TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Laikas atsikvošėti: netolerancija ir abejingumas naikina tautą

2013 09 25 6:00
SXC.hu nuotrauka

Vienas psichologas – 40-čiai tūkstančių gyventojų. Didžiausias savižudybių skaičius ir daugiausiai suvartojamų antidepresantų. Žmonės jaučiasi tokie pažeisti, kad, reaguodami į nusikaltimus, prašo grąžinti mirties bausmę. Tokia yra Lietuvos situacija psichikos sutrikimų ir psichologinės pagalbos srityje. 

Antradienį susirinkusi Nacionalinė sveikatos taryba vardijo skaudžiausias tautą pakirtusias bėdas ir ieškojo atsakymų, kaip galima būtų pagerinti padėtį. „Mūsų visuomenę galutinai pribaigia traumuojantys tarpusavio santykiai: smurtas šeimoje, patyčios, agresyvumas, netolerantiškumas ir abejingumas“, – sakė Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė Ona Davidonienė.

Posėdžio metu aptartas ir praėjusio šeštadienio kraupus nusikaltimas, kai Panevėžio rajone išprievartauta ir sudeginta mergina, bei dalies visuomenės reakcija į ją. Kalbėta, kad Lietuvoje niekas tikriausiai ir nėra atsakingas už krizių suvaldymą, o ir kasdienybėje psichologams tenkantis krūvis yra visai neadekvatus.

Sutrikimo epizodus patiria kas trečias

Nacionalinės sveikatos tarybos narė O.Davidonienė pateikė naujausius apibendrintus duomenis apie psichikos sveikatą Lietuvoje bei Europos Sąjungoje (ES).

Naujausi Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys rodo, kad per praėjusius metus 27 proc. ES šalių ir Norvegijos, Šveicarijos bei Islandijos suaugusių (nuo 18 iki 65 metų amžiaus) gyventojų turėjo bent vieną sunkesnį ar lengvesnį psichinio sutrikimo epizodą.

Apie 1-2 proc. visų gyventojų diagnozuotas psichozinis sutrikimas, 5,6 proc. vyrų ir apie 1,3 proc. moterų turi problemų dėl priklausomybių. Taip pat, ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei, daugėja demencija sergančiųjų atvejų.

Šiuo metu pas psichikos sveikatos specialistus gydosi maždaug 5,5 proc. visų Lietuvos gyventojų – beveik 164 tūkst. žmonių. 3,5 proc. gyventojų gydosi dėl psichikos sutrikimų, ir 2 proc. – maždaug 61 tūkst. – dėl priklausomybių, didžioji dalis dėl priklausomybės nuo alkoholio. „Kasmet pacientų bendras skaičius didėja. Lietuvoje ir visame pasaulyje itin aktualus ir vadinamasis nuotaikų sutrikimas“, – konstatavo O.Davidonienė.

„Ir, be abejo, didžiausia Lietuvos rykštė – savižudybės. Nežiūrint to, kad bendras savižudybių skaičius per metus palaipsniui mažėja ir 2012 metais pirmą kartą po 20 metų Lietuva neteko mažiau nei tūkstančio žmonių (927), vis dėlto šis rodiklis išlieka aukščiausias Europoje. Depresijos, savižudybių rizikos rodikliai taip pat pamažu didėja“, – sakė O. Davidonienė.

Tarp pastarųjų poros dešimtmečių pasiekimų Lietuvoje, O.Davidonienės teigimu, yra daugiau nei dvigubai sutrumpėjęs vidutinis gydymo laikas – nuo 72 dienų iki 32. Pakartotinių hospitalizacijų atvejų ir užimtų psichiatrijos lovų skaičius irgi mažėjo beveik dvigubai. Tai pasiekta visų pirma veikti pradėjusių psichikos sveikatos centrų dėka.

