TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Mikrochirurgų paslaptis - įsiklausyti į audinį

2012 04 10 8:08

Vilniaus mikrochirurgams anksčiau tekdavo atlikti net 2-4 kartus daugiau galūnių replantacijų nei dabar. Šiandien pagrindinė jų veiklos sritis - plaštakos chirurgija. 

1982-ųjų balandį entuziastingų gydytojų dėka tuometinėje sostinės Raudonojo Kryžiaus ligoninėje buvo įkurtas rekonstrukcinės mikrochirurgijos skyrius, tada vienintelis toks Pabaltijyje.

Traukinys nurėžė kojas, staklės nupjovė pirštus, šuo nukando nosį - Vilniaus mikrochirurgams nuolat vežė pacientus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Kaliningrado srities. Anuomet šie gydytojai atrodė tarsi stebukladariai, sugebėdavę grąžinti kūnui prarastąsias dalis.    

"Kai pradėjome dirbti su mikroskopu, operuoti pačias smulkiausias kūno dalis - kraujagysles, plonyčius nervus, kai pasakėme, kad galime susiūti piršto nervą, neurochirurgai tik juokėsi iš mūsų", - prisiminė skyriaus senbuvis dr. Vytautas Tutkus.

Dabar tai, kas laikyta stebuklu, tapo kasdienybe. Trisdešimtmečio jubiliejų pažymintis skyrius šiandien vadinasi Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos ir yra Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų padalinys. Kasmet čia operuojama apie 1,5 tūkst. pacientų, ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų.

Reikia elgtis švelniai

Įdomiausia, kad net patys skyriaus medikai negali apibrėžti, kas yra toji plastinė rekonstrukcinė chirurgija. Nes ji - tarsi kokia pasienio zona, kur susiliečia įvairių medicinos specialybių teritorijos.  

Pasitelkus mikroskopą, galima operuoti ir akis, ir ausis, ir veidą. Mikrochirurgija yra metodas, ne specialybė, tad šią sritį pradėta vadinti rekonstrukcine chirurgija, - mat joje dirbantys medikai prisiuva ar atkuria amputuotas galūnes, taiso defektus. Dėl auglio pašalinus nemažai audinio lieka skylė, tad paimamas raumuo ar odos lopas, perkeliamas į naują vietą, susiuvamos tos zonos kraujagyslės - ir defektas uždengiamas.

Prie rekonstrukcinės chirurgijos vėliau pritapo ir kosmetinė estetinė chirurgija. Taigi, plastikos chirurgo licenciją turintis specialistas šiandien gali užsiimti daug kuo.     

Tačiau žodis "mikrochirurgas" (sako, mieste juos vadina "mikrikais"), tebevartojamas. Anot V.Tutkaus, šie specialistai kone vieninteliai taip gerai suvokia, kas yra audinys. Ir pasauliniai šios srities korifėjai pirmiausia pataria įsiklausyti į audinį.

"Kai iš nugaros paimame raumenį, kurį maitina viena pagrindinė kraujagyslė, esanti vos pusantro milimetro diametro, kai pernešame tą lopą į defekto vietą, susiuvame tą vienintelę kraujagyslę ir matome, kaip vėl pradeda tekėti kraujas, rausvėja oda, apima tikrai įdomus jausmas. Bet reikia gerai susiūti. Jei tai padarei grubiai, siūlu sutraukei audinius - ta zona iš karto išbąla", - pasakojo V.Tutkus.  

Senieji pilvo chirurgai patardavo: kai siūsi odą, suveržk stipriai, kad geriau sugytų. "O juk suveržus per stipriai lieka skersiniai randai. Su kolegomis įsitikinome, kad audinį reikia gerbti ir mylėti. Nes tai gyvas daiktas, su kuriuo turime elgtis labai švelniai. Kuo atsargiau išskirsi audinį, kuo atsargiau jį sujungsi, tuo geriau jis prigis. O jei draskysi ar plėšysi, didesnė tikimybė, kad audinys pradės randėti ar pūliuoti", - pasakojo V.Tutkus.

Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centro direktorius prof. Kęstutis Vitkus irgi prisiminė, kad anuomet, kai tik pradėjo savo darbinę veiklą, buvo draudžiama plauti sužalotą žaizdą ar galūnę, griežtai reikalauta tepti ją spiritiniu jodu.

"Dabartiniu supratimu tai yra audinių žudymas. O mes tada plaudavome    pasislėpę, kai niekas nemato, po čiaupu pakišdavome tą sumaltą, iš gamyklos ar iš laukų atvežtą koją ar kitą kūno dalį", - pridūrė profesorius.  

