TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Medicininių atliekų tvarkymas: galimybės ir perspektyvos

2011 12 13 9:30

Medicininės atliekos - ypatingos, nes netinkamai tvarkomos jos gali tapti labai pavojingos aplinkai ir žmonių sveikatai. Be plastiko, popieriaus, metalo, į jas patenka ir daug cheminių bei anatominių medžiagų, per kurias gali greitai išplisti pavojingos infekcijos.

Kalbant apie medicininių atliekų tvarkymą neapsieinama ir be etinių aspektų - prieš utilizavimą jos visos turi būti atidžiai rūšiuojamos, o dalis anatominių - laidojamos. Visi šie procesai griežtai reglamentuojami, tačiau praktiškai Lietuvoje medicininių atliekų tvarkymas kelia nemažų problemų. Visi prisimename vasaros pradžią, kai dėl šių atliekų tvarkymo Lietuvoje teko skelbti ekstremalią situaciją.

Kas daroma, kad tokia padėtis nesikartotų? Apie tai prie apskritojo stalo diskutuojame su Lietuvos Respublikos Seimo nare Dangute Mikutiene, sveikatos apsaugos viceministru Audriumi Klišoniu, Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos vadovu dr. Stasiu Gendviliu, Aplinkos ministerijos Atliekų tvarkymo departamento skyriaus vadove Vilma Karosiene ir Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktoriaus pavaduotoju Algimantu Vakarinu.

Diskusijos vedėjai - žurnalistai Valentina Jakimavičienė ir Gintaras Mikšiūnas.

Pradėti pokalbį norėtume aptardami situaciją vienoje didžiausių sostinėje daugiaprofilinėje Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje.

A.Vakarinas. Prieš keletą metų medicininių atliekų tvarkymas buvo labai didelė problema ne tik Vilniaus miestui, bet ir visai valstybei. Iki 2004-ųjų visi, ko gero, tvarkėsi pagal savo galimybes. Jeigu ir buvo bendra sistema, jos niekas nesilaikė. Vilnius - vienas pirmųjų miestų, kuriame pastatyta pirmoji Lietuvoje medicininių atliekų deginimo gamykla. Ji veikė iki šių metų. Į gamyklą investavę verslininkai, matyt, apsiriko, nes tai - nepelninga veikla. Ne tik Vilniaus regiono sveikatos įstaigose, bet ir visoje Lietuvoje medicininių atliekų nesukaupiama labai daug. Jų tvarkymo įkainiai irgi menki, nors pastaruoju metu kyla - tikriausiai dėl padidėjusių transportavimo išlaidų, kai uždarius Vilniaus "Senovę" liko tik Šiaulių "Toksika".

Kitas svarbus dalykas - medicininių atliekų utilizavimo būdas. Aišku, visos Lietuvos gydymo įstaigos orientuotos į jų deginimą. Ligoninių užduotis - atliekas surinkti, išrūšiuoti ir nustatyta forma pateikti vežėjui. Tai buvo patogu, tačiau šiandien iškilo klausimais: ar ligoninės pačios turėtų tvarkyti atliekas autoklavais ir kitokiomis kenksmingumą šalinančiomis priemonėmis, kad supirkėjams bei sąvartynams pateiktų nekenksmingą produktą, ar vis dėlto likti prie senosios tvarkos? Dėl tų dalykų verta diskutuoti. Kiek žinau, Europos Sąjungoje (ES) naudojami įvairūs būdai. Matyt, medicinos įstaigos prisitaiko prie tokios tvarkos, kokią siūlo rinka. Dabar mūsų šalies rinkoje dominuoja deginimas, nes veikia "Toksika". Bet jeigu įmonėje įvyktų koks gedimas, ligoninės atsidurtų pavojingoje situacijoje. Ypač dėl neatpažintų anatominių atliekų, kurios gali būti saugomos labai ribotą laiką. Ligoninės turi sugebėti kasdien jų "atsikratyti", nes priešingu atveju pažeistų nustatytus reikalavimus. Tie, kurie formuoja atliekų tvarkymo politiką, turėtų įsiklausyti į gydymo įstaigų atstovų siūlymus. Reikėtų, kad Vilniaus regione dirbtų bent viena atliekų utilizavimo gamykla. Esame paslaugos pirkėjai, tad orientuosimės į rinkos pasiūlą. Bet Lietuvoje turėti tik vieną medicinines atliekas deginančią įmonę, manau, yra klaidingas sprendimas.

