TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Nemadingi žodžiai iš visos širdies

2015 04 25 6:00
Algirdas Utkus. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kartais sakoma, kad kalbėti apie profesinį pašaukimą, meilę ir gailestį žmonėms – banalu, nemadinga. Tačiau būtent šių dalykų taip ilgimės tuomet, kai esame silpni: alinami ligos, ištikti nelaimės. Balandžio 27-oji – Medicinos darbuotojų diena, palanki proga šiltu žodžiu padėkoti savo gydytojui.

Šventes, matyt, sumanė drovūs žmonės, kurie gražių žodžių, įvardijančių dėkingumą, šiltus jausmus, nedrįsta tarti kasdien, nes nenori pasirodyti senamadiški, sentimentalūs. Tačiau ir žodžiai, ir jausmai kantriai laukia progos būti išreikšti, ištrūkti fraze "ačiū, daktare".

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas profesorius Algirdas Utkus – tas žmogus, su kuriuo tinka kalbėtis apie mediko profesiją ir motyvus, kodėl jauni žmonės renkasi sunkias ir ilgai trunkančias studijas bei ryžtasi visą gyvenimą kasdien stoti akistaton su liga, skausmu, negalia...

Pašaukimas – padėti žmogui

- Į mediciną ateina tie, kuriems nesvetimas idealizmas, noras padėti žmonėms, ištiktiems ligos, nelaimės. Nemenkos įtakos pasirinkimui turi ir aplinka, kurioje jie augo. Nemažai studentų su šia profesija pažįstami nuo vaikystės, nes jų seneliai, tėvai – gydytojai. Vaikai augo girdėdami kalbas apie ligonius, matė, kaip tėvai išgyveno sėkmes ir nesėkmes, derino naktinius budėjimus ligoninėje ir mokslinių straipsnių rašymą, jautė aplinkinių pagarbą mediko profesijai, ir tai tarsi savaime tapo jų gyvenimo dalimi. Čia kalbu ir apie savo šeimą, nes mama - gydytoja, nuo vaikystės lankydavau ją darbe, todėl nekilo klausimų, kuo galėčiau būti. Vyresnysis mano sūnus irgi studijuoja mediciną - kol kas nenusivylė. Kur pasuks jaunėlė, dar neaišku. Lietuvoje nemažai gydytojų dinastijų. Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių - garsių profesorių vaikai teigia rinkęsi tolimą nuo medicinos profesiją, nes toks gyvenimo būdas kaip tėvų jiems atrodė nepriimtinas. Šis darbas įtraukia taip, kad šeimai, pomėgiams, laisvalaikiui beveik nelieka laiko. Beje, noriu paneigti sklandantį mitą apie medikų klaną, esą mediciną daugiausia studijuoja medikų vaikai. Šiuolaikinis jaunimas priima savarankiškus sprendimus, imperatyvūs tėvų nurodymai - retenybė. Įdomu ir tai, kad studentų, kurie įstoję į mediciną paliktų mokslus, pasijutę ne savo vietoje, pasitaiko labai mažai.

- Medicinos studijos – ilgos ir sunkios. Ar visiems jos įkandamos? Be to, dabartinis jaunimas nori visko – įdomių studijų, gero darbo, oraus uždarbio čia ir dabar.

- Tiesa, ilgos ir sunkios. Vientisos studijos trunka 6 metus, jas baigusiesiems suteikiama magistro ir medicinos gydytojo kvalifikacija, leidžianti dirbti priėmimo skyriuje, greitosios pagalbos komandoje. Tačiau toks specialistas galutinių sprendimų nepriima. Tam reikia baigti rezidentūros studijas, kurios tęsiasi nuo 3 iki 6 metų (6 metus trunka kai kurios chirurgijos ir vaikų ligų subspecialybių rezidentūros studijų programos). Taigi tik po 12 metų gydytojas pradeda dirbti savarankiškai. Prireikia dar kelerių metų, kol jis pelno pacientų meilę ir pripažinimą. Ir tai – su sąlyga, jei nepailsdamas tobulinasi, stebi visas savo srities naujoves, geba bendrauti su pacientais ir jų artimaisiais. Komunikaciniai įgūdžiai gydytojui ne mažiau svarbūs nei profesiniai. Daugelio konfliktų priežastis – ne medikų klaidos, bet nesusikalbėjimas. Dėl nuovargio, laiko stokos gydytojas nepaaiškina, nesuteikia informacijos, nepaguodžia, todėl įvertinamas kaip nejautrus ir arogantiškas. Ne visuomet paprasta suderinti net puikią kompetenciją ir gebėjimą bendrauti.

- Atsitinka ir taip, jog labai daug dėmesio, laiko savo tobulėjimui skiriančio gydytojo prestižas nukenčia dėl to, kad jis, atlikęs unikalią operaciją, net keletą dienų nepasivargina aplankyti operuoto ligonio. Savo studentų tikriausiai nemokote tokių dalykų?

- Būsimi medikai studijuoja bendravimo psichologijos, profesinio komunikavimo dalykus. Pageidaujantieji gali rinktis ir papildomas psichologijos studijas. Dėstytojai, praktikų vadovai, derinantys pedagoginį, mokslinį ir praktinį darbą, nuolat primena jaunimui, kaip svarbu tinkamai bendrauti su pacientais. Tarp medicinos studentų, kaip ir visoje visuomenėje, pasitaiko žmonių, turinčių bendravimo sunkumų. Bet tai nereiškia, kad jie netinkami šiai profesijai. Daugelis žmonių gali išmokti bendrauti arba rinktis tokias rezidentūros studijų programas, kurias baigus reikės mažiau tiesiogiai dirbti su pacientais: laboratorinės medicinos, teismo medicinos.

