TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Neįgaliesiems reikia ne gailesčio

2016 01 23 6:00
floridapolitics.com nuotrauka

Kaskart skelbiame tai senjorų, tai neįgaliųjų metus, minime tam tikras datas, tačiau kai kurie kasdienybės dalykai verčia rimtai susimąstyti apie siekiamybės ir realybės skirtumus. Lietuvoje šiuo metu gyvena daugiau kaip 250 tūkst. neįgalių suaugusiųjų ir apie 15 tūkst. negalią turinčių vaikų.

„Kad ir kokią negalią žmogus turėtų – psichikos, proto, judėjimo, regos ar klausos – jis turi teisę ir gali visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, tai yra gyventi, mokytis ir dirbti ne uždarose institucijose, o bendruomenėse, kartu su visais žmonėmis“, – įsitikinęs Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų komiteto narys, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. Jonas Ruškus.

Kai būsime turtingi?

– Nuolat kalbama apie neįgaliųjų integraciją, tarsi jie būtų ne mūsų kaimynai, šeimos nariai, bet ateiviai iš kito pasaulio. Gal tai – dėl skirtingai suvokiamo integracijos sąvokos turinio?

– Neįgaliųjų nereikia integruoti, jie yra mūsų visuomenės nariai. Valstybė privalo sudaryti sąlygas neįgaliesiems gyventi, augti, mokytis ir dirbti kartu su visais, o ne atskirti juos uždarose įstaigose. Tokiose liberaliose šalyse, kokia yra Lietuva, neretai mąstoma: kai būsime turtingi, tuomet pasirūpinsime ir neįgaliaisiais. Tačiau šis požiūris neturi nieko bendra su socialine gerove. Socialinė gerovė reiškia visiems vienodai prieinamas sveikatos, švietimo, socialines paslaugas ir darbo vietas. Būtent čia atsiskleidžia valstybės požiūris į piliečius. Deja, Lietuvoje dar labai stiprus noras rūšiuoti žmones pagal jų savybes ir nuopelnus. Taip kuriama atskirties politika. Socialinė gerovė prasideda nuo valdžios institucijų požiūrio. Nuo tada, kai jos pripažįsta visuomenės įvairovę ir sudaro teisines prielaidas aktyviai reikštis visiems visuomenės nariams, galima kalbėti apie socialinę gerovę.

Jonas Ruškus

– Akivaizdu, kad valstybė dalį socialinių problemų naštos atkakliai stengiasi perkelti sveikatos apsaugai, nevyriausybinėms organizacijoms, bendruomenėms ir netgi... televizijoms, organizuojančioms įvairias labdaros akcijas. Kaip vertinate tokią valstybės poziciją?

– Labai blogai, kad Lietuvoje socialiniai klausimai laikomi vien Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalu. Toks mąstymas yra ne tik klaida, bet ir tarptautinių įsipareigojimų vengimas, lemiantis žmogaus teisių pažeidimus. Vienu tokių pavyzdžių galėtų būti viešojo transporto neprieinamumas judėjimo negalią turintiems žmonėms. Lietuvoje nėra nė vieno neįgaliesiems patogaus tarpmiestinio autobuso! Geležinkeliu neįgaliesiems taip pat beveik neįmanoma važiuoti be pagalbos. Sostinės Gedimino prospekte esančios parduotuvės, kavinės irgi nepritaikytos neįgaliesiems. Akivaizdu, kad miesto infrastruktūros specialistai net nepagalvojo, kad neįgalieji yra mūsų visuomenės dalis. Aštrūs debatai vyksta ir dėl Kauno Laisvės alėjos pritaikymo neįgaliesiems. Visi skirtingų institucijų sprendimai turėtų būti persvarstomi ir įvertinami negalią turinčių žmonių. Taip elgiamasi socialinės gerovės valstybėse. Siekiant išvengti socialinės atskirties, prieš tvirtinant visus projektus ir sprendimus, atsižvelgiama į neįgaliųjų organizacijų ekspertų nuomonę.

