažką matyti, kažko vengimą.

Kitas segmentas – žandikaulis, lūpos, burna. Šiuo atveju problemas dažniausiai lemia neišsakyti, užstrigę jausmai.

- Kaip tai reiškiasi?

- Kai žmogus kalba sukandęs dantis, griežia dantimis, nuolat trūkčioja lūpos. Šiam blokui priklauso ir pyktis, nepasitenkinimas.

Trečias segmentas yra kaklas. Kaklas labai svarbi, jautri zona, nes tai tiltas, jungiantis galvą ir jausmus, gyvenančius kūne. Tai visi neišsakyti, užstrigę jausmai: pyktis, džiaugsmas, liūdesys, agresija ir t. t. (sakoma – „prarijau nuoskaudą“). Jeigu mes matome nuolat įtemptą kaklą, vadinasi, yra tam tikra disharmonija tarp jausmų ir proto: galvoju viena, bet jaučiu kita arba jaučiu viena, bet negaliu to pasakyti, nes protas neleidžia dėl moralinių normų ar kitų apribojimų.

Ketvirtas – krūtinės segmentas, kurį mes vertiname pagal kvėpavimą. Čia gyvena baimė, džiaugsmas, liūdesys.

Dar vienas – saulės rezginio ir pilvo viršaus segmentas. Saulės rezginyje kaupiasi visi socialiniai dalykai, pvz., baimė bendrauti, viešai kalbėti, kažką atlikti, gėdos jausmas. Pilvo zonoje „gyvena“ baimės.

Paskutinis – dubens ir sėdmenų segmentas. Ten yra mūsų seksualinė energija, dauginimosi instinktai, meilė ir pan.

Visi segmentai labai aiškiai diferencijuoti – kiekvienas atsakingas už tam tikrą emocinę zoną. Ir kiekvienam skirta labai daug priemonių bei instrumentų (pvz., kvėpavimo pratimai, mankštos). Taigi kūno psichoterapijos tikslas – atpalaiduoti kūne esantį bloką (ne psichologinį – psichologinė yra problema), kurį parodo kvėpavimo sutrikimai, nuolatinė raumenų įtampa, ir leisti energijai tekėti laisvai.

- Įdomus terminas „gyvybinė energija“, jį dažniausiai matome, girdime ezoterinėje literatūroje. Klasikinė medicina dažniausiai kalba apie įtampas ir atpalaidavimą, kad kraujas ir limfa cirkuliuotų. Kas ta gyvybinė energija? Ar klasikinė medicina ją jau pripažįsta?

- Ar reikia ją pripažinti? Ar nuo to, kad pripažins, kas nors pasikeis?

Yra labai daug tyrimų, kurie patvirtina žmogaus gyvybinės energijos egzistavimą (mes nekalbame apie visatos ir kosmoso energiją), ir nesvarbu, kaip ją pavadinsi: minties galia, pasąmonės galia, sąmonės galia. Aš laikausi termino „gyvybinė energija“, nes jis man suprantamas, aiškus. Išvertus iš graikų kalbos, energija reiškia judėjimą.

Štai žmogus, netekęs energijos, išsekęs, pavargęs, piktas, suirzęs ir pan. O ką reiškia „pavargęs“? Tai rodo, kad žmogus atidavė per daug energijos. Ar gali žmogus visą dieną sėdėjęs prie kompiuterio jaustis pavargęs? Juk dirba intelektinį darbą, smegenyse raumenų nėra. Arba būna, pabendrauji su žmogumi pusvalandį (kažkada rašiau straipsnį apie energetinius vampyrus) ir jautiesi pavargęs, išsunktas. Kur dingsta energija? Kas atsitinka?

Aš nesikabinčiau prie terminų. Klausimas – ar yra pripažinta sąmonė, pasąmonė, protas? Tyrimai parodė, kad žmogus turi protą. Kaip tai apčiuopsime? Kas matė pasąmonę? Moksliniai tyrimai įrodė, kad žmogus turi sąmone. Kur ji? Aš nežinau.

- Jūs kūną suskirstėte į segmentus. Greičiausiai žmogus turi problemų įvairiuose segmentuose? Kaip tada jūs dirbate?

- Čia jau reikia pasirinkti konkrečią psichoterapijos mokyklą. Kūno psichoterapijos mokyklos pradininkas – garsus Sigmundo Freudo mokinys Wilhelmas Reichas, Vokietijoje, vėliau JAV dirbantis psichoterapeutas. Jo mokinys Alexanderis Lowenas – bioenergetinės analizės pradininkas. Yra aštuonios klasikinės mokyklos ir du skirtingi, bet pagrįsti požiūriai.

W. Reichas manė, kad problemos eina iš viršaus į apačią, t. y. jei nepadirbėta su akių segmentu, negalima išspręsti saulės rezginio problemų. Kai sutrikę daug segmentų, pagal W. Reicho sistemą, reikia pradėti dirbti nuo viršaus, t. y. nuo akių ir kaktos segmento: atpalaiduoti raumenų blokus nuo viršaus į apačią. Pats sudėtingiausias blokas yra dubens ir sėdmenų, nes ten labai svarbūs raumenys, ten koncentruojasi labai daug gyvybinės, seksualinės energijos.