Kiek ligoninei kainuoja vienos tonos medicininių atliekų utilizavimas?

A.Vakarinas. Mūsų gydymo įstaigoje atliekų susidaro nedaug -  per metus apie 47 tonas. Kai gabenome jas į "Senovę", tona kainavo 2400 litų, dabar vežame į "Toksiką" ir mokame beveik 3400 litų. Per metus susidaro per 153 tūkst. litų.

Visas atliekas privalu išrūšiuoti, o anatominėms saugoti dar reikia ir specialios vietos. Ligoninėje atskiriamos anatominės, cheminės atliekos, nepavojingos buitinės, kitaip sakant, veikia tam tikras gamybos procesas?

A.Vakarinas. Viskas vyksta pagal nustatytas taisykles, laikantis būtinų technologinių procesų. Šią procedūrą stebi atsakingi žmonės. Jei šiukšliname, turime ir susitvarkyti. Jeigu atliekos surenkamos ir deginamos, pačioms gydymo įstaigoms nereikia šalinti jų kenksmingumo. O tos, kurios vežamos į buitinių atliekų sąvartynus, privalo būti apdorotos.

D.Mikutienė. Dezinfekcija gali būti atliekama keliais būdais: mikrobangų krosnelėmis, vadinamaisiais konverteriais, dezinfektantais - kai kurios gydymo įstaigos juos turi. Bet pagal ES reikalavimus aukščiausias kenksmingumo šalinimo lygis yra sterilizacija. Kaip suprantu, atliekų tvarkymas ligoninėms daug atsieina, nes prisideda rūšiavimo, vežimo ir utilizavimo darbai. Nereikia pamiršti ir aplinkosaugos reikalavimų, kurie taip pat kainuoja. Praėjusiais metais paprašiau gydymo įstaigų pateikti duomenis apie atliekų tvarkymą. Pavyzdžiui, Alytaus V.Kudirkos ligoninė, parduodama supirkėjams plastiko atliekas, net sugebėjo užsidirbti pinigų.

A.Klišonis. Tai visai įmanoma. Tarkime, medicininės adatos pagamintos iš vertingų metalo lydinių. Gretimoje Latvijoje, didelėse gydymo įstaigose, tokiose kaip Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, jos surenkamos ir tvarkomos kaip pavojingos infekuotos atliekos. Bet mažose ligoninėse tai daryti tiesiog nerentabilu. Anatominės atliekos apima tik apie 8 proc., didžiausią dalį sudaro įvairūs vienkartiniai paketai, paklotai, sauskelnės, chalatai. Jų rūšiavimas labai sudėtingas, tačiau ligoninėms, norinčioms sumažinti atliekų tvarkymo išlaidas, tai apsimoka, nes kai kurios išrūšiuotos atliekos gali būti išvežamos su buitinėmis šiukšlėmis. Kitos turi būti arba deginamos, arba apdorojamos autoklavais ir mikrobangų įrenginiais. Tačiau jie irgi turi savų minusų. Pavyzdžiui, lašines ar švirkštus padaryti bakteriologiškai nekenksmingus galima mikrobangų prietaisu, bet ar įsivaizduojate, kaip paskui sudėtinga išimti tą susidariusį plastiko ir adatų lydinį, - žmogus gali fiziškai susižeisti...

D.Mikutienė. Pabrėžiu, kad mikrobangų krosnelėse ir konverteriuose vyksta paprasta dezinfekcija. Aukščiausią lygį galima pasiekti tik sterilizuojant garu, kai atliekos ne tik padaromos nekenksmingos (sterilizacijos procesu žūva virusai ir sporos), bet ir susmulkinamos. Tai ketvirtojo lygio sterilizacija, po jos ES teisės aktai leidžia medicinines atliekas išvežti į buitinių šiukšlių sąvartynus.