– Kaip tie dalykai sprendžiami kitose ES šalyse, kokia valstybė galėtų būti pavyzdžiu Lietuvai?

– Pažangos strategija „Lietuva 2030“ numato lygiavimąsi į Skandinavijos šalių socialinės gerovės modelį, kuriame tinkamai derinama laisvoji rinka ir socialinis solidarumas, akcentuojama socialinė sanglauda ir lygios galimybės visiems. Tačiau abejoju, ar visi mūsų šalies valdžios ir savivaldybių sprendimai paiso tos strategijos. Abejoju, ar visi teisinių pasekmių turinčius sprendimus priimantys asmenys yra bent perskaitę, o juo labiau – įsigilinę į šią strategiją, nes pernelyg dažnai pasitaiko su ja besikertančių arba netgi jos nuostatoms prieštaraujančių sprendimų. Nėra paprasta lygiuotis į Skandinavijos šalis, kuriose stiprus valstybės vaidmuo, gebama derinti laisvosios rinkos ir solidarumo vertybes, visuomenėje galioja ekonominė laisvė, gerbiamos žmogaus teisės, o žmonės pasitiki valstybės valdymo institucijomis, dirbančiomis dėl savo piliečių. Lietuvai, patyrusiai stiprių socialinių transformacijų, nėra lengva suderinti ekonomines laisves ir valstybės vaidmenį, dar sunkiau atpažinti visuomenės įvairovę ir įgyvendinti žmogaus teises, pasiekti didelio pasitikėjimo valstybės valdymo institucijomis.

Neįgaliųjų teisių atstovas

– Esate pirmasis lietuvis JT Neįgaliųjų komiteto narys. Jums teko nelengva misija – atstovauti Lietuvai šioje organizacijoje. Kokia šio komiteto ir konkrečiai jūsų veikla jame?

– Komitete neatstovauju Lietuvai, nes tai nėra šalių atstovavimo institucija. 18 narių yra negalios ekspertai, kuriuos atrinko JT Generalinė Asamblėja. Mūsų vaidmuo – vertinti, kaip pasaulio valstybės, ratifikavusios JT neįgaliųjų teisių konvenciją, įgyvendina neįgaliųjų teises. Lietuva jau šių metų balandžio mėnesio Neįgaliųjų komiteto sesijoje atsiskaitys už tai, kaip įstatymais ir praktikoje įgyvendinamos neįgaliųjų teisės dirbti, gyventi ir mokytis drauge su visais, kaip mažinama neįgaliųjų diskriminacija. Tikrai bus aštriai kritikuojama tebeveikianti, nors ir pakoreguota, asmens pripažinimo neveiksniu teisė ir praktika, kai dėl negalios žmogui atimamos visos teisės, užuot pasiūlius tinkamą pagalbą. Kritikos mūsų šalis sulauks ir dėl tūkstančių vaikų ir suaugusiųjų, tebegyvenančių pensionuose, o ne bendruomenėse, dėl tebeegzistuojančios neįgaliųjų diskriminacijos, kai vis dar leidžiama statyti jiems nepritaikytus objektus, dėl to, kad stinga galimybių neįgaliesiems dirbti atviroje darbo rinkoje ir t. t. Aš vertinant Lietuvą nedalyvausiu dėl nešališkumo principo.

Ne „nurašytieji“, o lygiateisiai

– Pragmatizmas ir konkurencija, nepaliekanti vietos artimo meilei ir gailesčiui, veši visuomenėje, skiriančioje per mažai dėmesio socialiniams mokslams. Kiek tai būdinga Lietuvos visuomenei?