Daugiausia antidepresantų ir savižudybių

2007 metais Seime buvo priimta Psichikos sveikatos strategija. „Tuomet konstatavome, kad Lietuvos visuomenės psichikos rodikliai yra itin prasti, tarp jų – smurto, prievartos, netolerancijos, patyčių. Buvo konstatuota, kad Lietuvoje patyčių lygis mokyklose nepaprastai aukštas, jas tuo metu patirdavo net 70 proc. moksleivių. Po to, kai ne vienus metus buvo vykdomos nuoseklios patyčių prevencijos programos, tas procentas gerokai mažėjo. Taip pat buvo konstatuota, kad Lietuva pagal alkoholio suvartojimą yra viena iš pirmaujančių ES valstybių. Pabrėžta, kad labai didelis skaičius vaikų ir suaugusiųjų su lengvais ir sunkiais psichikos ir proto negalios sutrikimais gyvena ilgalaikės socialinės globos įstaigose, kad nepakankamai išplėtotas kompleksinių psichologinių paslaugų, teikiamų bendruomenėje, tinklas“, – sakė O.Davidonienė.

Jos teigimu, rimčiausių problemų Lietuvoje yra taikant biopsichosocialinį psichinės sveikatos priežiūros modelį. Pagal strategiją, jį turėtų sudaryti penki komponentai: farmakoterapija, psichoterapija, psichosocialinė reabilitacija, profesinė reabilitacija, būsto pagalba.

„Kalbant apie farmakoterapiją, Lietuva yra iš šalių, kurioje vartojama labai daug antidepresantų. Diskutuotina, ar tai gerai, ar blogai. Kartais, nors ne dažnai, gydytojai neatsakingai paskiria ir tris, ir keturis vaistus vienu metu. Kartais mūsų aukštas kompensavimo lygmuo padaro meškos paslaugą, ir tas vaistų išrašymas kartais nepagrįstas. Kita vertus, visa Europa garsiai kalba, kad yra tragiška situacija su ankstyva diagnostika. Kalbant apie depresiją, 45,4 proc. depresija Europoje sergančių žmonių negauna tinkamo – arba išvis jokio – gydymo. Lietuvoje vartojame daug antidepresantų, bet ir turime didžiausią savižudybių skaičių. Bėda yra su tolesniais komponentais – psichoterapija, psichosocialine reabilitacija“, – problemas vardijo Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė.

40 tūkst. gyventojų – vienas psichologas

O.Davidonienė pabrėžė, kad psichinės sveikatos centruose psichologams krūvis šiuo metu yra „nepavežamas“: 40-čiai tūkst. žmonių – vienas psichologo etatas. „Sveikatos apsaugos ministerija padarė žingsnelį – patvirtino dvigubai mažesnį krūvį, iki 20 tūkst. žmonių, bet, kol suras tam lėšų... Ir tai iki galo šio klausimo neišspręs. Atvejų yra labai daug, ir, jeigu specialistai dirbtų ankstyvose stadijose, ko gero, rezultatas būtų tikrai geresnis. Reikia spręsti ir specialistų motyvacijos problemą, jų amžiaus vidurkis artėja prie 60 metų, rajonuose ne visi etatai užimti“, – kalbėjo O.Davidonienė.

Psichosocialinės reabilitacijos komponentas, pasak jos, apkritai buvo „iškritęs“, o jį sugrąžinti yra sudėtinga. „Dabar patvirtinti psichosocialinės reabilitacijos nuostatai ir tvarka, ji egzistuoja, bet į tą traukinį dar reikia spėti. Psichologinės pagalbos vakuumą galbūt šiek tiek sumažins dienos stacionarų plėtra, jų numatoma įsteigti net 27, taip pat penkis kompleksinės pagalbos vaikui ir šeimai centrus“, – sakė O.Davidonienė. Itin aktualios, pasak Valstybinio psichikos sveikatos centro vadovės, yra šeimų reikmės: šeimos nariui, ypač vaikui, susirgus psichikos liga, šeima praeina visą raidą nuo pirminio išgąsčio, nežinojimo, ką daryti, iki pagalbos ieškojimo. O.Davidonienės teigimu, šiuo metu rengiama vaikų psichikos sveikatos koncepcija, ruošiama tėvų konsultavimo, tėvystės įgūdžių ugdymo programa. O.Davidonienės manymu, svarbus ne tik centrų steigimas, bet ir nuoseklus programų finansavimas. Taip pat reikėtų keisti strateginio planavimo dokumentus, kad skirtingose įstaigose jie neprieštarautų vieni kitiems.