V.Karosienė. Arba panaudoti jas energijai gaminti. Yra patvirtintas Lietuvos Vyriausybės strateginis planas, kuriame pasakyta, kad medicininių atliekų apdorojimas mikrobangų krosnelėmis, autoklavais ar kitokiomis dezinfekcinėmis priemonėmis - tai tik tarpiniai būdai, kurie pratęsia atliekų saugojimo terminus, tačiau galutinio sutvarkymo neišsprendžia. Kaip rodo tyrimų rezultatai ir kitų šalių praktika, saugiausias medicininių atliekų sutvarkymo būdas - sudeginti jas išgaunant energiją. Mūsų valstybės siekis turi būti toks: sąvartynai - tik laikina priemonė. 2020 metai, kai į juos vežamų atliekų kiekį reikės sumažinti iki 20 proc., jau netoli. Kitaip tariant, sąvartynų ateitis trumpa. Tvarkant medicinines atliekas svarbiausia - pašalinti infekciją ir riziką užsikrėsti. Klausimas: ar atliekas surinkti ir išvežti iš medicinos įstaigų, o tada padaryti nekenksmingas ir sudeginti, panaudoti energijai gauti, ar apdoroti jas vietoje iki degios frakcijos?

D.Mikutienė. Tokiu būdu sutvarkytos atliekos jau yra prekė. Jeigu gydymo įstaigos gali apdoroti jas iki degios frakcijos, tai - papildomi pinigai. Teko skaityti, kad iš 100 kilogramų atliekų, apdorojant jas uždaru būdu naujausiomis technologijomis, gaunama 20 kilogramų degiosios frakcijos, tinkamos energijai gaminti. Įstaiga gali sėkmingai ją parduoti.

A.Vakarinas. O kaip dėl anatominių atliekų?

D.Mikutienė. Moderniais įrenginiais gydymo įstaigose galėtų gali būti tvarkomos visos atliekos, taip pat ir anatominės. Naudodamos tokias priemones jos nemažai sutaupytų.

S.Gendvilis. Norėčiau trumpai apžvelgti situaciją Lietuvos ligoninėse. Mūsų asociacijai priklauso apie 130 įvairaus lygio ir dydžio gydymo įstaigų, jose susidaro labai skirtingas kiekis medicininių atliekų. Rajoninėse ligoninėse nedaug - iki 15 tonų per metus, regioninėse ir respublikinėse, atsižvelgiant į jų profilį, - nuo 15 iki 47 tonų. Atliekų apdorojimo įstaigoms kaina taip pat svyruoja nuo 2 iki 3 tūkst. litų už toną.

Nuo 2005 metų kartu su Aplinkos ministerija buvo įgyvendinamas projektas - dalis ligoninių gavo lėšų, už kurias jos, taikydamos bendrą 15 proc. pačių įstaigų finansavimą, nusipirko mikrobangų dezinfekcijos ir sterilizacijos vandens garais įrenginių. Kai kurios gydymo įstaigos įsigijo ir smulkintuvus, nors jie nebuvo finansuojami projekto lėšomis. Tie smulkintuvai, kaip minėjote, leidžia gerokai sumažinti atliekų tūrį ir išvežti jas, jau sutvarkytas, į sąvartynus. Taip vyksta šis procesas. 

D.Mikutienė. Manau, to negalima daryti, nes sterilizacijos procesas nėra užbaigtas.

S.Gendvilis. Sakau kaip esama praktikoje.

V.Karosienė. Taip yra todėl, kad ligoninės paliktos pačios spręsti atliekų šalinimo klausimus. Sistema nesukurta ir be mūsų visų pastangų pati neatsiras.

Prašytume viceministro pakomentuoti susidariusią padėtį. Kodėl ligoninės atsidūrusios tokioje situacijoje? Kokia Sveikatos ministerijos pozicija šiuo klausimu?

A.Klišonis. Dalis įstaigų Kaune, Klaipėdoje, Tauragėje, Šiauliuose, Marijampolėje, Alytuje turi įsigijusios kenksmingumo šalinimo įrenginius, o mažosioms, tarkime, privatiems odontologijos kabinetams, šeimos gydytojų centrams, kuriuose atliekų susidaro nedaug - iki 15 kilogramų per metus, jų pirkti neapsimoka. Todėl

tokios gydymo įstaigos yra sudariusios sutartis su medicininių atliekų surinkėjais. Šie jas surenka ir utilizuoja.

Vilniaus regione susidaro apie 500 tonų atliekų, tačiau tiek per mažai, kad deginimo įmonė galėtų veikti nesustodama. Be to, šiuo metu atliekoms deginti, užuot gaminus iš jų energiją, naudojamos dujos, šildomas oras.

