TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Mityba nėra vien juoda ir balta

2014 11 22 6:00
Guoda Azguridienė. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Žinoma ekonomistė Guoda Azguridienė ką tik išleido knygą "Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis". Autorė įsitikinusi: tik turėdami pakankamai žinių, kaip produktai auginami ir gaminami, suvokdami, kaip juos renkamės, perkame ir valgome, mokėsime atsirinkti, kas iš tiesų vertinga ir sveika.

Anot G. Azguridienės, šiandien žmogus, girdėdamas tiek skirtingų mitybos teorijų ir rekomendacijų, galiausiai visiškai susipainioja ir nebepaiso nė vienos. Todėl knygoje autorė siekė atskirti pelus nuo grūdų. Be to, įvardijo daugybę produktų auginimo ir gaminimo "patobulinimų", kurie anaiptol neprideda jiems sveikumo. Ekonomikos analitikė neabejinga maisto temai: nuolat skaito, kas rašoma apie tai žiniasklaidoje ir specializuotoje literatūroje. Su bendraminčiais yra įkūrusi natūralių ir ekologiškų produktų parduotuvių tinklą, tad privalo sekti maisto produktus reglamentuojančius teisės aktus ir patį jų atsiradimo procesą. O šio proceso metu, pasak G. Azguridienės, vyksta gana keistos mokslinės-biurokratinės diskusijos, iš kurių labai akivaizdžiai matyti, kaip tam tikri produktai tampa sveiki ar nesveiki. Apskritai ekonomikos žinios moteriai suteikė platesnį suvokimą, kiek daug veiksnių turi įtakos maisto gamybai ir prekybai. Rašant knygą pravertė ir asmeninė patirtis – daugelį dalykų G. Azguridienė išbandė pati.

Kuo paprasčiau ir įvairiau

– Knygoje aptariate įvairias mitybos sistemas. O pati kurios laikotės? Kuo paremtas jūsų supratimas, ką valgyti, o ko – ne?

– Man svarbiausia - įvairus ir kuo paprastesnis maistas. Labai vengiu rafinuotų produktų. Be to, maistas turi būti šviežias, ką tik pagamintas. Jaučiu, kai valgis senstelėjęs, kai jame yra rafinuoto aliejaus, kai šildytas mikrobangų krosnelėje, kad patiekalas apskritai šildytas ir naudota plastiko tara. Maisto stengiuosi gaminti tiek, kiek reikia vienam kartui. Tada nereikia jo šildyti. Dar labai svarbu, kad produktai būtų kokybiški. Jau daug metų esu laktovegetarė: nevalgau mėsos, žuvų, bet vartoju pieno produktus. Tačiau šiam faktui neteikiu reikšmės, ir mano knyga nėra apie vegetarizmą.

Gamindama maistą daug semiuosi iš ajurvedos praktikos, bet tiksliai nekartoju ajurvedinių receptų, nes jiems dažnai reikia specifinių komponentų, ne viskas tinka vaikams. Perėmiau pagrindinį ajurvedinį maisto ruošimo principą, kai produktai pirmiausia pakepinami, tada pilamas karštas vanduo ir troškinama. Taip išgaunamas geras skonis ir išvengiama kepimo sukeliamų bėdų.

– Žinome daug pavyzdžių, kai žmonės, išgirdę apie kokią nors "stebuklingą" mitybą, atsisako vienų produktų ir puola prie kitų.

– Kiekviena mitybos sistema turi savo logiką. Jei žmogus pasirenka kokią nors, vadinasi, ja tiki ir laikydamasis jos siekia tam tikro tikslo. Bet asmuo, kuris nėra įsigilinęs į konkrečią mitybos sistemą, bet staiga nugirsta, kad reikia ko nors atsisakyti, ir ima riboti tam tikrus produktus, elgiasi nelabai protingai. Apskritai mityboje negalima visko skirstyti tik į juoda ar balta. Juk yra labai keistų dietų, kurių žmonės laikosi, ir jiems gerai. Ir gerai ne metus ar dvejus, o dešimt ir daugiau. Štai man svarbu, ar valgau sintetinį, ar natūralų maistą. Bet yra tokių, kurie visiškai nepasitiki natūraliais dalykais. Nedrįsčiau su tais žmonėmis ginčytis, nes jų organizmas galbūt taip pakitęs, kad tas sintetinis valgis jiems iš tiesų priimtinesnis.

Prieš maisto biurokratiją

– Cituoju iš jūsų knygos: "Žmogaus protui būdingas dvilypumas ir prieštaringi troškimai, todėl nemanau, kad patarimas apsispręsti, ko nori – skaniai pavalgyti ar numesti svorio, yra bent kiek prasmingas. Tenka galvoti, kaip gauti abu." Vis dėlto, kaip, jūsų nuomone, išspręsti lieknėjimo klausimą?