Kaip didžiausius psichikos sutrikimų ir savižudybių rizikos faktorius O.Davidonienė išskyrė socialinio-ekonominio statuso pasikeitimus, socialinių garantijų, darbo, būsto praradimus, didžiules paskolas, emocines krizes praradus artimuosius. „O tai, kas mūsų visuomenę, mano manymu, galutinai pribaigia, yra traumuojantys tarpusavio santykiai: smurtas šeimoje – kažką dėl to darome, bet tikrai nepakankamai, – patyčios, agresyvumas. Kitus išskyriau net raudona spalva: netolerantiškumas ir abejingumas yra tas didysis blogio pradas, kuris veda į emocines krizes, depresiją. Taip pat psichinės ligos, schizofrenija, ypač, jeigu ji lydima alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų vartojimo“, – reziumavo O.Davidonienė.

Psichikos sveikata – už borto

Gydytojas, vaikų ir paauglių psichiatras docentas Dainius Pūras akcentavo, kad abejingumas įsišaknijęs ne tik pačioje visuomenėje. Trūksta gyvybiškai svarbios politinės valios sprendžiant problemas. Pasak docento, per 23 metus Lietuvoje nėra duomenų, įrodančių, kad skiriami finansiniai resursai naudojami efektyviai. Jo įsitikinimu, visus sprendimus psichikos sveikatos srityje svarbu pakelti į Vyriausybės lygmenį, nustatyti atsakinguosius už strategijų įgyvendinimą ir vertinimą. „Ir dar – išardyti Bermudų trikampį. Tai yra ir ministerijų, ir savivaldybių švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos departamentų trikampis, kai problemos ir prašymai permetami vieni kitiems. Labai patogu, kai nėra politinės valios, permesti kitam, nes sritys susijusios. Turi būti įtraukti visi“, – mano D.Pūras.

„Pavyzdžiui, suformuluota minėta 2007 metų strategija. Po to, kaip ji įgyvendinama, nuomonės išsiskiria, bet vyrauja kritiškos – kad ji, švelniai tariant, įgyvendinama nekaip. Be to, kas gi vertina tą įgyvendinimą? Pageidaujama, kad vertinimas būtų kiek įmanoma nepriklausomas, nes patiems vykdytojams save vertinti yra sunku. Politikų ir valdininkų sprendimus nulemia ne moksliniai argumentai – jie dažniausiai ignoruojami – o tradicijos: istoriniu principu nusistovėję finansavimo kanalai, juos nulemia stigmos, socialinė atskirtis. Turime neblogai finansuojamą psichikos sveikatos sistemą – tai yra keli šimtai milijonų kasmet, – bet neaišku, ar ji padeda pasiekti efektyvesnių rezultatų“, – kalbėjo D.Pūras.

Psichiatro įsitikinimu, Lietuvoje psichikos sveikatos sritis yra visai nepagrįstai nustumta į šalį nuo sveikatos sistemos. „Dar nesame sukūrę efektyvių rodiklių, pagal kuriuos vertintume sistemos efektyvumą. Bandant daryti analizę, ne kartą signalizuota, kad yra sisteminių spragų. Apibendrinus studijas, galima išgryninti dvi išvadas: rodikliai išlieka itin prasti, o sistemos efektyvumo rodikliai arba yra nepatenkinami, arba jų išvis nėra. Dažnai vertiname tik patį procesą: kiek ligonių, kiek lovų“, – sakė D.Pūras. Psichiatro teigimu, Lietuvoje per daug tikimasi iš vien medikamentinio gydymo. „Niekaip neįveiksime savižudybių remdamiesi vien medicininiu medikamentiniu modeliu. Jeigu randama, kaip investuoti 20 mln. į antidepresantų kompensavimą, raskime tuos 20 mln. investuoti ir į kitą modelį – nukreiptą į populiaciją. Jis dramatiškai sumažintų rizikos grupėje esančių žmonių skaičių visuomenės sveikatos būdais, – sakė D.Pūras – Bet Sveikatos apsaugos ministerija sakytų – kodėl turime apmokėti ne tik vaistus? Daugelis šalių apmoka nemedikamentines psichikos sveikatos paslaugas, ir sakyti, kad sveikatos apsauga čia niekuo dėta, yra neteisinga“.

