TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Ne internetas žlugdo žmones, o žmonės žlugdo save internetu

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Priklausomybę nuo interneto formuoja tam tikra veikla internete, o ne pats internetas, teigia Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedros lektorius dr. Visvaldas Legkauskas.

Anot jo, iš prigimties tingiam žmogui nesunku tapti priklausomam, nes internetas – tai paprastas būdas patenkinti smalsumą. „Nuobodulys – viena iš priežasčių, dėl ko žmogus lipa iš lovos, bet jeigu įdomumas gali ateiti į lovą, tai kam iš jos lipti?“ – klausia psichologas.

Kalbėdamas apie socialinius tinklus, V. Legkauskas tikina – gyvam bendravimui tarp žmonių nėra jokio pavojaus. „Kai „Facebook“ rimtai išplito [...] buvo nuomonių, kad virtualus bendravimas pakeis realų ir visi liks gyventi prie kompiuterių. Šiandien aišku, kad taip nėra ir niekada nebebus, kad apokaliptinės pranašystės neišsipildė“, – tvirtina psichologas.

– Terminas „priklausomybė nuo interneto“ pirmą kartą paminėtas 1996 m. Ivanas Goldbergas iškėlė mintį, kad neįveikiamas troškimas naudotis internetu turėtų būti įtrauktas į psichikos ligų sąrašą. Kaip Jums atrodo, kodėl? Kodėl į psichikos ligų sąrašą niekas nesiūlo įtraukti, pavyzdžiui, troškimo žaisti krepšinį? Ar kiekvienas neįveikiamas troškimas turėtų būti priskiriamas prie psichikos ligų?

– Psichikos ligų sąrašas ilgėja dėl dviejų priežasčių. Viena iš jų ta, kad atsiranda naujų veiklos formų, pvz., internetas, kurio prieš 40 metų tebuvo užuomazgos ir su kuriuo plačioji visuomenė nesusidūrė. Kita vertus, kuo sąraše daugiau sutrikimų, tuo daugiau gydymo paslaugų finansuoja draudimas. Iš tikrųjų pagrindinė sąrašo ilgėjimo priežastis ta, kad, jeigu sutrikimas yra sąraše, už jo gydymą mokama JAV (šioje šalyje tai ir buvo pasiūlyta įtraukti į ligų klasifikaciją). Jeigu sutrikimo sąraše nėra, už jo gydymą nemokama. Tai praktinė sąrašo ilgėjimo priežastis, todėl sutrikimų daugėja, jie įvairėja – kai sutrikimas yra aprašytas ir formalizuotas, jo gydymas tampa draudiminiu.

Kodėl krepšinis, kitaip nei internetas, nekelia nenugalimo noro žaisti? Krepšinis reikalauja tiek energijos, kad nenugalimas noras galiausiai baigsis fiziniu išsekimu ir veikla pasibaigs. Taip nutiks ne po paros ar dviejų, po kelių valandų. Internetas nereikalauja daug fizinės energijos, todėl žmogus gali užtrukti ilgai. Tačiau nereikėtų labai katastrofizuoti, nes yra daug įtraukiančios veiklos, kai žmogui sustoja laikas. Tai gali būti bet koks pomėgis, kad ir laivų modeliavimas, kai laikas sustoja, paros ribos išsitrina ir pan.

Tačiau nereikėtų painioti priklausomybės ir didelio įsitraukimo, nes įsitraukimas yra tai, kas verčia pasaulį suktis ir dėl ko žmonės išvis ką nors padaro. O priklausomybė jau yra tokia bėda, kai veikla pradeda trukdyti kitoms gyvenimo sritims, nors žmogus bando su tuo kovoti. Didelis įsitraukimas leidžia žmogui rinktis – jis daro tai, ką nori, ir jam taip yra gerai. Priklausomybė atsiranda tada, kai žmogus daro tai, ko kartais lyg ir nenorėtų to daryti, bet vis tiek daro. Tai pradeda trukdyti kitai veiklai, kitoms gyvenimo sritims. Žmogus tai suvokia, įprotį bando kažkaip kontroliuoti, bet nesiseka.

– Teko skaityti, kad Kinijos mokslininkai padarė išvadą, jog priklausomo nuo interneto žmogaus smegenys panašios į alkoholiko. Kas iš tiesų vyksta, kai žmogus negali būti neprisijungęs?