D.Mikutienė. Apskaičiavome, kad per penkerius metus sveikatos priežiūros įstaigos medicininių atliekų tvarkymui išleido 10 mln. litų. Šie pinigai atiteko įmonėms, kurios jas surenka, vežėjams. Jeigu didžiosios Kauno arba Vilniaus klinikos naudotų modernias visiškos sterilizacijos technologijas, investicijos į jas atsipirktų per metus.

A.Klišonis. Kai buvo paskelbta ekstremali situacija, mes taip pat rinkome informaciją. Išlaidos dar įspūdingesnės - visos gydymo įstaigos medicininėms atliekoms tvarkyti išleido iki 7-8 mln. litų per metus. Kilo didelė diskusija, kai viena iš tiekėjų - "AV investicija" - pasiūlė jas gabenti į Vokietiją. Apskaičiavome, kad tokiu atveju atliekų išvežimo kaina didžiosioms įstaigoms pakiltų iki 10 kartų. Todėl buvome gana kategoriški ir nutarėme ieškoti pigesnių būdų. "Senovė" galėjo veikti tik ekstremalios padėties režimu. Vežti atliekas į Latviją kainavo 4 kartus mažiau negu į Vokietiją.

D.Mikutienė. Nes Latvijoje stovi milžiniškas 4 kategorijos sterilizatorius. Ten sėkmingai išgaunama degioji frakcija naudojama ir šilumai gaminti. Juk Vyriausybės kancleris rekomendavo gydymo įstaigoms įsigyti tokius įvairių dydžių, mažesnius, sterilizatorius.

A.Vakarinas. Bet kokia decentralizacija šioje rinkoje reikštų išlaidų didėjimą.

A.Klišonis. Svarbesnis yra klausimas, susijęs su civilinės saugos problemų sprendimu, paprastai tariant, su ekstremaliomis situacijomis. Dabar Lietuvoje likęs tik vienas medicininių atliekų perdirbimo įrenginys. "Senovė" neatitiko tam tikrų parametrų ir buvo uždaryta, "Toksika" irgi iki šiol nedirba visu pajėgumu, nes vyksta bandymai. Jeigu Lietuvoje sustoja vienintelis veikiantis įrenginys, susiduriame su ekstremalios situacijos tikimybe. Todėl siūlome, kad medicininės atliekos būtų perdirbamos keliose vietose. Tokiu atveju, sustojus vienam įrenginiui, padėtis ir toliau būtų valdoma.

Medicininių atliekų vežimo konkursus nuolat laimi tos pačios įmonės. Gal reikėtų šią rinką praplėsti, kad būtų didesnė konkurencija? Galbūt iš to verslo kai kas labai gerai gyvena? Pabandykime išsklaidyti tokią sąmokslo teoriją.

A.Vakarinas. Nemanau, kad iš tokio verslo vežėjai galėtų labai prasigyventi. Kitas dalykas - procesas turi būti kontroliuojamas, nes atliekos gali sukelti kokią nors infekciją, jose yra aštrių daiktų ir t. t. O priežiūra užtikrinama tik tuomet, kai veikia kontrolės sistema.

Galbūt ligoninės galėtų išvengti tarpininkų?

S.Gendvilis. Prieš keletą metų danai norėjo pastatyti Lietuvoje deginimo įrenginį, Kaune buvo parengtas konkretus projektas. Suskaičiavome, kiek Kauno miesto ir aplinkinių rajonų ligoninės surinktų atliekų, iš kurių būtų galima gauti energiją. Visus duomenis pateikėme Danijos vyriausybei, tačiau ji pasikeitė, o naujoji projekto nefinansavo.

Iš tikrųjų sveikatos priežiūros įstaigos skaičiuoja kiekvieną litą savo biudžetuose, nes vos suduria galą su galu. Todėl, manau, ligoninėms reikėtų leisti pasirinkti medicininių atliekų kenksmingumo šalinimo būdą. Mažoms įstaigoms geriau, kad atliekas kas nors surinktų ir išvežtų. Iš tiesų geriausia būtų paslaugas, kurios nėra būdingos gydymo įstaigoms, perduoti jų teikėjams. Surinkome duomenis iš trijų Vilniaus įstaigų ir apskaičiavome, kad jei poliklinikos naudotų kenksmingumo šalinimo įrenginius, jie atsipirktų tik per 10 ar daugiau metų. Didesnėms įstaigoms apsimokėtų turėti savo įrenginius. Avariniais atvejais jos galėtų pagelbėti ir kitoms.

