TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Mokslininkas: vis labiau populiarėja moterų sekso turizmas

Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Sociologiniai tyrimai rodo, jog moterų sekso turizmas vis labiau plečiasi. Tačiau pačios moterys kitose šalyse teigia ieškančios romantikos, o ten patirtus seksualinius nuotykius vadina „romantiniais savaitgaliais“. 

Sociologai pastebi, jog su sekso darbuotojais moterys dažniausiai susipažįsta paplūdimiuose, o vyrai traukia į masažo kabinetus ir barus.

Lyčių ir seksualumo tyrinėtojo profesoriaus Artūro Tereškino teigimu, sekso turizmu užsiimama ne tiek dėl biologinio poreikio, kiek dėl egzotikos, naujumo ar kitoniškumo. „Kita vertus, dažnai sekso turistės būna vyresnės moterys, kurios renkasi jaunus vyrus. Jos ieško ir dėmesio, bent trumpalaikės romantikos, intymaus ryšio“, – sako prof. A. Tereškinas.

Pasak Vytauto didžiojo universiteto (VDU) Santuokos ir šeimos centro mokslo darbuotojos prof. Birutės Obelenienės, šiandien žmonės vieni kitiems tampa daiktais – kuomet seksas yra rinkos prekė, vienas kitą jie išnaudoja seksualiniam pasimėgavimui. „Žinoma, tai visiškai prieštarauja meilės sampratai, bet kai tokia samprata įsigali, nebelieka poreikio pažinti tikrą meilę“, – pastebi prof. B. Obelenienė.

Apie tai, koks reiškinys yra sekso turizmas ir kokie požiūriai į žmogaus prigimtį bei žmonių tarpusavio santykius atsiskleidžia tyrinėjant šių dienų lytiškumo sampratas, su prof. A Tereškinu ir prof. B. Obeleniene kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

- Kaip sekso turizmą, kaip reiškinį, apibrėžia mokslininkai?

A.Tereškinas: Tai labai sudėtingas reiškinys, nes vieni sociologai jį tapatina su prostitucija, o kiti aiškina, kad tai visiškai kas kita, t. y. moterų ar vyrų keliavimas į tam tikras vietas ar šalis ieškant seksualinių nuotykių, malonumų, naujų patirčių. Šis reiškinys labai senas, pirmieji sekso turizmo atvejai pastebėti jau XIX a. viduryje. Tačiau išplito jis tik XX a. antrojoje pusėje, maždaug 7-ajame dešimtmetyje, vykstant globalizacijai, gerėjant komunikacijos priemonėms, kai tapo lengviau pasiekti tam tikras šalis.

Tuo laiku pačios svarbiausios sekso turizmo šalys buvo Pietryčių Azija (pvz., Tailandas), Lotynų Amerika (pvz., Kuba, Brazilija), o šiuo metu sekso turizmo kelionių tikslu vis dažniau tampa ir Europos šalys. Netgi Rytų ar Centrinės Europos šalys, tokios kaip Rusija, Lietuva, Latvija, Estija, irgi sulaukia nemažo antplūdžio.

Kalbant apie sekso turizmą, daugiausia kalbama apie vyrus, nes moterų sekso turizmas nėra taip paplitęs. Kita vertus, dažnai pačios moterys sekso turizmą vadina romantiniais nuotykiais ir šių dalykų netapatina.

- Dažniausiai kalbama apie į svečias šalis vykstančius vyrus. Štai internete publikuojamas tekstas „Sekso turizmas. Kurią šalį pasirinkti?“, ir jame labai nuoširdžiai bandoma paaiškinti, kuri šalis kuo skiriasi, ko ten galima tikėtis. Panašų tekstą „Sekso turizmas – poilsis sielai ir kūnui“ teko aptikti ir merginoms skirtame žurnale. Kaip jums atrodo, ką tai rodo? Ar tai visuomenės toleruojamas reiškinys?

A.Tereškinas: Nežinau, ar tai toleruojama, ar ne. Sunku moralizuoti, nes šis reiškinys gana plačiai paplitęs, bet aš manau, kad tai dažnai susiję su lyčių nelygybe, nelygiais moterų ir vyrų galios santykiais. Pvz., prieš keletą metų netgi Lietuvą reklamuojančiuose leidiniuose buvo rašoma, kad Lietuva išsiskiria gražiomis merginomis: šalia istorijos ir gražios gamtos moterys ir merginos buvo pristatomos kaip atrakcija, malonumas ir pan. Taigi reklamuotis šalims, ypač Lietuvai, reikėtų atsargiau, kad moterys netaptų sekso objektu.

