TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

M. Šerpytis: „Sprendimą dėl donorystės dažniausiai priima visa šeima“

2015 09 29 10:42
M.Šerpytis (kairėje) ir Š.Judickas. transplantacija.lt nuotr.

Artėjant Pasaulinei organų donorystės ir transplantacijos dienai, Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos tęsia pasakojimų ciklą apie gydytojus reanimatologus ir atsakingą jų darbą.

Šįkart – pokalbis su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Anesteziologijos, intensyviosios terapijos ir skausmo gydymo centro III Reanimacijos – intensyviosios terapijos skyriaus vedėju, doc., dr. Mindaugu Šerpyčiu ir šio skyriaus gydytoju anesteziologu reanimatologu Šarūnu Judicku.

Smegenų mirties priežastys

Mirtis reanimacijos skyriuje nėra retenybė, nes į šį skyrių ir patenka itin sunkiai sergantys pacientai. Gydytojai reanimatologai visomis pastangomis stengiasi išsaugoti savo pacientų gyvybes. Deja, kartais medicina pasirodo esanti bejėgė – žmogus miršta. Smegenų mirtis diagnozuojama taip pat reanimacijos skyriuje.

Kas yra smegenų mirtis? Tai – negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis. Konstatavus smegenų mirtį, konstatuojama ir žmogaus mirtis. Tiktai tada įmanoma pradėti inicijuoti donorystės ir transplantacijos procesą, kuris neįsivaizduojamas be gydytojų reanimatologų.

Kaip žinoma, šiuo metu Lietuvoje yra įteisinti du organų donorystės modeliai: gyvoji donorystė, kai gyvas būdamas žmogus dovanoja vieną inkstą ar dalį kepenų giminaičiui, ir donorystė po smegenų mirties.

Pasak gydytojo M.Šerpyčio, dažniausios priežastys, sudarančios apie 80 proc. visų smegenų mirties priežasčių, – galvos smegenų kraujagyslių aneurizmos plyšimas, spontaninė intracerebrinė kraujosruva (hemoraginis insultas), galvos traumos. Tačiau į gydytojo M.Šerpyčio vadovaujamą skyrių galvos traumas patyrę pacientai nepatenka – jie gydomi kitų profilinių ligoninių reanimacijos skyriuose.

Maždaug 50-60 proc. atvejų smegenų mirtis konstatuojama dėl galvos smegenų kraujagyslių aneurizmos plyšimo ar hemoraginio insulto. Hemoraginis insultas įvyksta, kai plyšus galvos smegenų kraujagyslei dažniausiai dėl nekoreguoto aukšto kraujospūdžio galvos smegenyse išsilieja kraujas. Galvos smegenų kraujagyslių aneurizma – tai nenormalus kraujagyslės dalies išsiplėtimas, išsipūtimas; susilpnėjus kraujagyslės sienelei, veikiama spaudimo kraujagyslės viduje, ji plyšta. Apie 20 proc. atvejų smegenų mirties priežastimi tampa išeminis insultas (galvos smegenų infarktas, įvykstantis užsikimšus smegenų kraujagyslei), anoksija (deguonies stoka organuose, audiniuose ir organizme, dėl kurios sutrinka ląstelių gyvybiniai procesai).

Iš šiame skyriuje gydomų pacientų smegenų mirtis dažniausiai konstatuojama tiems, kurie patiria hemoraginį insultą arba aneurizmos plyšimą. Gydytojo M.Šerpyčio vadovaujamame skyriuje mirusieji nuo šių ligų sudaro maždaug 90 procentų pacientų, kurių organai paaukojami donorystei.

Prie mirties įprasti neįmanoma

Kad ir kokia visagalė būtų medicina, miršta maždaug 20 proc. reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus pacientų: jei skyriuje per metus gydoma 1000 pacientų, miršta apie 200 žmonių.

Ar įmanoma įprasti prie mirties, kone kasdien su ja susiduriant? „Ne! – net nesudvejojęs užtikrina gydytojas M.Šerpytis. – Tiktai reakcija į mirtį būna skirtinga. Kai miršta jaunas žmogus, kurio gyvybės po ilgų pastangų išgelbėti, deja, nepavyko, galiu garantuoti: gydytojai ir slaugytojai, kurie tą žmogų gydė ir slaugė, sunkiai tvardo ašaras. Tokią akimirką medicinos personalui būna nepaprastai sunku!“ Pacientui mirus, uždegama žvakelė. Artimiesiems pageidaujant, prie sunkiai sergančio paciento pakviečiamas kunigas. Beje, kunigas skyriuje apsilanko kasmet didžiųjų metinių švenčių proga. Pabendrauja su kolektyvu, suteikia dvasinės stiprybės.

