TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Mokslininkė: stiprinkite ne imuninę sistemą, o save

exhibithealth.com nuotrauka

Nors dažnai girdime, kad, norint nesusirgti gripu ar vėžiu, turime stiprinti imuninę sistemą, tai yra netiesa, sako Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Imunologijos laboratorijos vedėja, biomedicinos mokslų daktarė Vita Pašukonienė. Anot jos, kai kuriais atvejais stiprindami imuninę sistemą, besivystančiam vėžiui galime net padėti.

„Imuninė sistema nėra vienalytis organas. Yra ir ląstelės, kurios organizuoja atakas, yra kitos ląstelės, kurios jas slopina. Jei mes stipriname bendrą imunitetą, kas gali pasakyti, kurią grandį stipriname. Jei vėžys pradeda vystytis, tik mes to nežinome, o pastiprinsime tą grandį, kuri stabdo imunines reakcijas, galime padėti vėžiui“, – teigia V.Pašukonienė.

– Kas atsitinka su mūsų imunine sistema, kad ji nekovoja su pakitusiomis ląstelėmis?

– Kiekvienas iš mūsų vėžinių ląstelių turi ne vieną dešimtį, nes per visą mūsų organizmą jų susidaro tikrai labai daug. Tiesa, daliai žmonių yra didesnė rizika, kad tų ląstelių susidarys daugiau, nes jie paveldi tam tikrus rizikos faktorius. Toms moterims, kurių šeimoje pastebėti susirgimai vėžinėmis ligomis, – krūties vėžiu, kiaušidžių vėžiu – dar jauname amžiuje būtina dažniau profilaktiškai kreiptis į gydytojus. Kuo daugiau besidalinančių ląstelių, tuo daugiau galimų neteisingų pasidalijimų ir susiformavusių neteisingų ląstelių. Ta neteisinga ląstelė dar toli gražu nėra vėžinė. Vėžine ląstelę ją galime vadinti ne tada, kai ji yra blogai pasidalinusi arba gavusi blogą genetinę medžiagą, bet, šnekant suprantamai, kai pradeda nebeklausyti organizmo įsakymų: nesustoja dalintis tada, kada jai liepiama, neklauso iš gretimų ląstelių gaunamų signalų. Tada ji tampa vėžine.

– Kas yra imuninė sistema?

– Kol esame sveiki, mes jos nei matome, nei jaučiame, ji mums iš esmės yra neįdomi. Tai yra organai, kuriuose gaminasi imuninės ląstelės, ir pačios imuninės ląstelės. Tai visi mūsų kraujo leukocitai, ląstelės, kurių funkcija yra pamatyti ir pastebėti svetimą – tiek užkrėstą virusais, tiek pasenusią savo organizmo, tiek pakitusią ląstelę.

Dalis tos kariaunos yra labai griežtai pasidalinusi savo funkcijomis. Vienos pamato pakitusias ir užkrėstas organizmo ląsteles, perduoda informaciją kitoms. Tada, atsižvelgiant į situaciją, ar tai yra bakterinis užkrėtimas, ar virusinis, ar pažengęs navikinis procesas, susidaro populiacijos ląstelių, kurios nukreiptos prieš vieną ar kitą svetimą baltymą, užkratą. Yra ląstelės, kurios vėliau stabdo visas tas reakcijas, tarp jų – daug pagalbininkių, kurios mobilizuoja vieną ar kitą grandį. Taip pat yra atminties ląstelės, kurios mūsų organizme susidaro po to, kai užbaigiamas imuninis mechanizmas ir užkratas sunaikinamas. Imuninė sistema – tai visa eilė labai svarbių mums ląstelių – limfocitų, monocitų, iš jų išsivystančių dendritinių ląstelių, – kurios būtent ir užsiima mūsų organizmo gynyba.

Taigi imuninė sistema – ta kariauna, kuri gina mus nuo svetimų, potencialiai pavojingų užkratų, biologinių produktų, taip pat nuo savų pradėjusių neklausyti ląstelių. Jos yra ne tik kraujyje, jos cirkuliuoja visuose audiniuose. Ypač daug jų yra [...] gleivinėse, poodiniame sluoksnyje – visur, ne tik kraujyje.

– Kas atsitinka, kad jos nebeatpažįsta pakitusių ląstelių?

– Matote, vėžinės ląstelės turi daugybę mechanizmų, kaip išvengti, kad imuninė sistema jų nepamatytų. Imuninė sistema pirmiausiai pažįsta svetimus baltymus. Pakitusi vėžinė ląstelė – tai mūsų pačių organizmo ląstelė. Labai dažnai ji tiesiog neturi išsiskiriančių bruožų, pagal kuriuos imuninė sistema galėtų ją pastebėti. Kitas dalykas – tie bruožai, vėžio žymenys, gali būti tie patys organizmo žymenys, tik ne vietoje ir galbūt išreikšti neprotingais kiekiais. Tada imuninė sistema tiesiog jų nemato.

