TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Ligos diagnozė nereiškia pasaulio pabaigos

2010 12 21 0:00
Psichologė S.Birbilaitė kviečia bendrauti tuos, kurie dėl ligos jau prarado geresnio gyvenimo viltį.
Karolinos Dulytės nuotrauka

Sunki liga gali prislėgti nepakeliama našta. Tačiau ją priėmus kaip gyvenimo iššūkį gali įvykti nuostabių pokyčių: išsiskleisti meilė gyvenimui ir sau, sustiprėti santykiai su artimaisiais, atsirasti drąsos išmėginti naujų dalykų. Klinikinė psichologė Sandra Birbilaitė, turinti didelę darbo su onkologiniais pacientais patirtį, tuo neabejoja.

Ateinančio sausio viduryje Vilniaus centre duris atvers Onkopsichologijos ir komunikacijos centras, įkurtas onkohematologinių pacientų bendrijos "Kraujas" iniciatyva. Čia dirbsiančių psichologų pagalbos sulauks ne tik vėžio užkluptieji, bet ir skausmų, kitų sveikatos problemų kamuojami žmonės. Šešerius metus konsultuodama pacientus Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre S.Birbilaitė įsitikino, kad jiems labai reikia emocinės paramos. Ypač kritiniais atvejais, kai gyvenimą supurto netikėta diagnozė arba kai sužinoma, kad liga atsinaujino ar progresuoja.

- Diagnozė neretai nuskamba kaip nuosprendis, sukeldama juodžiausių minčių.

- Sunku būna dar tik laukiant gydytojų verdikto. Tai - vieną didžiausių stresų keliantis laikotarpis. Sužinoję, kad serga onkologine liga, žmonės nepaprastai išgyvena. Tačiau žinia, jog liga atsinaujino, gali būti dar labiau gniuždanti, - juk atrodė, kad viskas praėjo, o šitaip nėra. Žmonės baiminasi, kad liga negrįžtų, vengia tikrintis, todėl psichologo pagalbos ieškoma net ir praėjus 2-3 metams po ligos.

Baigus gydymą reikia grįžti į įprastą gyvenimą. Bet tai padaryti gali būti sunku. Svarstoma, kaip reikės bendrauti su aplinkiniais, draugais, kolegomis. Dalis žmonių į ligą reaguoja kaip į stigmą - esą dėl to jie tapo "paženklintieji", ne tokie geri, kaip kiti žmonės. Tenka išmokti keisti mąstymą, suvokti, kad dėl savo ligos jie nepasidarė prastesni. Besikreipiantieji į psichologą dažnai kalba apie "normalų" gyvenimą iki ligos ir po jos nustatymo. Todėl bandome atkurti tęstinumo jausmą, kalbame apie tai, kad liga tėra tik dar viena gyvenimo patirtis, iš kurios galima daug ko išmokti. "Normalu" nebėra tas pats, kas iki diagnozės, reikia susikurti naująjį "normalu". Tai nelengva, bet svarbu vidiniam tobulėjimui.

Verčiau pasisakyti

- Žmones trikdo ir abejonės, ar pasakyti apie savo ligą artimiesiems ir kaip tai padaryti.

- Itin nerimaujama dėl tėvų, nes tokios naujienos jie gali neatlaikyti, ypač jei jie vyresnio amžiaus, silpnos sveikatos. Svarstoma ir dėl draugų, pažįstamų, nes nesinori jų gąsdinti. Arba tiesiog labai nenorima sulaukti kitų gailesčio.