– Jau seniai kalbama, kad visų priklausomybių mechanizmas yra bendras, todėl sutrikimų klasifikacijose jos išskirtos atskira antrašte, ir nesvarbu, ar tai priklausomybė nuo cheminių medžiagų, ar nuo veiklos. Manoma, kad to mechanizmo bendras vardiklis – tam tikros cheminės medžiagos, kurios smegenyse išsiskiria ta veikla užsiimant ir neišsiskiria, kai ja neužsiimama. Smegenyse išsiskyrusios minėtos medžiagos sukelia tam tikrą malonumą, pasitenkinimą, todėl žmogus siekia stimuliacijos, kuri skatintų jas išsiskirti. Tai bendra hipotezė, ji nėra iki galo įrodyta, nes, kaip Jūs sakote, smegenys panašios. Tačiau kiek panašumas viršija skirtumus, visą laiką yra mokslinių diskusijų objektas. Taigi tai stipri, bet vis dėlto hipotezė, o ne mokslo įrodytas faktas.

– Vis dėlto ne visi žmonės jaučia nenumaldomą troškimą naudotis internetu. Kas jį lemia? Galbūt galime kalbėti apie žmogaus asmenybės bruožus?

– Asmenybės bruožų tyrinėjimų yra daug ir norisi galvoti, kad yra pažeidžiamesnių žmonių tipas. Jeigu rastume tą tipą apibrėžiančius bruožus, galėtume tuos žmones kažkaip apsaugoti nuo tokios perspektyvos. Tam tikrų ryšių su įvairiais asmenybės bruožais rasta, bet jie, nors statistiškai reikšmingi, labai silpni, tad mes visada kalbame apie daugelio veiksnių. Žinoma, yra žmonių, kuriuos pažeisti lengviau, tačiau dažniausiai nėra daug prasmės kalbėti apie įgimtus asmenybės tipus, nes kalbame apie įgytą elgesį.

Prasmingiau kalbėti, kokioms aplinkos sąlygoms esant žmogus pradeda susidurti su problema ir kokioms ne. Susidūręs su internetu, netapsi nuo jo priklausomas, be to, šiuolaikiniame pasaulyje nesusidurti su juo nebeįmanoma. Paskui kyla klausimas, kiek ir kokios alternatyvinės veiklos, kuria galėtų sėkmingai užsiimti, žmogus turi. Internetas patrauklus tuo, kad leidžia greitai ir be pastangų tenkinti smalsumą, naujos stimuliacijos poreikį.

Labai daug veiklos, galinčios su tuo konkuruoti, nėra, bet jei vaikus nuo mažų dienų mokysime įvairiais būdais smalsauti ne tik internete, absoliuti dauguma tų vaikų neturės rizikos įgyti priklausomybę nuo interneto. Kuo žmogaus priemonių arsenalas reikšti domėjimuisi ir stimuliacijos poreikiui tenkinti siauresnis, tuo didesnis pavojus, kad kažkurioje vietoje jam bus sunku atsitraukti nuo interneto arba kompiuterio.

– Taigi pamatas yra smalsumas?

– Pamatas būti nepriklausomam yra mokėjimas domėtis ir įvairiais būdais gauti informacijos. Priklausomybę skatina tingėjimas ieškoti, ką dar čia nuveikus. Padėjau užpakalį ant kėdės arba net nepakėliau jo nuo lovos, pasiėmiau į lovą kompiuterį, ir diena gera. Tam nereikia jokių pastangų. Vaikas nėra toks žmogus, kuris natūraliai išmoks stengtis. Šiandien mes žinome, kad netgi mėnesio kūdikis, jeigu jam nebus pateikiami iššūkiai, jei jis nebus skatinamas, iš tingėjimo nesistengs laikyti galvos, nebandys kelti rankų ir daryti kitų dalykų. Žmogus tobulėja priklausomai nuo iššūkio, su kuriuo susiduria. Jei iššūkių daugiau – jis vystosi labiau, jei iššūkių mažiau, viskas paduota, mažiau reikalaujama, viskas vyksta arčiau lovos.

– Galbūt taip paprasta tapti priklausomam, nes žmogus iš prigimties tingi būtybė, o internetas, jo pasiekiamumas ir suteikiami dalykai paliečia šią pirminę žmogiškąją silpnybę?

– Taip, kiekviena gyva būtybė (ir žmogus) yra labai tingi ir nedaro nieko, kas nėra būtina. Jeigu iš žmogaus nereikalaujama daryti daugiau, internetas tampa paprasčiausia priemone patenkinti baziniam naujos stimuliacijos poreikiui. Nuobodulys – viena iš priežasčių, dėl ko žmogus lipa iš lovos, bet jeigu įdomumas gali ateiti į lovą, tai kam iš jos lipti?