Pavyzdžiui, mūsų Respublikinė Kauno ligoninė ir dabar galėtų padėti kitoms įstaigoms, bet neleidžiama. Motyvuojama, kad tokia veikla nenumatyta licencijoje. Tačiau tuos dalykus būtų galima sutvarkyti. Mūsų ligoninę sudaro 8 atskiri padaliniai - tarp savo įstaigų tą paslaugą teikti galime. Gydymo įstaigos atliekų tvarkymo srityje tikrai turėtų kooperuotis. 

A.Klišonis. Nuo gydymo įstaigos iki galutinio medicininių atliekų sunaikinimo yra tik vieni tarpininkai - vežėjai. Jie visi licencijuoti. Tie tarpininkai surenka atliekas iš ligoninių ir išveža į deginimo įmonę.

D.Mikutienė. Kodėl ponas Vakarinas sako, kad reikia centralizuoti? Vilniaus savivaldybė, pasirašydama sutartį su "Senove", užtikrino, jog ten bus vežamas tam tikras kiekis medicininių atliekų, o jeigu šis reikalavimas nebus įgyvendintas, teks spręsti 6 mln. litų vertės teisinį ginčą.

A.Vakarinas. Galiu pateikti ir daugiau argumentų, kodėl ginu centralizaciją. Juk "Senovė" sustojo ne todėl, kad savivaldybė neužtikrino srautų.

V.Karosienė. Norėčiau pritarti. Kiekvienas individualiai sistemos nesukurs. Mes galime palikti gydymo įstaigoms didesnę pasirinkimo laisvę, bet nukreipti rekomenduojant ir žinant, kas bus ateityje, būtina. Pavyzdžiui, jei įstaiga planuos atsipirkimą tik šios dienos kainomis, tai bus netoliaregiška. Sąvartynai šiandien pigūs, tačiau ateityje tai gali būti pati brangiausia atliekų tvarkymo vieta. Planuojant, ką rinktis, derėtų įvertinti ir šį dalyką. Manau, esame labai priartėję prie sisteminių sprendimų. Jei kalbame apie pinigus ir finansavimą, pirmiausia būtina žinoti poreikį - kiek tų pinigų reikia. Kelias, manau, yra aiškus. Pirmiausia privalu pašalinti infekciją. Jeigu tai galima daryti pačioje gydymo įstaigoje arba šalia jos, tada ten ir reikia perdirbti atliekas iki frakcijos, tinkamos energijai gaminti.

A.Klišonis. Nevalia pamiršti: jeigu mes ir toliau pildysime sąvartynus medicininėmis atliekomis, mokėsime brangiau.

V.Karosienė. Ir turėsime tiksinčią bombą, kuri nežinia kada gali suveikti, nes pas mus medicininės atliekos beveik nerūšiuojamos. Vyko jų auditas, kaip pavyzdys buvo paimta Alytaus ligoninė.

- O kokios tvarkos laikomasi gretimose valstybėse?

D.Mikutienė. ES galioja nuostata, kad atliekų tvarkymas turi būti priartintas prie gamintojo. Daugelis Europos gydymo įstaigų medicinines atliekas sterilizuoja prietaisais, kurie garantuoja pačią aukščiausią saugumo kategoriją. Kalbu apie sterilizavimą ir smulkinimą, kai lieka tik degi frakcija. Tokia įranga aprobuota beveik visose JAV valstijose. Tie įrenginiai puikiai veikia ir Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Atliekų tvarkymo kaina ES valstybėse, naudojant tokią technologiją, siekia apie 25 eurus už toną.

A.Klišonis. Su Vilniaus regioniniu aplinkos apsaugos departamentu atkakliai kovojome dėl to, kad ekotopas "Senovėje" yra gana geras, nuėjome kryžiaus kelius tikrindami tą galutinį produktą po autoklavavimo ir smulkinimo. Susmulkinta sausa frakcija jau nebepavojinga, tinkama toliau naudoti. Klausimas iškilo dėl įrenginio dydžio. Jeigu panašaus tipo prietaisus turėtų gydymo įstaigos, jos pačios galėtų daryti medicinines atliekas nekenksmingas, o paskui naudoti jas energijai gaminti.