Šeštadienis atvėrė žaizdas

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė Dovilė Šakalienė palygino, kad apie problemas diskutuojama taip, tarsi norint apeiti kambaryje stovintį dramblį.

„Psichikos sveikatos strategijoje pirmas punktas yra žmogaus teisių užtikrinimas. Kažkodėl apie tai nekalbama. Sveikatos apsaugos ministerijoje esanti darbo grupė siūlo susitarti, kai šioje srityje dirbantys specialistai ir ekspertai siūlo sprendimus. Nesame tokie naivūs ir žinome, ką reiškia „susitarti“: tai reiškia nelįsti – esminių pokyčių nebus, tik kosmetinės permainos, – sakė D.Šakalienė, – Praėjusio šeštadienio įvykiai yra kraupi, bet tiksli iliustracija, kas nutiko, kai per pastaruosius kelerius metus paplito politikų mada kalbėti prieš žmogaus teises, prieš Europos Sąjungą, liberalias vertybes. Kai žmogus tokio nusikaltimo akivaizdoje pasijunta pažeidžiamas, jam dar patvirtinama, kad žmogus yra niekas, jo teisės neužtikrinamos. Žmogus skambina pagalbos, bet jos nesulaukia, nes žinybos tarpusavyje nesugebėjo susitarti“.

Psichiatras docentas D.Pūras pripažino, kad po baisaus praėjusio šeštadienio nusikaltimo Panevėžio rajone galima kalbėti, jog lietuviai yra mirties bausmės šalininkai. „Daug politikų atsibudo, agituodami už mirties bausmę. Tokios visuomenės ir politikų nuostatos yra labai žalingos visuomenės psichikos sveikatai. Jos rodo, kiek dar daug bejėgiškumo yra visuomenėje. Turime apie tai šnekėti, kas nors, nors ir nepopuliariai, turi paaiškinti visuomenei, kad prievartos rato užsukimas nieko gero neduoda. Net ir po Anderso Breiviko išpuolio Norvegijoje daugelis šios šalies gyventojų nesakė, kad reikia stiprinti represijas už tai, nes jie supranta, kad visuomenės gerovės pagrindas yra demokratija, o ne grįžimas į linčo teismus ir represijas“, – pažymėjo D.Pūras.

Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas Juozas Pundzius antrino, kad mirties bausmės reikalavimas yra visuomenės psichikos sveikatos atspindys ir drauge toliau neigiamai ją veikia.

***

Antradienį Seime įvyko Nacionalinės sveikatos tarybos posėdis ,,Dėl psichikos sveikatos stiprinimo ir psichikos sutrikimų bei savižudybių prevencijos“. Posėdžio metu aptartos aktualios psichikos sveikatos problemos, savižudybių prevencijos klausimai, ieškota būdų, kaip jas spręsti.

Posėdyje dalyvavo Seimo Sveikatos reikalų, Švietimo, mokslo ir kultūros bei Socialinių reikalų ir darbo komiteto nariai, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo, Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ministerijų atstovai, Lietuvos savivaldybių asociacijos, visuomenės sveikatos biurų asociacijos, akademinės bendruomenės, dvasininkijos, moksleivių sąjungos, žmogaus teisių gynimo atstovai.

Nacionalinė sveikatos taryba – Lietuvos Respublikos Seimui atskaitinga sveikatos politikos koordinavimo institucija, kuri teikia išvadas dėl valstybės siekiamo sveikatos lygio rodiklių, Lietuvos sveikatos programos ir kitų valstybinių sveikatos programų, rengia ir kasmet teikia Seimui pranešimą apie gyventojų sveikatos ir sveikatos politikos formavimo ir įgyvendinimo būklę.

Nacionalinę sveikatos tarybą sudaro 15 narių: 1/3 Lietuvos savivaldybių asociacijos deleguotų savivaldybių bendruomenių sveikatos tarybų atstovų, 1/3 visuomeninių organizacijų, ginančių visuomenės sveikatos interesus atstovų, 1/3 visuomenės sveikatos specialistų.

Nacionalinės sveikatos tarybos veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"