TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Laimingi metai su donoro plaučiais

2016 06 11 6:00
Rasos Pekarskienės nuotrauka

„Gyvenu devintus pačius nuostabiausius savo gyvenimo metus. Kas bus rytoj, niekas nežino. Bet kol kas esu labai labai laiminga“, – tvirtina 55 metų Rita Petraitienė iš Jurbarko rajono Skirsnemunės kaimo. Moteriai visavertį gyvenimą grąžino transplantuoti mirusio donoro plaučiai.

Bendraudamas su šia žvalia, energinga ir sveikata trykštančia moterimi net neįtartum, kad vos prieš keletą metų ji žvelgė mirčiai į akis. Gyvenimą moteriai grąžino plaučių persodinimo operacija.

Savijauta puiki

Dabar kas mėnesį Rita iš Jurbarko rajono automobiliu pati važiuoja į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas – čia kardiochirurgas Rimantas Benetis jai atliko lemtingąją operaciją, todėl čia ji vyksta pasitikrinti ir išsirašyti vaistų – imunosupresantų, kuriuos visą gyvenimą turi vartoti kiekvienas žmogus po transplantacijos.

Rita tvirtina, jog jaučiasi taip puikiai, kad kaskart dėl to maloniai nustebina savo gydytojus pulmonologus. O aplinkiniams, su kuriais išsikalba laukdama eilėje prie medikų kabineto, išvis sunku patikėti, kad jai buvo transplantuoti donoro plaučiai. „Juk atrodau visiškai sveika, tai žmonės negali patikėti, ką man teko patirti. Plaučių transplantacijos – retos, ir žmonės ima klausinėti, kas ir kaip ten buvo, kiek tų plaučių man persodino“, – pasakoja Rita.

Po gripo ėmė kankinti dusulys

Bendrosios praktikos slaugytoja dirbusią, optimizmu visus džiuginusią Ritą gyvenimas netikėtai pristabdė, kai jai buvo vos per keturiasdešimt metų. Persirgusi gripu moteris ėmė smarkiai dusti – ypač lipdama laiptais, kopdama į kalniuką. Kai kurie gydytojai dėl šios bėdos kaltino antsvorį, nors Rita tikina nebuvusi labai apkūni. „Liepė mesti svorį. O aš mačiau, kad kitos moterys, daug stambesnės už mane, lipa laiptais ir visai nedūsta“, – ligos pradžią prisimena pašnekovė.

Patologijos nerodė ir kasmet atliekamos plaučių rentgeno nuotraukos. O sveikata silpo labai sparčiai. Buvo nustatyta, kad Ritos plaučiai nebefunkcionuoja – jie tiesiog trūko. Tyrimus atlikę gydytojai net teiravosi moters – gal ji kur parkritusi, kad taip atsitiko? R. Petraitienė buvo įrašyta į plaučių transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Tačiau kai atsirado pirmasis donoras, pacientė atsisakė operacijos – plaučių transplantacijos dar buvo gana retos, ir ji išsigando.

Laikas ėjo. Rita jautėsi jau taip blogai, kad kas rytą džiaugdavosi „dar vieną naktį ištempusi“ – dėl dusulio ir oro stygiaus nebegalėjo nei gulėti, nei sėdėti. Gyvybę palaikė tik deguonies aparatas, kuris garsiai ūždamas kvėpuoti padėdavo ir dieną, ir naktį. Po metų, kai Ritai jau buvo 46-eri, atsirado dar vienas plaučių donoras, ir moteris apsisprendė: „Kas bus – tas.“ Ilgiau taip kankintis dusdama ir negalėdama įkvėpti gurkšio oro nebenorėjo.

„Jei ne transplantacija, savaitę, ne ilgiau, būčiau gyvenusi“, – prisipažino tuomet išgirdusi negailestingą gydytojų prognozę.

Lyg paskutinį kartą

Rita apsiverkia prisiminusi tą vakarą, kai į palatą prieš rytojaus operaciją susirinko visa šeima – dukra Jurgita, sūnus Arūnas, vyras Vidas, kiti artimieji. „Nieko jiems nesakiau, tik su kiekvienu mintyse galutinai atsisveikinau ir stipriai stipriai kiekvieną apkabinau – lyg paskutinį kartą“, – pasakoja moteris, kurią tą akimirką guodė tik tai, kad vaikai jau užauginti.