- Koks reiškinys yra moterų sekso turizmas? Kokios jo apraiškos, mastai?

A.Tereškinas: Kaip rodo sociologų tyrimai, moterų sekso turizmas irgi vis labiau plečiasi, bet jos kelionių į kitas šalis tikslus dažniausiai vadina romantikos paieškomis, o seksualinius nuotykius – romantiniais savaitgaliais. Taip pat sociologai pastebi, kad moterys su sekso darbuotojais vyrais labai dažnai susipažįsta paplūdimiuose ir viešose vietose, o vyrai dažniausiai eina į masažo kabinetus, barus ir pan.

Taigi yra šokių tokių skirtumų, bet galima sakyti, kad vyrų sekso turizmas daug plačiau išplitęs vien dėl to, kad moteris vis dar tradiciškai suvokiama kaip sekso objektas, kaip lengvai nuperkama prekė, kad jos kūnas yra vyrų žvilgsnio ar malonumo objektas.

- Užsiminėte apie motyvų skirtumus. Teko skaityti, kad Amerikos sociologai apklausė maždaug 300 Karibuose atostogavusių moterų. Dauguma, kaip sakėte ir jūs, nurodė, kad jos nemano perkančios vyrus, įvardija tai kaip romantinius santykius, o finansinę paramą vadina draugiškumu dėmesį rodančiam vyrui, nesvarbu, kad ir porą dešimčių metų jaunesniam. Taigi atrodo, kad moterų sekso turizmas labiau pateisinamas, priimtinesnis.

A.Tereškinas: Taip, bet ir vyrų sekso turizmo motyvai gražūs. Tyrinėtojai skiria keletą sekso turizmo tipų. Vienas tipas, kai vyras, būdamas savo šalyje, iš anksto susitaria su sekso darbuotoja. Jis jau žino, kokias paslaugas gaus, ir už jas sumoka. Dažniausiai tai vadinama tiesiogine prostitucija, nors ta sekso darbuotoja miega tik su turistais – ji neužsiima seksu su savo šalies žmonėmis. Kitas tipas – kai vyras moterį sutinka bare ar klube. Pagrindinė jo intencija nėra užmokėti, bet iš gražių paskatų, norėdamas merginai padėti, jis perka jai dovanas ir pan.

Kodėl moterų sekso turizmas mažiau smerkiamas nei vyrų? Manyčiau, taip yra dėl giluminių priežasčių. Dažniausiai moterys būdavo begalės, vyrai visada tardavo paskutinį žodį ar turėdavo galią lytiniuose santykiuose, o čia svarstyklės tarsi apsiverčia: moterys tampa galingos ir tartum pažemina vyrus, bet kartu ir padeda. Taigi atrodo, kad perkančios moters ir sekso darbuotojo atveju seksualinė nelygybė tarsi ištirpsta.

- Kaip jums atrodo, ko iš tiesų ieško sekso turistai? Yra prielaidų, kad tai tiesiog atitinka ir biologinius abiejų pusių instinktus. Tarkime, trečiųjų, vargingesnių šalių žmonėms reikalingos pajamos, o Vakaruose nuo pinigų medžioklės ir susvetimėjusių tarpusavio santykių pavargę vyrai ir moterys ieško trupučio meilės, kurios jiems trūksta.

A.Tereškinas: Manyčiau, sekso turizmas vyksta ne tiek dėl biologinio poreikio, kiek ieškoma egzotikos, naujumo ar kitoniškumo. Sekso turistų iš Vakarų Europos apklausos rodo, kad jie mano, jog moterys kitose šalyse (Rytų Europoje, Azijoje) daug sukalbamesnės, nuolankesnės, prieinamesnės, tarsi Vakarų visuomenėje, kur vyrauja lyčių lygybė, jie negali rasti tokių partnerių.

- O jei kalbėsime apie moteris?

A.Tereškinas: Manau, moterų motyvai tokie patys. Kita vertus, dažnai sekso turistės būna vyresnės moterys, kurios renkasi jaunus vyrus. Jos ieško ir dėmesio, bent trumpalaikės romantikos, intymaus ryšio, galbūt nebūtinai visiškai susijusio su lytiniu aktu ir pan.