Galūnes siuva rečiau

Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus medikai anksčiau atlikdavo 2-4 kartus daugiau replantacijų nei dabar. Tokių operacijų būdavo maždaug 100 per metus. Dabar galūnes tenka prisiuvinėti maždaug 20-30 pacientų. Tiesiog sumažėjo didelių gamybinių traumų, kai į mikrochirurgų rankas patekdavo sužalotieji fabrikuose, žemės ūkyje. Darbo saugumas dabar smarkiai pagerėjęs, pasiekęs vakarietišką lygį.

Medikų teigimu, replantuotų galūnių prigijimas viršija 90 procentų. Nesant galimybių prisiūti rankos pirštų, plaštakos funkcijos atkuriamos persodinant kojos pirštus. Ypač svarbu rekonstruoti rankos nykštį, nes jis - pats svarbiausias plaštakai funkcionuoti.

Kitaip dėl kojos pirštų. "Ar galime juos prisiūti? Techniškai taip, bet tiktai klausimas - kam? Operacija be galo sudėtinga, iškankiname pacientą, išvarginame chirurgų brigadą, gydymas labai ilgas. Bet juk žmogus koja nei valgo, nei rašo, nei piešia. Tad laikomės tokios pozicijos: kojos pirštų neprisiuvame, nebent prarastas didelis fragmentas ir dėl to sutrinka kojos funkcija", - aiškino V.Tutkus.

Kuo kūno dalis stambesnė, tuo trumpiau ji gali būti be kraujo. Jei koja nutraukta per kelį ar visa ranka nulaužta per žastą, galūnę privalu prisiūti per šešias, daugiausia - dvylika valandų. Paskui  audiniai pradeda apmirti, irimo produktai gali taip apnuodyti organizmą, kad žmogus mirs dėl prisiūtosios galūnės. Tad dirbant reikia labai gero susiklausymo bei spartos. Ir jeigu stambių segmentų replantacija techniškai lengvesnė, ji yra sudėtingesnė dėl gresiančių pasekmių.

Vietoj pažeistos - nauja krūtis

Didelių perspektyvų turi krūtų rekonstrukcinės operacijos. Tik, anot Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjo, med. dr. Nerijaus Jakučio, šios galimybės dar iki galo nepanaudojamos. Lietuvos onkologai per metus atlieka apie 1,5 tūkst. mastektomijų - krūties šalinimo operacijų dėl vėžio. Tačiau rekonstrukcinių krūties operacijų atliekama labai mažai, nors jų rezultatai būna išties geri.

"Dėl vėžio pašalinus krūtis, užsienyje apie 80 proc. atvejų atliekamos jų rekonstrukcijos. Tai įprasta praktika. Moteris užmiega, išoperuojami nesveiki audiniai, tada rekonstruojama krūtis, panaudojant pačios pacientės audinius, paimtus iš pilvo sienos, nugaros ar sėdmens, o krūties tūris atkuriamas implantu. Moteris pabunda jau turėdama naują krūtį", - pasakojo N.Jakutis.  

"Mes galime atlikti tokias rekonstrukcijas, taikome tas pačias metodikas kaip ir visame pasaulyje. Tačiau lig šiol operuodavome tiek, kiek turėdavome pacienčių", - paaiškino gydytojas.

Tik pacienčių mažoka ne todėl, kad jų nėra, o kad trūksta onkologų ir plastikos chirurgų bendradarbiavimo. Taip yra visame pasaulyje. Plastikos chirurgams tiesiog tenka atsikovoti ligonius iš onkologų.

"Jie teigia, kad išsaugo paciento gyvybę, o visa kita lieka tarsi nesvarbu", - apgailestavo N.Jakutis.

Medikas tikisi, kad bendradarbiavimas su onkologais pagerės, kai jo vadovaujamas skyrius persikels į naujas patalpas Santariškėse, kur abiejų sričių medikai dirbs greta. "Onkologai šalins, o mes rekonstruosime", - žadėjo N.Jakutis.

Beje, minėtosios krūties atkūrimo operacijos galimos tik universitetinėse ligoninėse, nes nervams ir kraujagyslėms susiūti reikia specialios aparatūros, tinkamo mikroskopo, o tai šimtatūkstantinės investicijos, kurių privačios klinikos negali sau leisti.

N.Jakutis patikslino, kad ligonių kasos apmoka ir tokį gydymą, kai reikia taisyti pooperacinius randus, o išpjovus auglį - likusias deformacijas. Tai traktuojama kaip ligos tąsa.