– Man nepavyksta numesti svorio, jei darau tai specialiai. Tik tada, kai pamirštu, kad tokia problema egzistuoja, svoris krinta. Taigi kuo daugiau dėmesio skiriame savo svoriui, tuo sunkiau sekasi lieknėti. Manau, kad geriausias būdas – vieną kartą rimtai permąstyti, ką valgome, ir išmesti visą šlamštmaistį. Tada dar kartą apsvarstyti, kokių produktų be didelio streso galime sumažinti, atsisakyti tarpinių pakramsnojimų, o ypač – prie televizoriaus ar kompiuterio, ir apie maisto įtaką svoriui nemąstyti. Juk nuolat apie jį galvodami tik dar daugiau suvalgome. Neverta nervintis dėl kiekvieno šaukšto, nervinimasis nepadeda siekti jokių tikslų, lieknėti – taip pat.

– Ką vadinate šlamštmaisčiu?

– Tokiu pirmiausia vadinu sūdytus ar saldintus riešutukus, traškučius, taip pat sausainiukus ar riestainiukus. Šlamštmaisčio esmė ne vien tai, iš ko jis pagamintas, bet ir kaip valgomas. Toks maistas nėra nei mūsų pusryčiai, nei pietūs, nei vakarienė ir net ne desertas. Kai mėgaujamės desertu, sėdime ramiai, gurkšnojame kavą ar arbatą, maloniai bendraujame. Šlamštmaistis valgomas važiuojant, dirbant, šnekant, sėdint prie kompiuterio. Tai toks maistas, kurį suryjame ir nė nepastebime. Jauniems žmonėms, ypač sportuojantiems, nereikalingos jokios dietos, bet įprotis užkandžiauti laikui bėgant gali sukelti problemų. Be to, visiems patariu vengti produktų, kuriuose yra skonio stipriklių ir maisto dažiklių, nes atsiranda priklausomybė nuo jų. Toks maistas klastingas: atrodo labai skanus, tačiau apgauna tik protą, o pilvo – ne.

– Sprendžiant iš knygos, jums nepriimtinas vyraujantis dietologų požiūris, kad vertingos tik atskiros medžiagos, esančios maiste, bet užmirštama visuma.

– Žinoti apie vitaminus ir mineralus tikrai pravartu, ypač sergantiems asmenims. Tačiau man užkliūva tai, kad šiandien jau nebegalime kalbėti apie maistą kaip sveiką, kol neprirašėme skaičiukų, kiek jis turi naudingųjų medžiagų. Tarsi obuolys pats savaime yra niekas, o sveikas tik dėl to, kad turi vitamino C. Biurokratiškai žvelgiant viskas gal ir teisinga. Bet juk obuoliai sveiki todėl, kad yra obuoliai. Jeigu sveiki dėl vitamino C, kodėl neišgėrus sintetinių tablečių? Pradėjus mąstyti vien vitaminų, mineralų kategorijomis, žlunga visas supratimas apie maistą, nebelieka jokios jo kultūros, tik maisto biurokratija. Dabar tai ir vyksta. Maisto kultūrą bando palaikyti nebent kulinarai ir kai kurie gurmanai. Kai iki tam tikrų medžiagų supaprastiname maisto pasaulį, analogiškai galime pasielgti ir su žmonėmis. Štai pasakykime profesiją, dar pridėkime amžių ir lytį – viskas, asmenybė jau aprašyta. Kaip tas vargšas obuolys, redukuotas iki vieno vitamino.

Skonio lavinimas

– Anot jūsų, gurmanai yra netoli tiesos, nes ieškodami ypatingo skonio drauge vartoja sveikatai naudingą maistą.

– Aišku, kai kurį gurmanišką patiekalą sunku pagaminti, o jam skirti produktai labai reti ar ypač brangūs. Gera savybė ta, kad gurmanai lavina skonio receptorius ir nededa į burną bet ko. Dėl to jie gali atskirti ne tik sugedusį maistą nuo šviežio, bet ir prastą nuo gero. Lavinti skonį galime kiekvienas, tačiau tai pavyksta ne iš karto, nes mūsų skonio receptoriai yra suklaidinti dirbtinių kvapų ir dažų, nesąmoningo valgymo, nereiklumo kokybei. Paragavus atrodo labai skanu, o iš tiesų skonis surežisuotas. Patarčiau jį lavinti valgant grynus produktus. Pavyzdžiui, įprasta, kad vynas ragaujamas vienas. Taip reikėtų skanauti ir aliejų, kitus produktus, net prieskonius, tarkime, juoduosius pipirus. Gaminant patiekalus iš ryžių, perlinių kruopų, makaronų, iš pradžių šiuos produktus irgi vertėtų paragauti vienus, o tik tada paskaninti prieskoniais, padažu ir pan. Taip ilgainiui galėsime atskirti produkto kokybę iš jo skonio.

