TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Moko gyvenimą matyti širdimi

Ruklos kultūros centro vadovė Vilma Praškevičienė, aplink save subūrusi vaikus ir jaunimą į teatrą „Kaukutė“, daro tikrus stebuklus. Repeticijų metu visi ne tik vaidina, bet per pertraukas ir mezga, siuva, neria. Vadovaujami išradingos mokytojos, jie nusimezga sau sceninės aprangos detales, žaislus, suvenyrus, kuriuos mielai graibsto net iš užsienio atklydę svečiai.

Savi rankdarbiai visada malonesni

Vienos popietės, vykusios karinio dalinio teritorijoje, metu stebėjau neįprastą reginį: prie netoliese sėdėjusios V.Praškevičienės pribėgo maža mergytė, apsikabino ją, prisiglaudė ir klestelėjo ant kelių. Po akimirkos greta glaustėsi jau kita mažametė. Moteris jas kalbino, glostė galvytes, o pastebėjusi nustebusį žvilgsnį, pratarė: „Tai mano vaikai, lankantys vaikų ir jaunimo teatrą „Kaukutė“. Mes ne tik vaidiname, bet ir gaminame žaisliukus, - siuvame, mezgame, neriame.“

Statydama spektaklį pagal Antoine de Saint-Exupéry kūrinį „Mažasis princas“, vadovė nesiekėsceną apkrauti dekoracijomis, pasipuošti išskirtiniais drabužiais. Tiesiog kiekvienas artistas numezgė sau juostelę, kuriomis visi ir pasipuošė vaidinimo metu. „Vaidiname be dekoracijų, nes sukurti nuotaiką galima kiekvienoje erdvėje. O kai pasidabina savo rankdarbiu, maloniau ir patiems vaidinti“, - sako pašnekovė.

Mezgimo paslaptys

Rukla iš kitų seniūnijų išsiskiria tuo, kad šiame miestelyje gyvena nemažai socialinės rizikos ir varganai gyvenančių šeimų, auginančių daug mažamečių. Jiems reikia ir šiltą žodį pasakyti, ir saldumyną nupirkti. Retuose namuose pamatysi malonų žaisliuką. O jeigu jis ir yra, tai tas pats vaikui tiesiog įkyri.

Norėdami paįvairinti laiką, mažieji pradėjo dairytis į Ruklos kultūros centrą. Pajutę, jog čia yra laukiami, pakvietė savo bičiulius ir ėmė didžiuotis esą tikri saviveiklininkai.

„Centre nelabai galime pasidžiaugti šiluma. Tad nusprendėme pertraukų tarp repeticijų metu pradėti gaminti žaislus. Senus mezginius išardėme ir kibome į darbą. Vaikai nemokėjo nė vąšelio į rankas paimti. Tačiau pamažu ėmė rastis vis daugiau pačių rankelėmis sukurtų kūrinėlių. Erika net suknelę sau nusinėrė. Pasigaminome labai daug įvairių žaislų. Svarbiausia, kad vaikams patinka tokie užsiėmimai. Pasakysiu dar daugiau: kitokių žaislų jiems ir nereikia. Antra vertus, mezgimo ar nėrimo patirtimi galės pasidalyti ir tada, kai užaugs. Tai visada pravers“, - džiaugiasi savo „amatininkais“ Vilma.

Danų parama

Gimusi ir augusi Raseiniuose, Maironio apdainuotame krašte, mezgimo paslapčių išmoko iš mamos. Kai tik turėdavo laiko, susirinkdavo draugėn kaimynės, sesės, pusseserės ir imdavo virbalais miklinti pirštus. „Pirmas didesnis mano individualus darbelis buvo šalikas su kišenėmis. Apie sukneles lėlėms aš jau net nekalbu – daugybė jų gulė į mano siūlų kraitelę“, - prisimena ji.

Noras savo žinias perteikti Rukloje gyvenantiems vaikams atėjo tada, kai moteris pamatė, kaip jų akyse suspindi pavydo žiburėliai, žvelgiant į tuos, kurie nestokoja vaikystei būtinų daiktų. „Vaikų darbeliai virsta dovanomis, kurių negailime mus aplankantiems svečiams iš užsienio. Esame nunėrę arbatinuką, lėkšteles ir puodelius – šis servizas buvo graži dovana svečiams. Ateityje ketiname nerti net baldus. Karių gerovės namų vadovo Tomo Repšio dėka susipažinome su danais. Kelerius metus jie vis stebėjo mūsų veiklą, vertino tobulėjimą. O kai įsitikino, kad tai ne kalbos, bet rimti darbai, pradėjo remti siūlais, įvairiomis skiautėmis, atgabeno net siuvimo mašiną. Mūsų draugystė su šios šalies atstovais jau gerokai įsibėgėjo“, - atvirauja V.Praškevičienė, jau įkėlusi vieną žingsnį į vilnos vėlimo meną.