"Rekonstrukcinių operacijų gali būti dvi, trys ar penkios, gydymas trukti metų metais, kol bus pasiektas rezultatas. Nes tai daroma ne tik dėl grožio, o skirta funkcijoms atkurti", - sakė gydytojas.

Dominuoja plaštakos bėdos

Vis dėlto daugiausia pacientų gydoma dėl įvairių plaštakos problemų. Pasak medikų, jos turėtų vyrauti ir ateityje. Paaiškinimas paprastas: pjaunama rankomis, tarp durų kišamos rankos, tad jos dažniau ir sužalojamos. Nors gamybinių traumų ir sumažėjo, bet ligų - ne.

Visame pasaulyje plaštakos chirurgija yra atskira sritis. Šioje kūno dalyje yra labai daug smulkių struktūrų - plonyčių nervų, kraujagyslių, sausgyslių. Jei kuris nors iš jų nefunkcionuoja, plaštaka taip pat netenka savo funkcijos.

"Ortopedai tų struktūrų paprastai neįžvelgia. Čia ir padeda mikrochirurgai, taikydami optiką, mikroskopus. Žaizdelė gal mažiukė, bet nupjauta sausgyslė, nervai, pirštas visiškai nejautrus, nesilanksto, tampa kliuviniu rankai. Ir jei to visko nesusiūsi - o susiūti reikia labai plonu geru siūlu ir labai taisyklingai - pirštas nebefunkcionuos", - pridūrė V.Tutkus.   

Gelbsti ir nuo reumato

Plaštakos chirurgijos specialistui dr. Mindaugui Minderiui dažnai tenka susidurti su pacientais, metų metais klaidžiojusiais klystkeliais.

Gydytojas pabrėžė: jei kas nors negerai rankai, pirmiausia reikia kreiptis į rankos chirurgą, o tik paskui - į kitų nechirurginių specialybių atstovus.

Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje kasmet operuojama vis daugiau reumatoidiniu artritu sergančių pacientų. Juk ši liga pažeidžia ir plaštakas, atsiranda sąnarių ir sausgyslių deformacijų. Šioje srityje vėlgi prireikia glaudesnio ryšio su reumatologais.

"Plaštaką sudaro net 17 sąnarių, 10 sausgyslių, ir visa tai telpa labai mažoje erdvėje. Susivokti šioje makalynėje labai painu, reikia gerai išmanyti, kaip funkcionuoja plaštaka. Mums, plastikos chirurgams, tai aišku. Tačiau kitų specialybių gydytojai dar mažai girdėję apie mūsų galimybes, nelabai drąsiai siunčia mums pacientus.

Suprantama, žmonės baiminasi nežinomo dalyko, bet padėti jiems galima iš tiesų daug. Štai dėl tos pačios reumatinės ligos atliekamų klubo sąnario operacijų žmonės nesibaimina, nes supratimas apie šį gydymo būdą jau yra nusistovėjęs", - pabrėžė M.Minderis.

Šis gydytojas specializuojasi ir periferinių nervų chirurgijoje, kuri labai artima neurochirurgijai.

"Jei lendi prie periferinio nervo, kuris valdo galūnę, turi išmanyti ne tik apie nervus, bet ir apie sausgysles, raumenis, kaulus. O neurochirurgai tuo neužsiima - jie gali operuoti nervus, bet plačiau nesigilina. Todėl, mano manymu, periferinių nervų chirurgija yra plastinės chirurgijos zona, o neurochirurgams lieka smegenys, nugara, stuburas ir panašiai", - svarstė M.Minderis.

Paribio zonoje atsidūręs ir V.Tutkus, atliekantis artroskopines operacijas. Plastikos chirurgo licencija leidžia jas atlikti, bet pasaulyje tuo dažniausiai užsiima traumatologai. "Mano sritis yra tarp traumatologijos ir rekonstrukcinės chirurgijos, turiu teisę egzistuoti ir ten, ir ten. Bet su plastikos chirurgais mane sieja meilė audiniams ir kruopštus operavimas", - teigė gydytojas.  