– Taigi kvapas, skonis yra svarbūs. Į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį renkantis maistą? Ar privalu skaityti etiketes?

– Ne viską galima paragauti ir pauostyti, todėl tenka skaityti etiketes. Tik taip aptiksime tokius dalykus kaip kvapikliai, skonio stiprikliai ar konservantai. Kai tų etikečių perskaitai daug, jau nebereikia nagrinėti kiekvienos - žinai, kokia kaina atitinka produkto sudėtį. O šiaip siūlau paskaitinėti dažniausiai perkamų produktų etiketes, nes tie, kuriuos renkamės tik kartais, nedaro labai didelės įtakos. Bet skaityti reikia namie, ramiai, šviesoje, patogiai atsiėdus. Dabar visokių priedų gali aptikti ten, kur nė nepagalvotum. Yra tokių keistumų kaip riebalai kavoje ir pan. Etiketes juolab būtina skaityti alergiškiems žmonėms. Man labai svarbus ekologiškumo kriterijus, nes taip galima išvengti genetiškai modifikuotų produktų, pesticidų, hormonų likučių. Svarbi ir kokybė. Mėgstu pavyzdį apie basmati ryžius, kurie laikomi geriausiais. Bet juk galima nusipirkti ir labai prastos kokybės basmati ryžių. Todėl dera atkreipti dėmesį į produkto gamintoją.

Kenkia ar ne

– Oficialios dietologų rekomendacijos nurodo vengti riebalų, tačiau mokslininkų požiūris apie jų įtaką širdies, kraujagyslių ir kitoms ligoms atsirasti nevienareikšmiškas. Kaip jūs vertinate riebalus?

– Nemanau, kad riebalai, nesvarbu, augaliniai ar gyvuliniai, patys savaime yra blogis. Tam pagrįsti neradau įtikimų argumentų. Nėra ir taip, kad vartojant riebalus savaime padidėja cholesterolis. Mano skiriamoji linija vertinant riebalus yra tai, ar jie rafinuoti (hidrinti), ar ne. Manau, rafinuotas aliejus smarkiai apsunkina mitybą. Jei žmonės jo nevartotų, klausimas dėl riebalų greičiausiai išvis atkristų. Juk nerafinuotas aliejus turi aiškų ir intensyvų augalo, iš kurio yra išspaustas, skonį. Dėl šio skonio tokio aliejaus negalime suvartoti labai daug. Tuo metu rafinuotas aliejus neturi nei specifinio skonio, nei kvapo, tad nė nepastebėję jo suvalgome išties nemažai.

– Druska nuolat keikiama kaip didinanti kraujospūdį, o jūs diskutuojate ir dėl šio požiūrio.

– Taip, diskutuoju, nes, pavyzdžiui, kai kurie žmonės turi mažą kraujospūdį ir druska juos veikia kitaip nei turinčiuosius didelį kraujospūdį. Kita vertus, ne vien druska jį didina. Jei nervinamės, kraujospūdis taip pat gali labai greitai pakilti. Todėl patarčiau atkreipti dėmesį į tai, kokią druską vartojame: rafinuotą ar ne. Yra daugybė rūšių nerafinuotos druskos – jūros ir ne jūros, rausvos, baltos ar pilkos. Ji turi specifinį skonį. Jeigu rafinuotą druską pakeisime į nerafinuotą, tai bus didelis žingsnis į priekį. Dėl specifinio skonio tokios druskos suvalgysime mažiau, o organizme ji elgsis daug švelniau, kitaip nei agresyvūs rafinuoti produktai.

– Dabar populiari nuomonė, kad rafinuotus grūdų produktus reikia keisti į viso grūdo. Ar pritariate jai?

– Maistas, pagamintas iš viso grūdo produktų, yra geresnis, bet skrandis jį turi suvirškinti. Jei baltus miltus staiga visiškai pakeisime į rupius, greičiausiai bus sunku suvirškinti iš jų pagamintą maistą, o skonis atrodys nepriimtinas. Todėl pereiti prie viso grūdo produktų reikėtų palengva, atsižvelgiant į virškinimo ypatumus. Be to, svarbu žinoti, kad juos sunkiau virškina maži vaikai. Grūdus, kaip ir ankštinius, prieš valgant reikia gerai išvirti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"