M.Šerpytis pabrėžia: kiekvieną netektį aptaria visas skyriaus kolektyvas – gydytojai, slaugytojos. Vedėjas pabrėžia ypatingą reanimacijos skyriaus slaugytojų vaidmenį prižiūrint sunkios būklės pacientus: „Būtent slaugytojos, o ne gydytojai, šalia tokių ligonių praleidžia didžiąją laiko dalį. Būtent jos stebi monitorius, slaugo, seka sveikatos būklę ir, jei kas pasikeičia, informuoja gydytojus“.

Užsienyje, pasak M.Šerpyčio, po paciento mirties gydytojų, slaugytojų, kurie buvo šalia mirštančiojo, slaugė ir gydė jį, atsiklausiama: ar gali jie tądien dirbti toliau? Gal reikia išleisti namo atsigauti? Gal reikia, kad kolega pakeistų?

Todėl prasimanymu skyriaus vedėjas vadina kalbas, esą gydytojai yra kietaširdžiai, nejautrūs mirusiojo artimųjų širdgėlai. Pasak pašnekovo, būtent dėl to, kad paciento netektį išgyvena labai skaudžiai, kai kurie gydytojai net nesiryžta su mirusiojo artimaisiais pradėti kalbos apie organų donorystę. Ypač – kai netikėtai miršta jaunas žmogus, turintis šeimą, mažų vaikų. „Juk būtent jaunesnio amžiaus žmonėms dažniausiai konstatuojama smegenų mirtis. Žmonėms, kuriems visas gyvenimas vos prieš kelias akimirkas buvo priešaky, o dabar – už reanimacijos skyriaus durų laukia šeima, neužauginti vaikai... Ar bent įsivaizduojate, kaip sunku gydytojui pasiryžti siūlyti artimiesiems pagalvoti dėl donorystės? O ir laiko nors kiek susitaikyti, jei apskritai tai įmanoma, su įvykusia tragedija, gydytojai negali suteikti: sprendimą – aukoti ar neaukoti organus – reikia priimti kaip įmanoma greičiau“, – pasakoja M.Šerpytis.

Apie organų donorystę gydytojams lengviau kalbėti su pagyvenusių žmonių, kuriems įvyko smegenų mirtis, artimaisiais: „Tada artimiesiems lengviau pripažinti faktą, kad žmogus, nugyvenęs pakankamai ilgą gyvenimą, mirė, o jo mirtis kažkam gali sugrąžinti gyvybę ir sveikatą“.

Gerbiamas bet koks apsisprendimas

Reanimacijos – intensyviosios terapijos skyriuje dirbantis Š.Judickas pabrėžia: gydytojai gerbia bet kokią artimųjų poziciją donorystės atžvilgiu – ir jai palankią, ir ne. Apie jokį artimųjų „spaudimą“ negali būti nė kalbos. „Būsime dėkingi, jei priimsite sprendimą dėl donorystės“, – tokiais žodžiais į artimuosius kreipiasi gydytojai reanimatologai.

Beje, nors įstatymiškai įtvirtinta pirmumo teisė – kieno iš artimųjų raštišką pritarimą donorystei reikia gauti, kitų nebeatsiklausiant, M.Šerpytis pabrėžia pasikalbantis su visais artimaisiais ir giminėmis, tuo metu atėjusiais į skyrių. Gydytojo įsitikinimu, visi artimieji „su ta mintimi turės gyventi“, todėl su visais reikia pasitarti, nuomonės atsiklausti. Formalumų čia neturi būti. „Dažniausiai sutinka visa šeima – užtenka jiems tarpusavyje pasitarti“, – pasakoja M.Šerpytis.

Kai gydytojai vengia, nesiryžta kalbėti su mirusiojo artimaisiais dėl organų donorystės, skyriaus vedėjas jiems išsako vienintelį argumentą, kurio dažniausiai užtenka: „Nepasiūlydami artimiesiems pakalbėti dėl donorystės, jūs atimate iš jų pasirinkimo laisvę, atimate galimybę padaryti patį geriausią darbą – išgelbėti kito žmogaus gyvybę“. Kita vertus, vedėjas savo gydytojams visuomet primena, kad, nekalbėdami su artimaisiais dėl donorystės, jie po kelių mėnesių savo skyriuje sulauks pacientų, nesulaukusių donoro organų. „Organų transplantacijos laukiantys recipientai iš tiesų dažnai patenka į mūsų skyrių – ypač tie, kurie laukia donoro širdies ar kepenų. Deja, būna, kad ir miršta nesulaukę“, – apgailestauja M.Šerpytis.