– Bendravimas internetu įgalina žmogų užmegzti ir palaikyti santykius su žmonėmis, netgi esančiais toli. Kaip manote, kuo virtualus bendravimas vertingas ar galbūt vertingesnis už realų?

– Pagrindinė teigiama priežastis – galimybė bendrauti nuotoliniu būdu. Be to, tuo pačiu metu per trumpą laiką gali pabendrauti su labai daug žmonių: kokioje pokalbių svetainėje per 15 minučių gali pasikalbėti su 15 žmonių, ko nei gyvai, nei telefonu nepadarytum. Tai du pagrindiniai privalumai. Daugiau jokių ypatingų privalumų nėra.

– Vis garsiau kalbama apie neigiamas tokio bendravimo pasekmes ar bruožus. Atlikta įvairiausių tyrimų apie tai, kad naudojimasis socialiniais tinklais, kitų gyvenimo stebėjimas didina menkavertiškumo jausmą ir nerimą, keičia elgesį, mokslininkai kalba ir apie atsiradusią nemigą ar kitokius sutrikimus. Kokius dalykus praleidžiame pro ausis kalbėdami apie naudojimosi socialiniais tinklais pasekmes?

– Kai „Facebook“ rimtai išplito, tapo aišku, kad tai pasaulinis reiškinys, liečiantis kiekvieną žmogų, kuris gyvena bent jau Vakarų pasaulyje. Buvo nuomonių, kad virtualus bendravimas pakeis realų ir visi liks gyventi prie kompiuterių. Šiandien aišku, kad taip nėra ir niekada nebebus, kad apokaliptinės pranašystės neišsipildė, kad virtualus bendravimas nepakeitė realaus bendravimo, nes iš esmės pirminis pasinėrimas į virtualų bendravimą vis tiek atsiremia į faktą, kad žmogui reikia matyti ir čiupinėti. Įkeltos nuotraukos, filmukai ir muzikėlės nepakeis matymo ir lietimo.

Šiandien aišku, kad socialinių tinklų siūlomos funkcijos labiau papildo, o ne pakeičia gyvą bendravimą. Žiūrėdami į vaikus, paauglius, atlikdami vaikų tyrimus, matome, kad jie tas paskyras naudoja siekdami būti geriau informuoti apie platesnės bendruomenės įvykius ir veiklą. Galima sakyti – rankiojasi paskalas, t. y. aš galiu pakalbėti su žmogumi, prie kurio mokykloje nedrįsčiau prieiti, galiu su juo pabendrauti socialiniame tinkle saugesniu, mažiau nerimo keliančiu būdu. Tačiau su draugais, su kuriais bendrauju, socialiniame tinkle pasidaliju įvairiausiais dalykais ir vis tiek einu susitikti.

Prisimenate „ikoninius“ paveikslėlius, kur sėdi dešimt paauglių, visi rankose laiko telefonus ir numanomai bendrauja socialiniuose tinkluose? Tačiau jie vis tiek sėdi kartu. Jeigu tai keistų elgesį, visi socialiniuose tinkluose sėdėtų būdami namuose. Ne, tai papildo bendravimą. Ar tas papildymas iš gyvo bendravimo kažką išstumia, labiau vertybinių diskusijų objektas. Tyrimai dramatiško skirtumo nerodo. Neseniai ir Lietuvoje atlikome pradinių klausių mokinių tyrimus apie mokymosi motyvaciją (tiesa, labiau apie kompiuterinius žaidimus) ir esminių, didelių skirtumų neradome.

Dažniausiai bėda prasideda tada, kai vaikas, paauglys ar suaugęs žmogus labai dažnai naudojasi internetu ir socialiniais tinklais, bet kai yra dar kažkokių būdų (t. y. keli veiksniai iškart) tada mes turime ryškesnių problemų. Patys savaime socialiniai tinklai (šiandien jau galime aiškiai pasakyti) nėra joks blogis ir jokios bėdos nedaro.

– Ar virtualus bendravimas gali tapti priklausomybe?

– Formaliai bet kas gali tapti priklausomybe, jeigu žmogui ta veikla pasirodo lengvesnė nei kitos ir leidžia patenkinti naujos stimuliacijos poreikį. Pats savaime internetas priklausomybę galėjo sukelti kokiais 1996–1998, iki kokių 2005 m., kai pats interneto faktas buvo „stogą raunantis“ dalykas. Dabar tai tarsi baldas – juk niekas neturi priklausomybės nuo spintelės. Priklausomybę gali formuoti kažkokie konkretūs dalykai, kuriuos galima atlikti internete. Tai gali būti virtualus bendravimas, tinkliniai ar avatariniai žaidimai, pažinčių svetainės (ne socialiniai tinklai).