Manau, vis dėlto geriau pranešti apie ligą. Ypač mažesniuose miesteliuose kyla pavojų, kad apie tai pirmiausia papasakos "kaimynė". Jau geriau, kai tokią naujieną pasako artimas žmogus. Kita vertus, tėvai gali nesuprasti, kodėl vaikai jų nebeaplanko, nors anksčiau atvykdavo kiekvieną savaitgalį. Nujaučia, jog kažkas slepiama, nerimauja, tad kartais tai gali būti baisiau už pačią žinią. Susirgusieji pasakoja, jog būtent tėvai, kurie atrodė esantys silpni, suteikė didžiausią paramą: pasakodami teigiamas istorijas, pasirūpindami vaikaičiais. Tėvai iš tiesų atlaiko nemalonią žinią ir yra stipresni, nei mums kartais atrodo. Mes baiminamės dėl kito žmogaus, nes patiems baisu, o iš tiesų viskas nėra taip sudėtinga. Aišku, artimųjų reakcija į žinią priklausys nuo to, kaip ją pateiksime. Tai ypač svarbu kalbant su vaikais. Jeigu jiems bus pasakyta, kad štai yra tokia liga, bet ją galima gydyti, su ja kovoti, kad bus laikotarpis, kai mama ar tėtis išvyks į ligoninę, bet sugrįš namo, kad dėl vaistų poveikio jai ar jam reikės poilsio, vaikai šią informaciją priims natūraliai. Daug blogiau, kai apie tėvų ligą vaikai išgirsta netyčia, kalbant pašnibždomis už durų. O juk artimieji kartais gerokai sutirština spalvas. Beje, dažnai tik atrodo, jog vaikai taip užsiėmę savo žaidimais, kad nieko negirdi. Ir net jei atrodo, kad jie nesuka sau galvos, vis tiek galima pasikalbėti apie situaciją. Nesulaukę paaiškinimų, vaikai (ypač - mažesnieji) gali manyti, kad kaip nors prisidėjo prie to, kad mama ar tėtis susirgo. Labai svarbu pasakyti, kad tai įvyko ne dėl jų kaltės. Jei šeimoje auga kūdikis, reikėtų, kad mamos gydymosi laikotarpiu būtų žmogus, kuris juo nuolat rūpintųsi, palaikytų įprastą, nesutrikdytą dienotvarkę. Kitas dalykas - sūnui ar dukrai reikia leisti pajusti, kad jie prisideda prie artimojo sveikimo. Pavyzdžiui, mamai ar tėčiui grįžus iš ligoninės 7-8 metų vaikas galėtų visuomet atnešti į kambarį arbatos. Vyresnieji, paaugliai galėtų nuveikti daugiau, pavyzdžiui, nueiti į parduotuvę, sutvarkyti kambarius.

Liga - dar ne visas gyvenimas

- Pagijusiesiems gyvenimas palengvėja. Bet ką pasakytumėte tiems, kurių liga nepagydoma ir dar progresuos?

- Daug bendrauju su tokiais pacientais. Iš tikrųjų šie žmonės irgi moka džiaugtis gyvenimu, ne vienas jų sugeba tai daryti geriau nei kai kurie iš mūsų. Jei yra viltis išgyti, reikia ją labai skatinti. Jei ligos negalima pagydyti ar pristabdyti, visada lieka viltis, kad ir su liga galima gyventi, - metus kitus ar ilgiau. Pesimistinė prognozė dar nereiškia, kad viskas jau baigėsi. O jei žmogui mirtis neišvengiama, svarbu pasikalbėti apie egzistencinius dalykus, įvertinti ir įprasminti savo gyvenimą. Toks pokalbis su artimaisiais gali būti neįmanomas, nes jie baiminsis kalbėti su mirštančiuoju, gal net norės pasakyti, kad viskas dar bus gerai. O apie tai, ką jaučia, ligoniui reikia išsikalbėti atvirai, susidėlioti viską į savo vietas.

Vilties galėtų suteikti ir toks pavyzdys. Moteris man pasakojo susirgusi prieš 10 (dabar jau būtų prieš 12) metų. Nors ji matė krūtyje vykstančius pokyčius, dar ilgai augino tą ligą, nesikreipė į medikus, nes labai bijojo. O kai pagaliau kreipėsi, liga jau buvo gerokai išplitusi. Gydytojai pasakė, kad liko gyventi pora metų. Moteriai atrodė, kad tai yra labai daug, kad ji gali dar daug nuveikti. Bet po gydymo liga atsinaujino. Medikai pranešė, kad pacientei teliko du mėnesiai. Ji sutvarkė savo reikalus, sudegino dokumentus, nereikalingas nuotraukas. Bet juk aš su ta moterimi kalbėjausi praėjus 10 metų po tų įvykių.