Gydytojas Š.Judickas yra dirbęs vienos iš Rytų Londono klinikų Reanimacijos skyriuje. Ten, pasak jo, visa atsakomybė už itin atsakingą ir psichologiškai sunkų bendravimą su mirusiojo artimaisiais dėl donorystės tenka specialiai apmokytoms slaugytojoms. Gydytojas pokalbyje dalyvauja, jei prireikia plačiau papasakoti apie klinikinę būklę. Beje, Londonas, pasak Š.Judicko – specifinis miestas, čia „maišosi“ skirtingų tautybių žmonės, išpažįstantys įvairias religijas. Tačiau jokios išankstinės nuostatos, kad, tarkime, su musulmonu kalbos apie organų donorystę nebus, nėra. „Visi žmonės lygūs, nesvarbu, kas tu – lietuvis, britas, musulmonas. Su visais kalbama, visų klausiama“, – pasakoja Š.Judickas. Per jo darbo minėtoje Londono klinikoje metus buvo atvejis, kai dėl donorystės buvo kalbinami lietuvio paciento artimieji. Jie sutiko aukoti organus.

Artimieji gali dalyvauti tikrinant refleksus

Gydytojas M.Šerpytis neprieštarauja, kad Lietuvoje galėtų būtų įdiegta Anglijos ligoninėje galiojanti praktika: jei pageidauja, artimieji gali būti šalia, kai gydytojai pradeda smegenų mirties diagnozavimo procedūrą (t.y., kai tikrina paciento refleksus, kvėpavimą ir kt.), po kurios gali būti pradedamas donorystės procesas: „Žinoma, tokiam pasiryžimui reikia tvirtybės. Žmonėms akivaizdžiai parodoma, kad, pavyzdžiui, jų artimojo vyzdžiai jau nereaguoja į šviesą, kad jis nebereaguoja į jokius aplinkos dirgiklius, kad išnykę refleksai, kad ligonis nebekvėpuoja, t.y. dešimčiai minučių pacientas atjungiamas nuo kvėpavimo aparato. Visa tai pamačiusiems artimiesiems lengviau suvokti, kad brangus žmogus, deja, jau mirė“.

Pasak gydytojo Š.Judicko, Londone esančioje klinikoje, kurioje jam teko dirbti, artimieji taip pat gali dalyvauti konstatuojant mirties faktą. Tokia galimybe giminės gana dažnai pasinaudoja.

Tačiau M.Šerpyčio vadovaujamame skyriuje tokia galimybe dar nepasinaudojo niekas iš mirusiojo artimųjų. Dažniausiai artimiesiems kaip įrodymų pakanka tyrimų – magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos vaizdų, kurie padeda suvokti, kad pakitimai smegenyse yra nesuderinami su gyvybe, o angiografijos vaizdai parodo, kad smegenyse kraujotakos nebėra ir visos galvos smegenys žuvo negrįžtamai.

Beje, darbas Londone esančioje klinikoje nuo dabartinio darbo Lietuvoje Š.Judickui skiriasi ne tik tuo, kad artimieji pasinaudoja galimybe būti šalia ligonio konstatuojant jam smegenų mirtį, bet ir tuo, kad ten įdiegtas organų donorystės modelis ne po smegenų mirties, o konstatavus širdies sustojimą – t.y. neplakančios širdies donorytės modelis. Kaip žinoma, šią donorystės rūšį ketinama įteisinti ir Lietuvoje.

Kokiais įrodymais bepagrįstų faktą, kad pacientas mirė, gydytojas visada su artimaisiais privalo kalbėti žmogiškai, suprantamai, jautriai, ir dar itin svarbu – nedemonstruodamas savo profesinio išmanymo. Šia taisykle vadovaujasi M.Šerpytis, to jis reikalauja ir iš savo skyriaus darbuotojų. „Nes jokia profesija nesuteikia teisės būti aukštesniam už kitą žmogų“, – įsitikinęs jis.