Taigi priklausomybę formuoja atskira veikla, kurią galima atlikti internete, o ne pats internetas. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad pagrindinės tų priklausomybių susiformavimo prielaidos yra žmogaus gyvenimo aplinkybės, bet ne pats internetas. Galima perfrazuoti vieną žinomą posakį – ne internetas žlugdo žmones, o žmonės save žlugdo internetu.

– Teko skaityti, kad JAV gerokai išaugo procentas skyrybų, per kurias kaip įrodymai pateikiami duomenys iš „Facebook“ profilio. Tarkim, sutuoktinis buvo kažkur, su kažkuo ir pan. Kaip Jums atrodo, kokius porų santykių pokyčius lemia galimybė tarsi pro rakto skylutę stebėti artimo žmogaus gyvenimą, praeitį?

– Iš principo elektroninių sistemų vystymasis suteikia naujų iššūkių porų santykiams. Tie iššūkiai pirmiausia pasireiškia beprecedentėmis sekimo galimybės. Amžinas klausimas, ar neištikimybė įvyksta tada, kai įvyksta, ar kai apie ją sužinoma. Dauguma porų realiame gyvenime pasirašys ties antruoju teiginiu. Tobulėjant elektroninėms sistemoms, internetas vienas iš iššūkių, bet ne vienintelis. Bet kuris žmogus, kuris įtaria galimas partnerio tendencijas, turi daug daugiau galimybių stebėti ar tikrinti negu prieš 30–40 metų, kai tų priemonių nebuvo.

Taip, nuskambėjo atvejų, kai žmogus, įsijungęs „Google Street View“, kažkurioje miesto vietoje pamatė savo antrąją pusę, kaip nors kompromituojančiai besielgiančią, bet tai labiau atsitiktiniai dalykai, reiškiantys, kad kažkas kažkur apsižioplino. Tačiau yra rimtesnių elektroninių priemonių. Ir Lietuvoje bet kas gali nusipirkti telefoną, padovanoti mylimam žmogui, o tas telefonas persiųs visas žinutes, transliuos visus pokalbius, juos įrašys. Didžiausias spektras tokių galimybių kainuoja 2 tūkst. litų. Jei funkcijų reikia mažiau – bus dar pigiau.

– Gal šios skaitmeninės priemonės skatina žmones elgtis moraliau?

– Ne, koks žmogus yra, toks ir yra, ir to niekas nepakeis. Tai tiesiog naujas katės ir pelės žaidimo lygis, kai vienam patinka bėgti, kitam – vytis. Tiesiog atsirado naujų priemonių, kurios leidžia vaikytis. Dabar tas technologijas tėvai naudoja ir stebėti savo vaikams. Jos suteikia galimybę matyti, kur vaikas yra. Nebūtina klausytis pokalbių ir skaityti žinučių – tai elementari funkcija, gana plačiai siūloma ir Lietuvoje.

– Galbūt tai apskritai eliminuoja tokią sąvoką, kaip pasitikėjimas?

– Yra senas posakis „Pasitikėk, bet paraką laikyk sausą“. Žmonės, kurie galvoja, kad santykiuose pasitikėjimo pakanka, tų priemonių ir nesiima. Pasitikėjimas išnyksta pirma – priemonės ateina paskui. Niekada nebūna, kad pirma pradedamos naudoti priemonės, o paskui išnyksta pasitikėjimas. Tie atvejai labiau priskirtini paaugliškam amžiui: aš darysiu tai, ko tu nenori, vien dėl to, kad bandai man to neleisti. Bet tai paauglystė, kuri iš esmės trunka neilgai.

– O suaugusių žmonių gyvenime?

– Iš paauglystės galima išvis niekada neišaugti. Yra kategorija žmonių, kuriems santykiuose reikia adrenalino. Truputis adrenalino būna, kai tu bėgi – tave gaudo. Paskui – tu vejiesi, o nuo tavęs bėga. Tada jau įdomu, tada yra drama, meksikietiškas serialas. Daug žmonių savo gyvenimą gyvena kaip meksikietišką serialą, nepriklausomai nuo to, ar tuos serialus žiūri, ar ne. Tada visos elektroninės priemonės tampa labai geru dalyku, o tie žmonės – šios srities auksiniais klientais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"