Operacija pavyko. Dešimt dienų po jos moteris praleido reanimacijos skyriuje. Kai po operacijos prabėgo 20 dienų, ji pirmą kartą slaugytojos padedama išėjo į lauką. „Buvo vasara. Viskas aplinkui kvepėjo, žydėjo, žaliavo. O aš vis prašiau slaugytojos man į ranką įžnybti: negalėjau patikėti, kad nesapnuoju! Pati, savomis kojomis išėjau į lauką ir vėl galiu kvėpuoti visa krūtine!“ – neužmirštamomis akimirkomis, kurių greičiausiai neįvertins tie, kurie tokių sveikatos problemų neturėjo, dalijasi Rita.

Didžiausia laimė, kai visi sveiki

Šią vasarą – jau devyneri metai po antrojo Ritos gimimo. Per tą laiką ji išmoko džiaugtis kiekviena diena. Ypač brangina akimirkas, išgyventas su artimaisiais. Neteikia reikšmės smulkmenoms. Vertina tai, ką turi. „Anksčiau būdavo – skubi leki, nes to trūksta, ano nėra“, – gyvenimą prieš operaciją prisimena moteris. Dabar jai didžiausia laimė – kad visi sveiki. Ir kad tik kuo ilgiau taip būtų.

Kai sveikata pasitaisė, Rita sugrįžo prie širdžiai mielų darbų: prižiūri išpuoselėtus gėlynus, tvarkosi po namus, gamina valgį, augina daržoves ir vaisius, kurių atsargas ruošia žiemai. „Net kaimynės atėjusios stebisi, kiek daug aš spėju nuveikti“, – didžiuodamasi sako pašnekovė.

Kai atitrūksta nuo darbų, ji mėgsta pasivažinėti dviračiu, paskaityti knygą. Neretai į kaimą pas senelius iš Kauno atvažiuoja anūkai – vienuolikmetis Matas ir penkiametis Tomas. Vasarą dukra Jurgita su jais, močiutės laimei, ir ilgėliau pabūna.

Kasdien pasimeldžia už donorą

Ypač dėkinga Rita savo vyrui Vidui, su kuriuo drauge – jau 35 metus. „Žinau, kad kai kurie vyrai savo susirgusias žmonas palieka“, – sako moteris. Jos žmogus greta išbuvo visą kankinamą ligos laiką. „Tada, kai namuose, miegamajame prie lovos, ištisas naktis burzgė tas deguonies aparatas, sakydavau Vidui: „Eik į kitą kambarį, čia per triukšmą neišsimiegosi.“ Bet jis nė karto į kitą kambarį neišėjo, visą laiką greta buvo“, – prisimena Rita. Po operacijos Vidas budėjo ligoninėje prie žmonos lovos, o kad „neužneštų“ jai kokios infekcijos, net numigdavo užsidėjęs medicininę kaukę. „Ir kaip jis neužduso?“ – prisiminusi tas akimirkas, juokiasi Rita.

Kai po operacijos jau buvo praėję gerokai laiko ir Rita darsyk atvyko į Kauną pasitikrinti sveikatos, gydytojai paprašė jos aplankyti irgi po plaučių transplantacijos sveikstantį vaikinuką. Tuomet jis dar jautėsi nekaip, todėl nustebęs žvelgė į energija ir sveikata trykštančią Ritą ir, kaip vėliau jai prisipažino, negalėjo patikėti, kad ir ji kadaise išgyveno tai, ką dabar patyrė jis. Jėgos grįžta pamažu, bet – grįžta.

„Dažnai pravirkstu pagalvojusi, kodėl kažkas turėjo mirti, kad aš galėčiau šitaip laimingai gyventi. Nėra nė dienos, kad nesukalbėčiau maldos už savo donorą, kuris man dovanojo šitokį gražų gyvenimą“, – sako pašnekovė. Prieš dvejus metus mirė R. Petraitienės mama. Lankydama jos kapą, Rita visuomet uždega žvakelę ir savo donoro atminimui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"