Žinoma, suvokti savo baigtinumą labai sunku. Kol esame sveiki, galime slėptis iliuzijų pasaulyje, manyti, kad viskas įvyks kada nors, daug vėliau, o galbūt mūsų išvis nepalies. Netikėtai diagnozę sužinojęs žmogus išgyvena baimę, šoką, nerimą, liūdesį, depresiją. Ir tai natūralu. Ilgainiui suvokiama, kad ir gyvenant su lėtine, progresuojančia liga galima jausti gyvenimo džiaugsmą. Juk liga - tik vienas būties aspektas. Šalia dar yra asmeninis gyvenimas, draugai, šeima, darbas, mėgstama veikla.

- Per kiek laiko paprastai susitaikoma su sunkia diagnoze?

- Tai neįvyksta per vieną dieną. Šokas gali trukti nuo kelių valandų iki keleto dienų, kartais - savaitę. Paprastai stipri emocinė reakcija praeina per 7-14 dienų. Manoma, kad du mėnesiai - laikotarpis, kai žmogus prisitaiko. Žinoma, liūdesys gali trukti ilgesnį laiką, juk vyksta gedėjimo procesas. Žmogus netenka labai daug: galbūt jis turėjo visokių darbo planų, o teko jų atsisakyti, gal planavo vestuves, turėti vaikų, išvykti į kelionę ar gyventi užsienyje, bet tai tapo neįmanoma arba turi būti ilgam atidėta. Tenka perdėlioti mintis, pasakyti sau: šiandien turiu gydytis, o toliau bus matyti.

- Kokią pagalbą kritiniu momentu gali suteikti artimieji?

- Pastebima, kad žmogus sveiksta greičiau, jei turi palaikančius ir mylinčius artimuosius, gydytoją, kuriuo labai pasitiki - tiek konkrečios ligos specialistą, tiek bendrosios praktikos. Visi jie gali nuveikti labai daug.

Gerai, jei artimieji būna kartu tuomet, kai sužinoma diagnozė. Juk šoko ištiktas žmogus gali daug ko negirdėti, net ir pozityvaus. Štai esant I-II Hodžkino limfomos stadijai beveik 90 proc. pacientų išgydoma. Tačiau pacientui vis tiek gali įstrigti tik tas vienas žodis "vėžys". Tad palydovas turėtų priminti gydytojo žodžius, kad šią ligą galima išgydyti.

Artimieji galėtų pranešti apie ligą tiems žmonėms, kuriems būtina. Sergančiajam apie tai kalbėti labai sunku, nes jis užvaldytas baimės, apimtas šoko. Kartais tokiais atvejais ligoniui norisi užsisklęsti bei ramybės, o tai irgi gali užtikrinti artimas žmogus.

Labai gerai, jei, vykstant pas gydytoją pasitikrinti, kas nors gali palydėti ar pasirūpinti namie likusiais vaikais, sutvarkyti kitus

reikalus. Palaikymas turi būti aktyvus. Neverta klausti, "ar atvažiuoti", o tiesiog tai padaryti. Nedera teirautis, "ko tu norėtum". Žmogus atsakys, jog jam nieko nereikia, nes tuo metu, kai jam bloga, kai jį pykina po chemoterapijos, jam iš tiesų nieko nereikia, jis nori nuo visų atsiriboti.

Kas buvo ne taip

- Nuolat pabrėžiama pozityvaus nusiteikimo būtinybė, esą tai nemaža dalimi lemia, ar žmogus pasveiks, ir kaip greitai.

- Pozityvumas traktuojamas labai įvairiai. Kartais manoma, kad tai esą galvojimas - "viskas bus gerai". Kiti tai įsivaizduoja kaip savęs drąsinimą, jog viskas greitai praeis. Dalis žmonių mano, kad privalu nedejuoti ir nesiskųsti.