Būtinas privalomas apsisprendimas dėl donorystės

M.Šerpytis neabejoja: jei norime, kad kuo daugiau sunkiai sergančiųjų sulauktų donoro organų, Lietuvoje turi būti įtvirtintas privalomas donorystės formos užpildymas. „Kaip to pasiekti? Kiekvienas pilnametystės sulaukęs žmogus privalėtų užpildyti donorystės formą – sutinka jis po savo mirties tapti organų donoru ar ne. Nes kol žmogus sveikas, nei apie mirtį, nei apie ligas jis negalvoja ir pats aktyviai neieško, kaip galėtų gauti donoro kortelę“, – neabejoja gydytojas. Tokiu atveju, įsitikinęs jis, ne tik būtų daugiau donorų, bet reanimacijos skyriaus gydytojai būtų išvaduoti nuo itin sunkios naštos – kalbėti su mirusiojo artimaisiais dėl donorystės.

Skyriaus vedėjas visada padėkoja mirusiųjų artimiesiems už pritarimą donorystei. „Ir patys artimieji domisi, kaip viskas pavyko. Atėję į skyrių atsiimti mirties liudijimo, donorų artimieji visada pasiteirauja, kaip transplantacija pavyko, kam jiems brangaus žmogaus organai buvo persodinti“. Kokie organai buvo paimti ir persodinti, artimiesiems pasakoma. Kam – to nežino net pats gydytojas. Tik Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojai po sėkmingo donorystės ir transplantacijos proceso siunčia donoro artimiesiems nuoširdžią padėką, kurioje nurodo, kad, pavyzdžiui, mirusiojo inkstas buvo persodintas vyrui, o ragenos – vyrui ir moteriai.

Patys gydytojai profesionalios pagalbos nesulaukia

M.Šerpytis neslepia: darbas reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje nėra lengvas nei gydytojams, nei slaugytojams, nes čia kasdien tenka iš mirties nagų traukti kritinių būklių pacientus, o neretai išgyventi ir jų mirtį.

Todėl, pasak M.Šerpyčio, nuolatinę įtampą darbe patiriantys gydytojai reanimatologai vis dažniau išgyvena vadinamąjį profesinio perdegimo, persitempimo sindromą (angl. Burnout syndrome), kuris pasižymi apatija, abejingumu, beviltiškumo jausmu ir t.t. Šis sindromas nustatomas maždaug 60 procentų gydytojų reanimatologų. Kokios pasekmės? Ilgainiui gydytojai suserga depresija, kai kurie įtampą ima skandinti alkoholyje ar net nusižudo. Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet nusižudo apie 400 gydytojų. M.Šerpytis teigia žinąs ne vieną kolegą reanimatologą, prieš save pakėlusį ranką. Daugelio reanimatologų šeimos išyra. Ypatingai šis darbas sunkus moterims.

Ar tokiems gydytojams teikiama psichologinė pagalba? „Kai atliekamas privalomas gydytojų sveikatos patikrinimas, esame siunčiami pas psichiatrą. Tačiau ta konsultacija – labiau formali, o dažnas psichiatras net apie Burnout (perdegimo) sindromą nelabai žino. Kita vertus, vyrauja nuomonė – esi gydytojas, tai pats ir gydykis. O juk iš tiesų gydytojas savęs gydyti negali“, – kritikos negaili M. Šerpytis.

„Kiek atiduodi – tiek tavęs ir lieka“

Lietuviai donorystei labiausiai linkę aukoti mirusiojo inkstus. Dažniausiai nesutinka dovanoti širdies ir ragenų. Vis dar baiminamasi, kad kūnas išimant organus bus „sudarkytas“. Bet čia, pašnekovų įsitikinimu, viskas dėl nežinojimo: užtenka paaiškinti, kaip viskas bus – ir artimieji pakeičia nusistatymą.

M.Šerpytis ir Š.Judickas artimųjų apsisprendimą aukoti organus donorystei vadina žygdarbiu. Be artimųjų sąmoningo apsisprendimo donorystė būtų neįmanoma. Kaip neįmanoma ji būtų ir be visų šio sudėtingo ir atsakingo proceso gausaus būrio dalyvių.

M.Šerpytį organų donorystės procesas domina ne tik žmogišku, bet ir profesiniu požiūriu: ar jo komanda viską padarė, kad organai būtų tinkamai paruošti, ar donoras buvo gerai išlaikytas? Abiejų pašnekovų požiūris į organų donorystę – toks pat: nėra jokių argumentų prieštarauti organų donorystei, juk šitaip galima grąžinti gyvenimą sunkiai sergančiam žmogui. „Kiek atiduodi – tiek tavęs ir lieka“, – šiuos poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius, kalbėdamas apie organų donorystę, cituoja Š.Judickas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"