Iš istorijos

Pasakoja Vytautas Tutkus:

"Kai Arvydui Saboniui plyšo Achilo sausgyslė, jis kreipėsi į mus, mikrochirurgus, ir prof. K.Vitkus ją sėkmingai susiuvo. Bet taip jau išėjo, kad mano profesinė istorija irgi susijusi su A.Saboniu. Mat su krepšininku Amerikoje viešėjęs K.Vitkus užėjo į ligoninę ir ten pamatė, kaip atliekamos artroskopinės kelio sąnario operacijos. Pro skylutę į sąnarį įkišęs optinį prietaisą, gydytojas gali matyti, kas darosi sąnario viduje, ir viską, kas negero, pašalinti. Kai K.Vitkus pamatė tą stebuklą, pakvietė tą profesorių atvažiuoti į Lietuvą. Ačiū Dievui, tasai nesuprato mandagumo pakvietimo, pamanė, kad rimtai kviečia. Skambina, sako, atvažiuoju. Profesorius Jamesas Baldwinas iš Portlando kaip labdarą surinko garsių firmų aparatūrą, atsivežė didžiausią krovinį. O pas mus kaip tik judėjimas dėl nepriklausomybės prasidėjo, bet dėl įvažiavimo į Lietuvą dar sprendė Maskva. Profesoriaus gabenta optika yra jungiama prie kameros, o vaizdą rodo monitorius-televizorius, tai jis dar buvo traktuojamas kaip karo pramonės produktas. Kilo klausimas, leisti tai į SSSR ar ne, bet šiaip taip įleido.  

Savo mediko karjerą aš pradėjau Šiauliuose kaip traumatologas, tik vėliau atėjau į mikrochirurgiją. Prof. Mečislovas Vitkus su prof. K.Vitkumi nusprendė: kadangi esu čiupinėjęs traumtatologijos, tegul atroskopinės operacijos būna mano sritis, ir šitaip į ją įstūmė. Kadangi visa tai man be galo patiko, vėliau aš tiesiog pasinėriau į tas operacijas. Ir tai buvo pirmosios Lietuvoje artroskopinės operacijos.

Dar prieš atvykstant amerikiečiui, sudarinėjau sąrašą pacientų, kamuojamų kelio problemų. Ir tų žmonių susidarė kokie trys šimtai. Profesorius atvažiavo, pasiėmė kokių 5 metrų ilgumo sąrašą ir prasidėjo beprotiškas konsultavimas. Net lifte konsultuodavome.

Tada gydytojas iš Amerikos mums buvo labai didelis įvykis - atrodė, kad ten dievai gyvena. Ir vėliau J.Baldwinas mus šefavo, pasikvietė mane tobulintis į Ameriką. Taip po truputį tapau artroskopijos specialistu. Atsivėrus durims į pasaulį, galėjome gauti reikalingos literatūros, įrangos, o dabar esame vienodo lygio. Ko nors labai stebuklingo kitur nedaro, ko negalime padaryti ir mes."

Iš istorijos

Pasakoja Kęstutis Vitkus:

"Kai buvo nuspręsta, kad mūsų tarnyba turėtų plėstis, garbūs profesoriai sakė: "Jei per metus prisiūsite bent vieną pirštą, bus labai daug." Bet prasidėjo toks bumas, kad per parą po 2-3 pacientus atkeliaudavo. Iš viso regiono - Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Kaliningrado srities. Mat tada, sovietų laikais, niekur nebuvo tokios tarnybos, tik Maskvoje.  

Kai įsikūrėme, prasidėjo konkurencija. Stengėmės būti lygiaverčiai maskviečiams, darydavome visokias sudėtingas operacijas. Tada nebuvo tokios griežtos reglamentacijos, taip nepaisyta ligonių teisių. Operuodavome viską, nes pas mus pacientai patekdavo su nutrauktomis rankomis, kojomis, ausimis, sužalotais veidais. Taigi, apimdavome visą kūną, tapome universaliais chirurgais.

Anuomet susidarė toks mūsų - "žaliųjų berečių" - branduolys. Šitaip tarsi protestavome prieš įsigalėjusią tvarką, kai buvo privaloma nešioti kepuraites. Ir kuo rimtesnis daktaras, tuo aukštesnė jo balta kepurė.  

Mano prisiminimai iš to laiko tikrai gana spalvingi. Operacijos trukdavo ilgai, dvidešimt ir daugiau valandų, nebuvo ribos, kada išeiti iš ligoninės. Pamenu, kaip su docentu M.Minderiu prasėdėdavome vienas priešais kitą dvidešimt kelias valandas, neatsitraukdami nuo mikroskopo. Tai didelis išbandymas, ar žmogus atitinka žmogų - vienas prieš kitą sėdėti beveik parą ir nesusipykti. Juk ir pavargsti, be to, nei atsigerti, nei atsikelti negali. Dabar laikai pasikeitę, keičiamės, daugiau dirba jaunimo, tokių ligonių, kuriems tenka siūti galūnes, mažiau atkeliauja."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"