Technologijos – tarp gydytojo ir paciento

- Moderniosios technologijos labai pakeitė mediciną: ne tik diagnostiką, bet ir gydymą, kelia naujų reikalavimų mediko profesinei kvalifikacijai. Ar jos netampa paciento ir gydytojo tarpininku, beje, ne visuomet pageidaujamu?

- Medicinos progresas labai akivaizdus. Technologijos skatina nuolat keisti ir tobulinti studijų programas, kurti naujas. Šiuo metu Medicinos fakulteto studijų komitetas kaip tik atnaujina visą studijų tinklelį. Tame darbe aktyviai dalyvauja ir studentai - mums svarbi jų nuomonė. Kuriamos naujos rezidentūros studijų programos: vaikų ligų subspecialybių, skubios medicinos pagalbos ir kitos, atsižvelgiama į pasaulyje vykstančius pokyčius, kurie neaplenkia ir mūsų. Beje, studentų pageidavimu ir studijų komiteto sprendimu jau pirmakursiams pradėsime dėstyti skubios medicinos pagalbos kursą, kad jie, grįžę per atostogas namo, nesutriktų, jei kam nors atsitiktų nelaimė.

Moderniosios technologijos, ypač pastarąjį dešimtmetį, gerokai pakeitė mediko profesiją. Diagnostikos, gydymo priemonės dabar tokios sudėtingos, jog kai kam atrodo, kad jos gali pakeisti ir gydytoją. Analizatorius geba iš kraujo lašo nustatyti ligą ir paskirti vaistų, tačiau žmonių bendravimo niekas nepakeis. Kad ir kokie prietaisai atliktų tyrimus, juos apibendrinti, diagnozuoti negalavimą ir priimti sprendimą dėl konkrečiam ligoniui tinkamo gydymo gali tik gydytojas. Vargu ar modernus, tačiau bejausmis kompiuteris kada nors pakeis gydytojo išmintį ir nuojautą, paremtą ne tik Dievo dovana – talentu, bet ir žiniomis bei ilgamete darbo praktika.

Priesakas – nepakenkti

- Dekane, kas vyksta mūsų visuomenėje, kad tiek daug matyti mėginimų priešinti pacientus ir gydytojus?

- Kiršinimo galima pastebėti ir kitose gyvenimo srityse. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas gydytojas stengiasi daryti viską, kas geriausia jo pacientui. Juk mediko profesijos pagrindas – humaniškumas.

Teiginys, jog tai daroma dėl skaidrumo – veidmainiškas. To galima pasiekti kitais būdais. Ne visuomet žmogui, kuris kreipiasi į medikus sirgdamas keliomis uždelstomis ligomis, įmanoma padėti. Nors tikrai bandoma. Taip yra ir mūsų šalyje, ir visame pasaulyje. Lietuvos medicinos pagalba ne blogesnio lygio nei kitose Europos valstybėse, o gydytojai – aukštos kvalifikacijos profesionalai. Ne be reikalo jie pripažįstami ir vertinami Vakaruose. Tai liudija ne tik gerą studijų kokybę, bet ir tai, kad mediciną renkasi gabūs, darbštūs, intelektualūs žmonės, pasirengę neišduoti savo profesijos visą gyvenimą.

- Gaila išvykstančių jaunų medikų, parengtų mūsų universitetuose. Gal vertėtų sulaikyti juos Lietuvoje?

- Patys apsisprendėme gyventi Europos Sąjungoje, todėl turime paisyti jos taisyklių, negalime dirbtinai varžyti jauno žmogaus pasirinkimo galimybių. Jeigu norime, kad gabūs specialistai liktų Lietuvoje, privalome atsižvelgti ne tik, tarkime, į rajono ligoninės poreikį turėti jauną gydytoją, bet ir sukurti tinkamą darbo bei gyvenimo aplinką jam, jo šeimai, vaikams ir kt. Tai – valstybės ir jos ekonominės politikos rūpestis.

- Kaip vertinate visuomenės požiūrį į savo sveikatą? Visas ligoninės skyrius gelbėja ligonį, kuris neblaivus susižeidė miške koją, o į gydytojus kreipėsi tik po kelių dienų, kai jau smarkiai karščiavo ir nebepaėjo. Giminės, be abejo, nė nepasidomėjo, kiek kainavo jo gydymas, ką jau kalbėti apie gydytojų ir slaugytojų pastangas. Kai vyras liko neįgalus, artimieji padavė ligoninės skyriaus vedėją į teismą, nes esą „ne taip gydė“. Panašių pavyzdžių, deja, netrūksta.

- Dar gajus įsitikinimas, kad gyventi galima bet kaip: bet ką valgyti, vartoti alkoholinius gėrimus, rūkyti, nesirūpinti sveikata, tarsi už ją būtų atsakingi tik gydytojai, o ne pats žmogus. Žiniasklaida neretai stoja paciento pusėn, kaltina gydytojus. Tačiau medikai niekada neatsisako gydyti ligonio, gelbėja net tokį, kuris pats pakenkė sveikatai, tarkime, dėl rūkymo susirgo plaučių vėžiu. Bet laikas būtų suvokti, kad žmogus pats atsakingas už savo sveikatos išsaugojimą, nes net didžiausi medicinos mokslo laimėjimai ir gydytojų pastangos negarantuoja stebuklo – sugrąžinti tai, kas ilgus metus buvo sąmoningai naikinama.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"