- Teko skaityti palyginimą, kad dabar pasaulis tapo milžinišku, globaliu pramogų parku. Turiu omenyje sekso turizmą. Kaip jums atrodo, kokius visuomenės pokyčius tai rodo?

A.Tereškinas: Viena vertus, tai aiškiai rodo ekonominius, socialinius šalių skirtumus, juk retai kas važiuoja į išsivysčiusias šalis. Kita vertus, kiek teko skaityti sociologų tyrimų, atrodo, kad abi pusės (ir sekso turistai, ir juos aptarnaujantys žmonės) lieka patenkinti. Ir vieni, ir kiti gauna, ko nori.

Šis reiškinys nėra labai smerktinas. Iš tikrųjų, demokratėjant intymiems, lyčių santykiams, sekso turizmas tampa natūralia mūsų gyvenimo dalimi, nes, kaip jūs sakėte, netgi moterų žurnaluose, lietuviškose interneto svetainėse sekso turizmas reklamuojamas arba aptariamas. Manau, tai neišvengiama, nes tikriausiai ir biologija, ir naujumo, potyrių troškimas skatina sekso turizmą.

- Apie kokias lytiškumo sampratas galima kalbėti?

B.Obelenienė: Egzistuoja du skirtingi požiūriai, dvi visiškai skirtingos pasaulėžiūros sistemos, kurios visai kitaip žiūri į žmogų ir lytiškumą. Tai krikščioniškoji ir dualistinė antropologija. Krikščioniškoji antropologija supranta žmogaus asmenį, pirmiausia – žmogų, kaip kūno ir sielos vienovė. Nėra taip, kad žmogus turi kūną – žmogus ir yra kūnas. Kitaip sakant, žmogus yra ir kūnas, ir siela. Žmogus yra kūniškas asmuo, ir kūnas su žmogaus asmeniu turi grįžtamąjį ryšį – negalima galvoti, kad jei kažką darai su savo kūnu, tai niekaip neveiks žmogaus asmens.

Dualistinė antropologija teigia, kad žmogus ir siela yra atskiri. Yra žmogaus asmuo, o tas asmuo turi kūną kaip tam tikrą instrumentą, skirtą veiklai, todėl su juo gali daryti, ką nori. Taigi iš dualistinės antropologijos ir kyla reprodukcinės sveikatos, ideologijos samprata, kai žmogus save supranta kaip gyvūną, nes gyvūnas ir yra tik kūnas ir su kūnu galima daryti, ką nori.

Taip atsiranda visiškai skirtingas požiūris į lytiškumą. Kadangi, krikščioniškosios antropologijos požiūriu, žmogus yra nedaloma sielos ir kūno vienovė, žmogaus lytiškumas suprantamas kaip neatsiejama meilės ir prokreacijos išraiška. Taigi ne siela yra įdėta kūne, kaip suprantama dualistinės antropologijos požiūriu (nes jeigu kas nors sielą įdėjo į kūną, tai galėjo įdėti ir ne į tą kūną), bet siela kuria kūną, kūnas yra sielos forma. Kokia yra siela, toks yra ir kūnas – tai visiška vienovė.

Taigi lytiškumas krikščioniškosios antropologijos požiūriu suprantamas kaip nedaloma meilės išreiškimo ir prokreacijos vienovė, nes meilė yra dvasinis veiksmas, kuris gimsta mūsų dvasiniame pasaulyje, ji – mūsų asmens kūryba. Kūnas tai išreiškia prokreacija, t. y. gyvybės atsiradimu. Todėl tai nedaloma. O dualistinė antropologija sako, kad gyvybė yra sau, meilė – sau, atidalija šiuos dalykus ir nebelieka nei gyvybės, nei meilės.

- Šiandien daugiau propaguojamas dualistinis požiūris. Kas tai lemia?

B.Obelenienė: Pacituosiu vieno antikos išminčiaus žodžius, kad žmogaus tikslai ir polėkiai aukšti ir kilnūs, bet jį vis tiek traukia tai, kas yra žema. Iš esmės kiekvienas žmogus turi kilnių siekių ir siekia meilės. Galima sakyti, kad žmogus yra pašauktas meilei, kuri yra santykis tarp asmenų, o ne jausmas.