V.Karosienė. Juk pagrindinis tikslas - neplatinti infekcijos, sumažinti atliekų kiekį, pratęsti jų saugojimo laiką, kad būtų ekonomiškiau išvežti ir tikslingai panaudoti. Po apdorojimo atliekų tūris sumažėja apie 10 kartų.

D.Mikutienė. Dėl jūsų paminėto konverterio - domėjausi, kad Italijoje, kurioje jie gaminami, šis įrenginys aprobuotas tik su dezinfekcinėmis medžiagomis, nes be jų negali užtikrinti kenksmingumo šalinimo, t. y. privaloma atliekas apdoroti cheminėmis medžiagomis. Taigi minėtas konverteris nepašalina medicininių atliekų kenksmingumo iki tinkamo lygio. Be to, dezinfekcinės medžiagos patenka į miesto nuotekų sistemą. O tai jau suprantate, kuo gresia...

V.Karosienė. Esu irgi girdėjau, kad yra geresnių įrengimų. Kodėl jų nenaudoti? Valstybės strateginiame plane parašyta, kad  medicininių atliekų apdorojimas cheminėmis medžiagomis yra pavojingumo pakeitimas iš infekcinio į cheminį. Taigi naudodami konverterius problemos neišsprendžiame. O jeigu medžiaga dezinfekuojama chloru, jos išvis negalima deginti. Geriausias ir saugiausias būdas tvarkyti pavojingas atliekas - paversti jas degiosiomis frakcijomis ir paskui naują žaliavą panaudoti energijai gaminti.

D.Mikutienė. Turime siekti, kad šiuo procesu veiktų viena sistema. Jeigu gydymo įstaigos iš atliekų gamintų degiąją frakciją, labai svarbu, jog dirbtų įmonė, kuri šią produkciją panaudotų šilumai gaminti. Jei nesieksime išbaigtumo, pasielgsime neišmintingai.

V.Karosienė. Viena mūsų ministerijos funkcijų - inicijuoti tokius projektus ir ieškoti finansavimo šaltinių. Turime Lietuvos aplinkos apsaugos investicinio fondo (LAAIF) programą, kurios lėšas galėtume panaudoti šiam tikslui. Svarbu, kad Sveikatos ministerija suformuotų poreikius, kiek, kur ir kokių įrenginių reikia.

S.Gendvilis. Nors anatominės atliekos sudaro nedidelę dalį medicininių atliekų, jų tvarkymą taip pat būtina reglamentuoti.

A.Vakarinas. Gal jas būtų galima deginti Kėdainiuose atidarytame krematoriume?

A.Klišonis. Šį klausimą reikėtų išskirti ir išspręsti.

Susidaro keistas įspūdis: tarsi su medicininių atliekų problema susiduriame pirmą kartą. Bet juk veikia ES norminiai aktai, jie aprobuoti ir Lietuvoje. Suprantamas gyventojų susirūpinimas, kad kenksmingos medicininės atliekos vežamos per Vilniaus miestą. Kas būtų, jeigu tokia mašina patektų į avariją? Kas atsakytų už infekcijos pavojų?

A.Vakarinas. Nereikėtų taip labai jaudintis, juk yra speciali įranga, specialios pakuotės. Tų konteinerių niekas neatidaro.

D.Mikutienė. Bet tai nėra visiškai uždaras procesas, jame dalyvauja žmonės, ir niekas neapdraustas nuo nelaimės...

A.Klišonis. Dar pakalbėkime apie pačią sistemą. Ponas Gendvilis labai gerai pasakė, kad smulkūs medicininių atliekų gamintojai mokėtų brangiau, nes turėtų naudotis kitų paslaugomis. Jeigu organizuotume medicininių atliekų tvarkymą didelėse Vilniaus ir Kauno ligoninėse, jos galėtų priimti atliekas ir iš mažųjų gydymo įstaigų. Tokia paslauga galėtų būti teikiama, nors ir nėra specifinė gydymo įstaigai. Šiuo metu medicininės atliekos tvarkomos dviem būdais: deginamos "Toksikoje" ir vežamos į Latviją.

