TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Lietuvos visuomenė: serganti ar sveikstanti

2015 04 25 6:00
Kadangi daug dalykų priklauso ne tik nuo mūsų valios, išmokti būti laimingiems - didelis menas. vcdp.cu.uk nuotrauka

Mūsų šalis pagal gerovės indeksą – tarp atsiliekančių Europoje, Lietuvos vaikai, tyrimų duomenimis, yra vieni nelaimingiausių pasaulyje (gal dėl to, kad neretas dar tebeauklėjamas diržu), kasmet savo noru iš gyvenimo pasitraukia apie tūkstantis žmonių - taigi metai iš metų pagal savižudybių skaičių esame tarp pirmaujančiųjų.

Trauma sustabdo gyvenimą

Kodėl mūsų kasdienybėje tiek daug tamsių spalvų ir negatyvo, kodėl neretai pasijuntame taip, tarsi gyventume sergančioje, baimės ir ydų apimtoje visuomenėje, kurios pamatinės vertybės, tarp jų – pagarba gyvybei, moralė - subyrėjusios, o naujų dar nesukurta? Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto (VU) Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėja prof. habil. dr. Danute Gailiene.

- Terminą „serganti visuomenė“ keisčiau į „sveikstanti visuomenė“, nes net kai kalbama apie negeroves, skaudinančias kiekvieną iš mūsų, matau procesą – tekančią, besikeičiančią ir apsivalančią upę, o ne pelkę, ir man tai svarbiausias, principinis dalykas. Mūsų visuomenė yra išgyvenusi rimtų traumų, kurių sunkiausia – okupacija ir ją lydėjusios tremtys. Trauma sustabdo gyvenimą, nesvarbu, kas ją būtų patyręs - asmuo ar visuomenė. Kiekvienas, kurį ištinka didelė nelaimė, patiria tokią būseną: atrodo, lyg negyveni, viskas vyksta be tavęs, šalia tavęs, aplenkiant tave... Ne visi pajėgia patys atsitiesti, vėl pasijusti gyvenimo dalimi. Juo labiau jei nelaimės ritasi viena po kitos. Prireikia specialistų pagalbos. Žmogui tenka suvokti, kad netektis pakeičia gyvenimą. Kaip buvo, jau nebebus, tačiau reikia judėti toliau. Daug kentėjusi lietuvių tauta, mano nuomone, yra gyvybinga. Prisiminkime, kaip pakiliai šventėme Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį.

Danutė Gailienė. / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

- Viena lietuvių ypatybių – gebėjimas susivienyti, susitelkti pavojaus akivaizdoje. Gal mūsų nuotaikai daro įtaką ir geopolitinis fonas?

- Be abejo. Vis galvoju, kaip galėjo atsitikti, kad mūsų kaimynystėje išaugo tokia grėsminga ir agresyvi galybė? Vertinant iš traumų psichologijos pozicijų, viena priežasčių - teisiškai neįvertinta trauma, kurią mūsų ir visoms kitoms visuomenėms padarė sovietinė okupacija. Net Europos akademiniame diskurse nacizmo ir komunizmo nusikaltimai vertinami nevienodai. Kai griuvo komunistinis režimas, Europos mokslininkai ir kultūros žmonės kėlė balsą, kad abu režimus reikėtų vertinti kaip vienodai nusikalstamus, juo labiau jog esama ir jų bendradarbiavimo faktų. Tačiau pasiekti teisinio įvertinimo beveik nepavyko. Niurnbergo tribunolas įvertino tik nacizmo nusikaltimus. Mes politinių represijų padarinių tyrimus pradėjome labai anksti, kai tik buvo tai įmanoma, ir nuo pat pradžių matėme mokslinių tyrimų netolygumą. Jeigu nėra tolygių tyrimų, nėra ir mokslinio diskurso: tų režimų poveikio lyginimo, istorijos pamokų vertinimo. Vokietijos mokslininkai pritaria, kad būtina rasti būdą, kaip įvairiais moksliniais lygmenimis analizuoti abu – nacistinį ir komunistinį – režimus.“

Burbėjimas – saugumo požymis

- Esame keisti: susitelkę į kumštį dainomis ir maldomis atsikratėme sovietinių okupantų, tačiau pavojui atitolus, nevengiame paburnoti - ir tas, ir anas mūsų valstybėje blogai, anuomet buvo geriau... Gal mes patys pernelyg skubėjome susitapatinti su vakariečiais ir nepasistengėme, kad skriauda būtų įvertinta tinkamai?