– Lietuvoje labai daug technokratinio mąstymo, vis dar tikima, kad žmogaus laimę kuria technologijos. Būtent technokratinis, o kartu ir labai liberalus mąstymas, kai svarbiausia yra tik konkurencija, efektyvumas ir sėkmė, lėmė neseniai įvykusias tragedijas Lietuvos regionuose ir kaimuose. „Nurašytųjų“ problemoms spręsti nebeskiriama nei dėmesio, nei lėšų, viskas paliekama savieigai, kol įvyksta tragedija. Taip ne tik prarandami žmonės, bet ir užsukamas socialinio bejėgiškumo ratas – vienos socialinės problemos generuoja naujas, ir dar didesnes. Socialiniai mokslai gali ir privalo pasiūlyti konkrečius sprendimus, kaip įveikti socialines visuomenės negalias, žmonių atskirtį. Dar prieš keletą metų kai kurie valdžios asmenys teigė, kad ikimokykliniam ugdymui pakanka mažų kompetencijų darbuotojų. Tačiau seniai įrodyta, kad asmenybės pagrindai formuojasi ankstyvaisiais gyvenimo metais, todėl darbas su mažais vaikais turi būti patikimas tik aukščiausio lygio specialistams. Tas pats ir dėl socialinių darbuotojų. Tik tuomet, kai įvyksta tragedija, visiems staiga pasidaro svarbu, kodėl tam nebuvo užkirstas kelias. Mano nuomone, darbui su žmonėmis reikia kokybiškų socialinių mokslų ir aukščiausios kompetencijos. Būtent taip yra ir jau minėtoje Skandinavijoje, kurios pavyzdžiu norime sekti.

– Kokia linkme turėtų vystytis Lietuvos socialinė politika? Ar ne pernelyg įsižaidėme, dalydami pašalpas žmonėms, negebantiems visavertiškai įsilieti į visuomenės gyvenimą? Ką reikėtų keisti, norint juos išmokyti daugiau savarankiškumo ir atsakomybės?

– Socialinė politika – tai ne gailesčio politika! Dažnai yra manoma, kad neįgaliesiems reikia gailesčiu grįstos politikos. Ne! Geriausia socialinė politika yra žmogaus teisių į švietimą, į darbą, sveikatos paslaugų prieinamumą, dalyvavimą visuomenėje, gyvenimą bendruomenėje, į teisę nebūti diskriminuojamam ir gyventi oriai įgyvendinimas. Norint to pasiekti, tereikia laikytis tarptautinių įsipareigojimų. Turime gana aiškias konvencijų rekomendacijas, puikių pavyzdžių ne tik Skandinavijos, bet ir Rytų Europos šalyse. Labai svarbus yra pilietinės visuomenės, atstovaujančios įvairių socialinių grupių interesams, dalyvavimas priimant teisines ir praktines pasekmes turinčius sprendimus.

– VDU Socialinio darbo katedros tinklalapyje skelbiamas šūkis: „Siek tapti ne sėkmingu žmogumi, o žmogumi, kuriam svarbios vertybės“ (Albertas Einsteinas)? Kokios vertybės svarbiausios jums asmeniškai, ir kokias stengiatės diegti savo studentams?

– Esu tikras, kad žmogus ir visuomenė laikosi ant vertybinių pamatų. Vertybių yra pačių įvairiausių, neretai jos viena su kita net nedera. Didžiausi, kartais net neišsprendžiami konfliktai kyla dėl vertybių nesutapimo. Vis dėlto vertybės yra ne tik žmogaus, bet ir visuomenės stuburas. Man labai svarbi vertybė yra socialinis jautrumas. Socialiniu jautrumu vadinu žmonių ir institucijų gebėjimą atpažinti žmonių ir jų grupių pažeidžiamumą ir atitinkamai pastangas ir gebėjimą rasti į visuomenės solidarumą orientuotus sprendimus. Žmogaus teisių samprata man yra labai artima. Antai JT neįgaliųjų teisių konvenciją traktuoju kaip reikšmingą vertybinį, politinį ir praktinį instrumentą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"