Aplinkiniai dažnai skatina sergantįjį: "Privalai nenusiminti, nepasiduoti, mąstyti pozityviai." Tačiau ar įmanoma išlikti pozityviam, kai išgirstama diagnozė? Juk liga ir jos gydymas reiškia įprasto gyvenimo pokyčius. Tokiu metu labai sunku būti optimistu, nejausti liūdesio, negalvoti, kas laukia, nesibaiminti. Todėl pozityviu nusiteikimu vadinčiau ligos vertinimą kaip iššūkį, išbandymą. Nors gali būti nelengva ištverti gydymo procedūras, svarbu drąsiai tam nusiteikti. Pozityvumas šiuo atveju reiškia konstruktyvų situacijos įvertinimą ir įveikimą.

Bėda, jei žmogus nugrimzta į liūdesio bedugnę, jaučiasi bejėgis, atsiranda didžiulis gailestis sau dėl to, kas nutiko. Jam atrodo, kad dėl ligos žlugo, baigėsi gyvenimas, kad niekas nebepadės, nebebus nieko gero. Žmogus net gali atsisakyti gydymo, nesilaikyti specialistų nurodymų. Mes, psichologai, dirbdami su sergančiuoju, bandome nukreipti jo mintis kita linkme - kad žmogus išmoktų priimti ligą ne kaip bausmę, o kaip išbandymą, atrasti prasmę tame vyksme. Juk liga tarsi pateikia klausimą, kas gyvenime buvo ne taip, kodėl aš dabar esu čia, ligoninėje. Galbūt daug dirbau, nesiilsėjau, buvau nuolat apimtas streso, netausojau savo organizmo. Sergantieji onkologinėmis ligomis pasakoja, kad be galo stengėsi dėl kitų, būdavo nuolat pavargę, nekreipė į save dėmesio, nesirūpino mityba. Širdies ir kraujagyslių ligos irgi labai susijusios su žmogaus asmenybe. Jomis susirgę žmonės irgi labai daug dirbo, nuolat skubėjo, darė daugiau nei gali, nerado laiko pailsėti. Tad liga kartais yra tarsi prašymas sustoti ir pagalvoti, ką galima pakeisti. Tai nėra paprasta. Juk žmogus labai ilgai buvo įsisukęs į tokį gyvenimą, alino imuninę sistemą. Svarbu, kad pokyčių siekio nelydėtų inercija: kažką intensyviai dariau anksčiau, o dabar vėl kažką intensyviai keičiu. Pajusti tikruosius poreikius reikia laiko, norinčiojo išgirsti save laukia ilgas terapinis kelias.

Stebuklų būna

- Kartais pacientai pasakoja apie stebuklus, kurių niekas nesitikėjo. Ką jūs, su sunkiais ligoniais dirbanti psichologė, prilygintumėte stebuklams?

- Įsitikinau, kad neretai po ligos įvyksta didelių ir kartais labai gražių pokyčių. Mes, psichologai, tai vadiname vidiniu augimu. Žmonės pasakoja, kad pajuto meilę gyvenimui, didžiulį artimųjų palaikymą, pagerėjo santykiai su jais, susirgusieji ėmė labiau vertinti tai, ką turi, atsirado daugiau drąsos ir pasitikėjimo, nebeliko baimės išbandyti naujų dalykų. Liga, net ir pati sunkiausia, kartais yra kaip dovana ar galimybė. Atlikdama tyrimą užrašiau 28 sunkiai sergančių žmonių istorijas. Nustebau pamačiusi, kiek jose džiaugsmo ir meilės gyvenimui. Žmonės kalba apie atsiradusią harmoniją su savimi, aplinkiniais ir Dievu. Viena moteris pasakojo: "Dabar jaučiuosi tarsi įžengusi į trečiąjį etapą. Buvo susirgimo, ligos atsinaujinimo ir tas, kuriame atsidūriau dabar. Esu tarsi kitame lygmenyje, eidama žinau, kad vaikštau po dangų. Žinau, kad turiu jo globą. Dabar man nebereikia kiekvieną kartą terorizuoti jo savo maldomis. Aš žinau, kad turiu palaiminimą, ir žinau, kad jis nėra abejingas nė vienam savo kūriniui..." Beje, moksliniai tyrimai parodė, kad net labiausiai sergančio žmogaus gyvenimo kokybė gali būti geresnė nei sveiko, ypač - kalbant apie socialinę ir psichologinę sveikatą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"