- Ekstremalios būsenos – susispaudęs į kumštį - ilgai nepabūsi. Ačiū Dievui, kad galime atsipalaiduoti. Sociologai sako, kad šnekėdami teigiamai apie sovietmetį žmonės turi mintyse buitinį, o ne politinį lygmenį. Tas kalbėjimas - savotiško saugumo, ramaus gyvenimo laikotarpio ženklas.

Kitas lygmuo – kultūrinė trauma. Okupantai pusę amžiaus siekė įsiskverbti į pačią žmogaus esmę, paveikti asmens ir tautos mentalitetą. Tai buvo daroma šėtoniškai metodiškai. Mokykla, organizacijos, įtraukiančios visus, pradedant vaikais, baigiant brandžiais žmonėmis... Neliko nė vieno, kurio vienaip ar kitaip nebūtų palietusi sovietinė indoktrinacija. Net jei šeima dėl šventos ramybės nutarė nesipriešinti režimui, ji sutiko gyventi melu. Tėvai nepasakojo vaikams ne tik tikrosios Lietuvos, bet ir savo giminės istorijos, - bijojo pasekmių, jei šie netyčia prasitartų bendraamžiams. Ir čia jau matome žmonių dramas, paliečiančias keletą kartų.

Lietuvoje ypač svarbus tėvo vaidmuo. Žmonės, kurie negalėjo su tėvu kalbėtis apie šaliai ir šeimai svarbius dalykus, patyrė kur kas didesnę psichologinę žalą nei tie, kurie žinojo, bet buvo priversti tylėti. Vaikai, kuriems nuo mažens teko konfrontuoti su valstybe (tėvai neleido stoti į pionierių, komjaunimo organizacijas, dalyvauti tam tikruose renginiuose), taip pat kentėjo: jiems teko kęsti pedagogų spaudimą, patyčias. Negalėjo likti istorijos nepaliestų. Įdomu, kad dabar, atliekant kultūrinių traumų tyrimus (kaip tik baigiame didelį trijų kartų tyrimą), aiškėja, jog psichologiškai geriau jaučiasi tie antrosios, o ypač trečiosios kartos jaunuoliai, kurių giminėje buvo sovietinės valdžios represuotų asmenų. Vadinasi, prisitaikymo, šeimos istorijos nežinojimo kaina – silpnesni ir ne tokie optimistiški palikuonys.

- Argi jaunimui labai svarbi istorija? Juk ne visi susipažinę net su naujausia Lietuvos istorija.

- Nesutinku, kad jaunimas nesidomi istorija. Pagal asmenybės raidos dėsnius kiekvienas sveikas žmogus pereina tam tikrus amžiaus tarpsnius, tarp kurių yra ir atsakymų į klausimus „kas aš?“, „iš kur atėjau ir kur einu?“ ieškojimas. Šiuolaikiniam jaunimui svarbi finansinė padėtis, išsilavinimas, jis visko nori greitai - tai šios kartos bruožas. Nereikia kovoti už Tėvynę, todėl be baimės galima išvykti ir vėl sugrįžti, jaustis pasaulio piliečiais, nesibaiminti, jog daugiau neteks pasimatyti su artimaisiais. Pasaulis globalėja, kai kas dideliu savo valstybės patriotu tampa ir jos labui dirba gyvendamas svetur. Visa tai vertintinu pozityviai, nes tik saugus žmogus gali leistis į savo kelio ieškojimus, rinktis, kur ir kaip gyventi, jam nereikia kariauti, slapstytis ar bėgti.

Meilė artimui ir interesai

- Ieškojimai ir pasaulio teikiamų galimybių bandymai - gerai, tačiau kai kada juos nusveria menkaverčių malonumų pagundos, ir jaunas žmogus panyra į depresiją. Tai – tiesiausias kelias į savižudybę. Kas turėtų atsitikti jaunam žmogui, kad jis nuspręstų pasitraukti iš gyvenimo?