Deklamuoti paskatino mokytoja

Vilmai vaikystėje neteko lankyti vaikų darželio, tačiau ji labai susidraugavo su nuosavų namų kvartale gyvenusiais vaikais. Su jais prasimanydavo įvairių žaidimų, organizuodavo gatvių koncertus, sulaukdavusius daugybės smalsuolių. O pirmoje klasėje „susirgo“ aktorės liga. Ja užkrėtė lietuvių kalbos mokytoja, pradėjusi deklamavimo meno mokyti dar tada, kai mergaitė buvo ikimokyklinukė.

„Tuomet mokytoja pasakė: „Skaityk taip, kad kiti pamatytų“. Šiuos jos žodžius užsirašiau savo širdyje. Tai man pasirodė tarsi tikras stebuklas. Todėl iki šiol dėmesį kreipiu ne tik į balso toną, bet ir į akių žvilgsnį, gestus. Kartais mėginu suprasti: ar žmonės MATO, ką aš deklamuoju? Atrodo, mato. Esu dėl to laiminga“, - atvirauja ji.

Nors aktore ir netapo, tačiau, baigusi vidurinę, Vilniaus kultūros mokykloje įsigijo renginių režisierės specialybę. Pirmosios patirties įgūdžių sėmėsi Raseiniuose, dirbdama vyriausiąja režisiere. Nors ir būdama labai užimta, neseniai žinias gilino Klaipėdos universitete ir tapo bakalaure.

Poetiniai bandymai

Nuo mažens Vilmą traukė knygos, kurių tuolaik buvo galima nusipirkti gan pigiai. „Neskirsčiau poetų į gerus ir prastus – rydavau visas poezijos knygas. Tai mane pastūmėjo kažkuo būti panašia į tuos man nepažįstamus kūrėjus – pati, prisėdusi prie sąsiuvinio, imdavau eiliuoti. Ne, tai nebuvo poezija, tačiau gyvenimo situacijas ketureiliais perteikti sugebėdavau. Vėliau, žinoma, atėjo meilė, sudėtingi išgyvenimai - gimdavo jausmingi, filosofija persunkti eilėraščiai. Pastaruoju metu šio žanro kūrybai nebeužtenka laiko. Tuščių eilėraščių rašyti negaliu, o rimtesniems para - per trumpa“, - sako ji.

Talentų įžvalgos giminėje

Daugiau giminėje poezijos kūrėjų nėra, tačiau meninės sielos žmonių tikrai buvo. Vilma iki šių dienų negali pamiršti, kaip išraiškingai įvairias knygas skaitydavo jos tėtis. „Būdavo, atsisėda prie mano sūnaus vežimėlio ir skaito tokia intonacija, kad vaikas, tarsi viską suprasdamas, nustoja verkti. Kai Eimantui buvo treji, mano tėtis mirė, mums visiems jo labai trūksta“, - taria pašnekovė.

Vilma apgailestauja, kad nesurado laiko užrašyti senovinių savo senelio dainų - šiandien jos labai praverstų. Iš atminties nedyla dėdės Povilo, tėčio brolio, kuris buvo nebylys, paveikslas. „Mes su juo susikalbėdavome gestų kalba. Dėdę visi laikė kalvio etalonu, nes darydavo stebuklus. Tuo laikmečiu jam buvo įteikta Lenino premija. Net geriausi meistrai stebėdavosi dėdės išmanumu. Kokią detalę parodydavo, tokią jis nukaldavo. Bendraudama su dėde, pradėjau kurti brandesnius eilėraščius. Jis man padarė didžiulę įtaką visai ateičiai“, - dalijasi prisiminimais.

Kartėlio nuoskaudos išnyko

Turėjusi nelengvų išgyvenimų, dėl kurių teko ir naktimis nemiegoti, patirtimi gali pasidalyti su kiekvienu, kurį lydi nesėkmės. į žmonių tarpusavio santykius žvelgdama per tikėjimą ir dvasingumą, ši moteris pataria niekada nelaikyti pykčio širdyje ir nelinkėti kitam bloga. „Visko buvo mano gyvenime. Prireikė nemažai laiko, kol visas kartėlio nuoskaudas nubraukiau nuo širdies - nebepyksiu, net piktos minties nesinešiosiu“, - tvirtai įsitikinusi moteris.

Matyt, todėl ji visą savo laiką ir širdį aukoja kitiems - dideliems ir mažiems Ruklos gyventojams. Ji sutinka mezgimo, nėrimo vąšeliu meno pamokyti ir mažuosius jonaviečius, norinčius patiems pasigaminti žaislų. „Noriu, kad žmonės pirmiausia pamatytų grožį, kad jie nesijaustų vieniši ir prislėgti, kad patirtų džiaugsmo ir atleistų tam, kuris kadaise įžeidė ar dar gali įžeisti. Noriu, kad visi suvoktų gerumo galią. Matyti galima tik širdimi, tai, kas svarbiausia, akimis nematoma“, - sako ji.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"