Be to, būna, kad besivystydamas navikas pradeda bendradarbiauti su imunine sistema. Navikas yra kaip atskiras organizmas, atskira respublika, egzistuojanti mūsų organizme. Jis ne tik aplink save susidaro kraujagyslinį tinklą, kad jį maitintų, bet ir pritraukia visai normalias organizmo ląsteles, pajungdamas savo funkcijoms, tam, kad jį saugotų. Vėžinė ląstelė išvysto gana gerą gynybos mechanizmą nuo mūsų imuninės sistemos.

– Tai turbūt ir atsako į klausimą, kodėl žmogus ilgai nejaučia, kad turi naviką? Jo neskauda, nes vyksta gynybiniai procesai.

– Skausmas yra organizmo gynybinė reakcija, kai jau yra organizmo sąlytis su nervais. Vėžio navike nervinių ląstelių nėra. Skauda tada, kai vėžys taip išplinta, kad jau pradeda veikti gretimus audinius, vystosi uždegiminė aplinka. Tačiau kiek laiko vystosi vėžys, niekas negali atsakyti. Remiantis dabartinėmis teorijomis, yra galimi trys vėžio ir imuninės sistemos santykio etapai.

Pirmas etapas, kai imuninė sistema turi sunaikinti vėžines ląsteles. Matyt, ji tą daro labai ilgą laiką, ir mes nelabai galime įvertinti, kiek. Tada galimas pusiausvyros etapas, kai jau susiformuoja tam tikra sankaupa piktų, vėžinių ląstelių, ir imuninė sistema naviką prilaiko pusiausvyroje, neleisdama jam plisti. Šito mes taip pat dažniausiai nepajuntame. Pajuntame tik tada, kai vėžys jau peržengia imuninės sistemos barjerą ir pradeda plisti. Tokiu atveju dažniausiai ir surandamas vėžys.

Lietuvoje nustatomų diagnozių skaičius didėja. Tačiau tai nėra susiję vien su tuo, kad vėžio atvejų daugėja. Dažnai vėžys nustatomas ankstyvosiose stadijose ir išgydomas. Tai yra labai gerai.

– Mechanizmas labai sudėtingas. Ką daryti žmogui, jei giminėje buvo vėžio atvejų?

– Receptų, ką daryti su imunine sistema, kad nesusirgtum vėžiu ar kad vėžį įveiktum, nėra. Imuninė sistema yra viena iš tokių sistemų, kuri nuolat turi darbo. Kad ir kaip dažnai dabar farmacinėje ir populiariojoje spaudoje girdime, kad reikia stiprinti imunitetą, ir tada nesirgsime gripu, vėžiu, tai yra neteisybė. Mes negalime stiprinti imuninės sistemos, ypač kai žinome, kad ta imuninė sistema nėra vienalytis organas. Yra ląstelės, kurios organizuoja atakas, yra kitos ląstelės, kurios jas slopina. Jei mes stipriname bendrą imunitetą, kas gali pasakyti, kurią grandį stipriname. Jei vėžys pradeda vystytis, tik mes to nežinome, o pastiprinsime tą grandį, kuri stabdo imunines reakcijas, galime padėti vėžiui. Jei iki vėžio išsivystymo mes stiprinsime citotoksines reakcijas, galime prisižaisti iki autoimuninių ligų.

Žmogus turi suprasti, kad nuo jo bendros būsenos priklausys ir imuninės sistemos būsena. Turėtume surasti pusiausvyrą tarp neigiamų ir teigiamų emocijų, sugebėti ir pailsėti, ir pasportuoti, ir žiūrėti, ką mes valgome ir kaip elgiamės. Nepasakysiu nieko naujo – nuo nervų sistemos priklauso ir imuninės sistemos veikla. Visą organizmo tarpusavio kalbą lemia biochemija. Būdami nervingi, jausdami daug neigiamų emocijų, mes tikrai nedarome sau nieko gero, tiek kalbant apie vėžio profilaktiką, tiek jau susirgus šia liga.

Imuninę sistemą mums reikia treniruoti nuo pat kūdikystės. Ji kaip tik ir vystosi iki trejų metų. Dabartinis jaunų mamų požiūris, kad vaikų nereikia skiepyti, reikia juos auginti steriliai, priveda prie to, kad imuninė sistema, neturėdama, ką veikti, negaudama patogenų, prieš kuriuos galėtų kovoti, ieško priešų tarp tokių dalykų, kurie visai nekenkia – namų dulkės, žiedadulkės, maistas. Tada mes ir įgauname alergijas. Imuninė sistema negali nieko neveikti, ji turi dirbti.