- Žmonės žudosi ne tik Lietuvoje. Kodėl? Reikėtų pažvelgti į kiekvieno prie tokios ribos atsidūrusio asmens vidų. Beje, varginguose kraštuose savižudybių mažiau negu turtinguose. Kai kada išoriškai sėkmingas žmogus viduje gali būti labai nelaimingas. Ieškodami giluminių savižudybės šaknų, matome, kad Lietuvoje nemažai jų slypi tėvų ir vaikų santykiuose: akivaizdžiai stinga nuoširdumo, mokėjimo išreikšti meilę ir paramą tuomet, kai artimam žmogui to labiausiai reikia. Itin problemiškas šeimoje vyro-tėvo vaidmuo. Lietuvoje daug žudosi jaunų ir vidutinio amžiaus vyrų, ypač kaimo vietovėse, didelis skirtumas tarp vyrų ir moterų. Priežastis reikėtų analizuoti atsižvelgiant į istorinių pokyčių dinamiką, ribotas valstybės galimybes padėti žmonėms, kuriems net iš esmės teigiami politiniai pokyčiai prilygo sukrėtimams. Jiems teko keisti savo gyvenimą, ne vienas to nesugebėjo, tačiau pagalbos nesulaukė. Jeigu jaunas vyras pasitraukia iš gyvenimo, vadinasi, jis nebemato savo vietos šiame pasaulyje. Galbūt dėl menkos savivertės, dėl to, kad pagrindinė gyvenimo sąlyga, jo nuomone, – sėkmė. Jei nepavyko, žmogus jaučiasi žlugęs... Istorinės permainos veikia ir turtingų šalių gyventojus. Tarkime, Vokietijos susijungimo situacija – tuomet suicidologai nerimavo, kad dėl politinių pokyčių padaugės savižudybių buvusioje Rytų Vokietijoje. Laimė, spėjimai nepasitvirtino, nes prevencijai buvo skirta daug išteklių: ir specialistų dėmesio, ir lėšų. Labai pravertė gerai funkcionuojanti, moderniai valdoma, protingai organizuota psichikos sveikatos sistema. Mes, deja, to neturėjome, todėl ir rezultatai skirtingi.

- Mūsų žmonės vengia prisipažinti, kad jiems reikia psichologo pagalbos, sunkumus bando įveikti patys. Kas padeda tiems, kurie išgirsta nepagydomos ligos diagnozę, ligonių artimiesiems? Žmonai ir vaikams iš gyvenimo pasitraukus vyrui? Juk logiška tikėtis, kad žmogus bus palydėtas į psichoterapeuto kabinetą. Ir ne tik didžiosiose šalies klinikose.

- Žmogus privalo sulaukti pagalbos, tačiau yra kitaip. Dabar 80 proc. lėšų, skirtų psichikos sveikatai, panaudojama kompensuojamiesiems vaistams ir didelėms psichiatrijos įstaigoms išlaikyti. Konkrečiai pagalbai, prevencijai pristinga ir dėmesio, ir išteklių. Kodėl? Interesų grupių veikla, be to - politikų kompetencijos, savimonės ir valstybinio mąstymo stoka. Pakalbėję su jais išgirsime: „Girtuokliai ir kvailiai teišsižudo, bus ramiau...“ Esą tokia silpnųjų dalia. Psichologų, galinčių teikti pagalbą tiems, kuriems jos reikia, katastrofiškai trūksta. Vilniaus universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai pradėjo mažuose miesteliuose įgyvendinti savižudybių prevencijos projektus. Imkime kad ir Kupiškį, kuriame savižudybių skaičius dvigubai lenkia Lietuvos vidurkį. Jei kaimynė pasisakė žadanti nusižudyti, ką darysite? Į psichikos sveikatos centrą ji gali patekti maždaug po dviejų savaičių. Kažin ar prireiks? Akivaizdu, kad sistema yra, bet formali, niekam nerūpi jos veiklos kokybė. Tiesą sakant, realiai ji nefunkcionuoja. Valstybinio psichikos sveikatos centro darbuotojai tikina, esą Lietuvos psichikos sveikatos pagalbos sistema – viena geriausių pasaulyje. Kaip su tuo dera didžiausias savižudybių rodiklis? Tai – mūsų visuomenės skaudulys. Daug metų šiais dalykais domiuosi ir matau, kad psichikos sveikata Lietuvoje dar niekada nebuvo pripažinta prioritetu... O reikėtų, nes būtent čia slypi daugelis atsakymų į skaudžius klausimus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"