Man artimesnė W. Reicho pasekėjo ir mokinio A. Loweno mokykla, vadinamoji bioenergetinė analizė. Jis mano priešingai, kad problemos prasideda nuo kojų ir eina iš apačios į viršų. A. Lowenas įvedė labai svarbų dalyką – įsižeminimą. Labai daug kas priklauso nuo to, kaip mes stovime. Įsižeminimas – žemės po kojomis, atramos jutimas itin svarbus dalykas. Visi A. Loweno pratimai atliekami tik tvirtai atsistojus ir tada, pagal A. Loweną, keliaujame iš apačios į viršų ir tvarkome visas žmogaus problemas – tai yra dirbame su visais segmentais iki pat galvos.

- Ką reiškia „įsižeminimas“?

- Jeigu jūsų paprašysiu tris minutes pastovėti ramiai, iš to, kaip jūs stovėsite, galėsiu pasakyti, koks jūsų yra įsižeminimo laipsnis, kiek jūs pasitikite savimi ir aplinka, ar jūs ramus, ar nuolat kažkur skubate, ar esate patenkintas savimi, savo padėtimi. Retas gali tris minutes stovėti ramiai. Tiek laiko stovėti vienoje vietoje labai neramiam žmogui fiziškai neįmanoma: jis būtinai pajudins kažkurią koją, pajudins vieną ar kitą pirštą, neras sau vietos, nes yra nepatenkintas tuo, ką turi, ta vieta, kurią užima.

Taigi nuo įsižeminimo viskas prasideda. Teko girdėti, kad Naujosios Zelandijos maoriai, masažo specialistai, įsižemina valgydami. Dirbdami jie atiduoda tiek daug energijos, kad po kiekvieno masažo valgo. Tokiu būdu jie įsižemina, jaučia tvirtumą, ryšį su žeme, su atrama, nes žemė ir yra atrama.

- Vadinasi, maistas įžemina? Gali galvoti, kad storuliai jaučiasi nesaugūs, todėl daug valgo, kad įsižemintų?

- Visiškai teisingai.

- O alkoholis?

- Jis įžemina, bet tai jau susiję su simpatine ir parasimpatine nervų sistema. Simpatinė nervų sistema atsakinga už mūsų aktyvumą, parasimpatinė – už atsipalaidavimą. Priklausomybės – kita tema. Lietuvoje gerai žinoma kita psichoterapijos kryptis – psichosomatika (kūnas išreiškia psichines problemas). Valgymo sutrikimai, priklausomybė nuo maisto – irgi psichosomatikos dalis.

Astma, vėžys, migrena – psichosomatiniai dalykai, kai problema lokalizuota konkrečiame organe. Čia ne kūno psichoterapija, o psichosomatikos kryptis, kai kiekvienas skaudantis organas, simptomai, byloja apie esančią psichologinę problemą.

- Kaip ten dirbama?

- O ten dažniausiai dirbama tradiciniais būdais.

- Manyčiau, kad jeigu dirbate su kažkokiu segmentu ar apskritai su visu kūnu, galutinis tikslas turėtų būti sunaikinti atmintyje traumą, kuri gimdo problemą?

- Iš esmės teisingai. Tačiau ištrinti labai sunku.

- Bet jeigu problema lieka? Ar gali būti tikras, kad ji negrįš? Gali būti labai racionalus ir protingas, bet esi ir emocingas – kažkokia situacija, ir atmintis seną problemą vėl išmeta.

- Labai gera pastaba. Reikia suprasti, kad jokia psichoterapija neturi tikslo padaryti iš žmogaus angelą.

- Tikslas – padaryti ne angelą ir ne idealą, bet žmogų, kuriam gera ir ramu gyventi.

- Kada žmogus kreipiasi į psichoterapeutą? Ne tada, kai supyksta ant žmonos, kad nepagaminta vakarienė. Ne tada, kai supyksta ant sūnaus, gavusio blogą pažymį. Natūralu, kad jis kokiam niekšui trenkia per veidą, – tai žmogiška. Klysti žmogiška, bijoti žmogiška, nerimauti žmogiška. Mylėti, jausti, juoktis, verkti yra normalu – dėl to tikrai nereikia kreiptis į psichoterapeutą.

Mes negalime ištrinti iš atminties skaudžių momentų, jie visada liks. Tai randai širdyje, deja, jie – žmogaus gyvenimas, bagažas. Mes tik galime apmalšinti skausmą, kad žmogus galėtų su juo gyventi. Čia esminis dalykas.

Žmogus kreipiasi į psichoterapeutą, kai tam tikros problemos jau trukdo gyventi. Pvz., jeigu tėvas pyksta ant vaiko, kad šis gavo blogą pažymį, natūralu. Tačiau jei jis ant vaiko pyksta nuolat – nesvarbu, kaip sekėsi mokykloje, tėvui verta susimąstyti, kas vyksta? Kodėl, nors priežasties nėra, aš pykstu? Problema yra baimė, pyktis, agresija be priežasties, kai kažkas menkina gyvenimo kokybę, trukdo judėti toliau, trukdo tobulėti, tada tai yra problema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"