Stiprinti imuninės sistemos mums nereikia, mums reikia stiprinti save.

– Tačiau, kai žmonės susiduria su piktybine liga, apie emocijas, mitybos svarbą jie nebekalba...

– Na, mums lengviau pasakyti, kodėl mums taip blogai atsitiko, nei iš anksto pagalvoti, ką mes galime daryti geriau dabar, šiandien. Žinoma, jau susirgęs žmogus niekur negali pabėgti nuo blogų emocijų – tai ir stresas, ir radikalus gydymas, kuris yra būtinas. Negalima pradėti gydytis nuo ekstrasensų ir t. t. [...] Tiek paties susirgusio žmogaus, tiek aplinkinių žmonių nervų sistemos būklė yra vienas svarbiausių dalykų. Ypač aplinkiniai turi palaikyti teigiamas emocijas. Jei žmogus bus nusiteikęs pasveikti, to norės, tai padaryti jam bus lengviau negu tam, kuris išvis nenorės pasveikti.

– Esate Onkologijos instituto Imunologijos laboratorijos vedėja. Kuo Jūs užsiimate? Koks Jūsų darbas?

– Be mokslinės veiklos, dar mėginame šalia chemoterapinio, radiologinio gydymo į kliniką įdiegti imunoterapiją, kaip imuninę sistemą mobilizuoti kovai su vėžiu. Šitie metodai nėra labai nauji, tačiau į klinikas sunkiai skinasi kelią ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, nes iki galo nėra reglamentuota, kaip tai turi būti atliekama. Imunoterapijos preparatai gaminami konkrečiam pacientui.

Metodas yra gana lengvai suvokiamas. Organizme imuninė sistema dėl vienų ar kitų priežasčių gali nematyti naviko antigenų, tų baltymų, jei tai – pakitusi ląstelė. Nors realiai tie baltymai yra, tik navikas, pavyzdžiui, juos slepia ląstelėje, nepateikia jų paviršiuje. O imuninė sistema gali pamatyti tik tuos baltymus, kurie yra paviršiuje.

Jei mes dirbtinu būdu, paėmę iš žmogaus ląsteles, jas diferencijuojame taip, kad jos tampa dendritinėmis ląstelėmis, kurios tą antigeną pastebi pirmos ir vėliau pateikia imuninei sistemai kaip priešą (tai yra ląstelės, kurios turi šitą antigeną, – kovokite prieš jas), in vitro (laboratorinėmis – LRT.lt) sąlygomis šitoms ląstelėms galima per prievartą „sušerti“ naviko antigenus. Jei naviką išoperavome, tas ląsteles galime suardyti ir apnuoginti jo antigenus, inkubavus kartu su tomis dendritinėmis ląstelėmis. Jos turi savybę praryti svetimus baltymus ir tų svetimų baltymų fragmentų dalis parodyti paviršiuje. Jei tokias ląsteles suleidžiame atgal į organizmą, imuninę sistemą galime „užsukti“ būtent prieš šitas vėžines ląsteles. Galbūt tas mechanizmas yra sudėtingas, kai navikas nepašalintas, kai jis – didelis, nes imuninė sistema gali iš viso neprasibrauti prie vėžinių ląstelių dėl naviko mikroaplinkos, dėl naviką sudarančių ląstelių masės ir susidarančių barjerų. Bet po operacijos, chemoterapijos arba taikant imunoterapiją su chemoterapija, galime pasiekti tokį rezultatą, apie kurį tik ir svajoja gydytojai onkologai.

Mūsų laboratorijos tikslas – įdiegti šį metodą į kliniką. Tai nėra standartinis gydymas, tai nėra kompensuojamas gydymas, tai – brangus metodas. Bendradarbiaujame su austrais, čekais, belgais – labai daug kas dirba šitoje srityje. Vilniaus universiteto Onkologijos institute tai dar nevyksta. Lietuvoje yra gydytojų, kurie mėgina susisiekti su užsienio kolegomis...

Mes, kaip mokslininkai, jau teikiame informaciją, kuriais atvejais žmogui galima taikyti šį metodą, kuriais negalima, pateikiame informaciją apie galimybes. Šitas konsultacijas tikrai galime suteikti ir tą darome. Tačiau Onkologijos institute dar neturime paruoštų gydytojų, kurie galėtų šį gydymą skirti. Informaciją suteikti galime, bet gydyti šiandien dar negalime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"