Kai paprašau auditorijos vienu žodžiu pasakyti, kas yra meilė, didžioji dalis, kokie 60 proc., pasako, kad tai jausmas. Mūsų ir sociologų atlikti tyrimai rodo tą patį. Žmonės mano, kad meilė yra tai, kas duota. Iš tikrųjų duota tik meilės žaliava – mes turime jausmingumą ir juslumą, kuris ateina iš kūno. Jausmingumas ir juslumas mums iš tikrųjų duotas. Juslumas yra mums duotas lytinis potraukis, integruotas į žmogišką prigimtį, jis neatsiejamas nuo žmogaus, tai – vienas iš lytiškumo komponentų. Jausmingumas yra jausminis komponentas – jauti malonumą apmąstydamas kitą žmogų.

Tačiau meilė nėra nei juslumas, nei jausmingumas. Meilė yra tai, ką reikia sukurti iš jausmingumo ir juslumo, kitaip sakant, imti žaliavą, perdirbti ją ir sukurti. Meilė, kaip tiesa, nesibaigia, ji negali baigtis. Žmonės paprastai sako „meilė baigėsi“, o iš tikrųjų jie žaliavą išnaudojo, žaliavos šaltinis išseko (kaip nafta – išsisiurbei, neperdirbai, sunaudojai ir bėgi ieškoti kito šaltinio).

Taigi pasakę, kad meilė baigėsi, jie bėga ieškoti kito asmens – šaltinis atsiveria iš naujo. Štai kas vyksta. Kas palaiko tokį mąstymą? Jis labai parankus tiems, kas iš to daro didelį verslą. Kas už viso šito slypi, kam paranku, kad žmogus negalėtų mylėti?

Didysis rusų mąstytojas Nikolajus Berdiajevas dar praėjusiame šimtmetyje pasakė, kad žmogaus meilė yra pagrindinis taškas, kuriame šiandien vyksta tikroji kova už žmogų. Tačiau ši kova už žmogų vyksta labai įdomiai. Pirmiausia, žinoma, vyksta didžiulė seksualizacija, nors Lietuvoje mažai kas apie ją kalba.

2007 m. Amerikos psichiatrų asociacija paskelbė didžiulį tyrimą, kuo tai gresia. Kai moterys nuolat „įdaiktinamos“, kai jos skirtos lytiniam pasimėgavimui, ir mergaitės taip save supranta ir pateikia. Joms net nekyla mintis, kad meilė nėra jausmas ar aistra, nes aplink tik tiek ir temato. Mokslininkai sako, kad netgi romantinėse komedijose vaizduojama meilė – lengva, greita, be įsipareigojimų, be rūpesčių, be kūrybos, be savęs suvaldymo, be egoizmo – propaguoja šį ydingą suvokimą apie meilę.

Meilė pirmiausia yra davimas, žmogus pats save padovanoja kitam. O „atsidovanoti“ negalima: kai jau įteiki dovaną, nebesakai, kad nori jos atgal, ketini padovanoti ją kitam. Taigi kai susieji savo likimą su kitu žmogumi, tu jam pasidovanoji, bet iki to reikia nueiti. Kad žmogus išsiugdytų gebėjimą mylėti, jis turi išsiugdyti skaistumo sampratą. Skaistumas siaurai gali būti suprantamas kaip lytinis susivaldymas, bet iš tikrųjų skaistumas – išmokti teisingai elgtis su kito žmogaus laisve, nes žmogus žmogaus negali naudoti kaip priemonės, kaip daikto.

Žmonės vieni kitiems tampa daiktais. Seksas yra rinkos prekė, ir žmonės vienas kitą naudoja seksualiniam pasimėgavimui. Žinoma, tai visiškai prieštarauja meilės sampratai, bet kai tokia samprata įsigali, nebelieka poreikio pažinti tikrą meilę, nors žmogus vis tiek jaučia nostalgiją ir giliai širdyje supranta, kad kažkas negerai. Tada atsiranda galybė nelaimėlių.

Paaugliai, pradėję lytinį gyvenimą, išgyvena tik emocines traumas. Ši trauma mergaitėms, žinoma, daug sunkesnė, nes šiuo atveju būtent moteris yra panaudota. Be to, šios traumos išlieka visą gyvenimą, todėl kalbėti, kad, tarkime, moteris turi teisę į savo kūną ar pan., yra absoliuti apgaulė.