D.Mikutienė. Skaitydama pasitarimo pas Seimo kanclerį protokolo pirmąjį punktą matau: Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) įpareigota skubiai inicijuoti medicininių atliekų kenksmingumo šalinimo įrenginių įsigijimą didžiausiose sveikatos priežiūros įstaigose, Aplinkos ministerijai (AM) pavesta sukurti sistemą. Prie visų šių nutarimų pridėta - "Skubiai". Įdomu, kaip tas skubumas vykdomas praktiškai?

A.Klišonis. "Toksika" pradėjo veikti neseniai. SAM surinko informaciją, koks kiekis medicininių atliekų susidaro, ir teiks siūlymus AM dėl atitinkamo galingumo medicininių atliekų perdirbimo įrenginių sumontavimo gydymo įstaigose. Ši priemonė turėtų būti įgyvendinama per AM LAAIF programą.

V.Karosienė. Kalbant apie apie tai, kokius įrenginius pasirinkti, gal būtų galima pasinaudoti Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis. Jūs geriau už mane jas žinote... Pagaliau viską lemia išlaidos. Visus šiuos dalykus reikia atsakingai įvertinti.

D.Mikutienė. Manyčiau, darosi aišku, kad lanksčiai pasižiūrėjus ir drauge dirbant šią problemą tikrai galima tinkamai išspręsti - įvertinti poreikius ir saugumo lygį, ekonomines sąnaudas, suformuoti optimalų atstumo ir saugumo požiūriu tinklą. Esu įsitikinusi, jog SAM su AM išmintingai susitelks ir suteiks reikalingus instrumentus gydymo įstaigoms taupyti lėšas, kurias dabar išleidžia medicininėms atliekoms tvarkyti, ir panaudoti jas kitiems poreikiams.

V.Karosienė. Lietuvoje turi būti pastatytos dvi atliekų deginimo gamyklos. Klaipėdoje statybos jau vyksta, komunalinių atliekų deginimo įrenginys turėtų pradėti veikti 2014 metais. 2015-aisiais panaši gamykla turėtų iškilti ir sostinėje. Vilniaus regiono komunalinių atliekų mažinimo ir bioskaidžių atliekų tvarkymo pajėgumo galimybių studijai sukurti skiriama ES parama. Vilniaus regionas žada, jog tie įrenginiai išspręs visas problemas.

A.Vakarinas. Svarbu, kad politikai nekiršintų gyventojų. Pakanka kam nors pasigviešti populiarumo, ir vėl pasipila protestai prieš deginimo gamyklas, nes jos esą teršia orą, nors ir neišmeta jokių kenksmingų teršalų... 

D.Mikutienė. Siūlau Vilniaus miesto savivaldybei nuvežti žmones ne taip toli - į Vieną. Šio miesto centre stovi gražiausias pastatas, aplink žydi rožės, o elektroninė švieslentė rodo, kiek atvežta atliekų, koks kaloringumas išgautas jas deginant, taip pat oro taršos ir kiti rodikliai. Manau, geriausios priemonės - atvirumas ir aiškumas. Lietuva jau prisikovojo iki valios. Nacionaliniuose parkuose - du didžiausi puviniai, Kazokiškių ir Kariotiškių sąvartynai.

Šiame mažame būrelyje priėjome prie išvados, ką reikia daryti norint tinkamai tvarkyti medicinines atliekas. Ar po metų susitikę jau galėtume pasidžiaugti nuveiktais darbais: moderniais įrenginiais ir sumažėjusiomis gydymo įstaigų išlaidomis atliekoms tvarkyti? Sukonkretinkime: kieno ir kokių sprendimų reikia, kad tie dalykai realiai pajudėtų?

V.Karosienė. Kaip sakiau, LAAIF programos lėšų turime, reikia SAM suformuoto konkretaus poreikio.

S.Gendvilis. Ar lėšos šiai veiklai įgyvendinti ateinantiems metams jau suplanuotos?

V.Karosienė. Jei dabar pradėtume, ateinančiais metais jau galėtume imtis šių darbų. Jeigu bus ką, galėtume finansuoti.

A.Klišonis. Kaip minėjau, programa rengiama ir, tikiuosi, ateityje problemų dėl medicininių atliekų tvarkymo neturėtų kilti.

Dėkojame už nuoširdų pokalbį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"