- Tai ypač akivaizdu matant, kad viešojoje erdvėje, žurnaluose moterims, merginoms, netgi paauglėms, prasidėjus atostogų sezonui, gana atvirai propaguojamas sekso turizmas. Ką tai sako apie mūsų požiūrį į artimus santykius? Galbūt šiuolaikiniai žmonės jau nebėra įgalūs sukurti ilgalaikių, meile pagrįstų ryšių?

B.Obelenienė: Manau, kad visada gali, nes žmogus nėra baigtinis, jis visada yra procese, niekados negali užbaigti kelio ir pasakyti „baigta, viskas, tik grabas ištaisys“. Kalbant apie žmogų, toks požiūris visai netinka, nes žmogus nėra daiktas.

Žinoma, pirmiausia visiškai nesuprantama, kas yra lytiškumas, lytinis potraukis ir kas glūdi tavyje. Lytinis potraukis nėra nei geras, nei blogas, tai generatyvinė, didžiulė fizinė galia. Meilės programa arba savęs kūrimo programa (gebėjimas mylėti ir yra savęs kūrimo programa) pirmiausia ir prasideda nuo lytinio potraukio suvaldymo, nes žmogus gali valdyti tik tai, ką pažįsta: išmok pažinti – išmoksi valdyti.

Ir valdyti ne kontraceptinėmis priemonėmis, ne užspaudimu, ne abstinencija ar suvaržymu. Meilė yra davimas, dovanojimasis. Vis dėlto, jei neturi pats savęs, negali savęs ir padovanoti, negali sukurti meilės. Aistra yra prievarta, o sekso turizmas, seksualizacija ir skatina laisvai mėgautis seksualiniais malonumais, t. y. siekiama, kad aistra tave apimtų ir tu neturėtum savęs. Taip kuriami tam tikros rūšies zombiai.

Šiandien be galo daug skatinimų ateina kaip antikultūra tam, kad žmogus savęs neturėtų, kitaip sakant, kad žmogus pats savęs nevaldytų. Tai nematoma vergovė, kuri tiesiogiai susijusi su seksualine vergove. Tačiau pirmiausia tam, kad ji klestėtų, reikia žmogų įtraukti į nematomą vergovę, kad jis manytų, jog seksualinė aistra yra labai gerai. Vadinkime tiesiai šviesiai – tai paleistuvystė. Paleistuvystė yra netvarkingas lytinis potraukis, negebėjimas susitvarkyti su savo generatyvine galia, t. y. galia, kuri skirta daugintis, egzistencine galia.

Mes viską turime tik todėl, kad yra žmogus, o žmogus yra tik todėl, kad jis yra gyvas, o gyvas jis todėl, kad dauginasi. Tik dėl lytinio potraukio egzistuoja homo sapiens. Taigi pirmiausia reikia grąžinti lytiniam potraukiui jo tikrąją reikšmę ir suprasti, kad, kaip N. Berdiajevas sakė, jeigu žmogus nevaldo savo lytinio potraukio, jis nevaldo nieko, jis net nėra žmogus, toks, koks turėtų būti – protingas ir laisvas. Protingas tam, kad pažintų, o laisvas tam, kad pats valdytų.

Žmogus nėra determinuotas instinktų, jis pats gali valdyti savo potraukį. Mes nesakome „lytinis instinktas“, mes sakome „lytinis potraukis“, nes žmogus nėra instinktų vergas, jis gali juos valdyti. Tačiau dualistinė antropologija sako, kad tai yra lytinis instinktas ir kai žmogus negali valdyti instinktų, turi jiems pasiduoti. Tai visiškai priešinga, netgi sakyčiau – antižmogiška pažiūra, nes žmogus prilyginamas gyvūnui, netgi neprotingam gyvūnui, kuris negali valdyti lytinio instinkto.

Dualistinės antropologijos požiūriu, žmogus žmogui gali būti daiktas. Jie net nekelia problemos, kad žmogus negali būti daiktas – o juk žmogus žmogui gali būti tik tikslas. Taigi būti laisvam yra žmogiškasis buvimas. Dualistinė antropologija sako, kad žmogus nelaisvas, todėl lytinis instinktas jį pavergia ir reikia kontraceptikų, kad nebūtų pasekmių.

Be jokios abejonės, čia viena grandinėlė: seksualizacija, sekso turizmas, kontracepcijos pramonė. Keisčiausia, kad feminizmas palaiko kai kuriuos etapus. Tai verslo struktūra, o dualistinė antropologija verslo struktūroms labai patogi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"