TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Neutralios moterų pavardės - atsiskyrimas nuo santuokos?

2013 10 21 12:04
AFP/Scanpix nuotrauka

Pavardės kaip asmenvardžio vartojimas yra gan naujas reiškinys pasaulio istorijoje, dėl kurio esame įtraukiami į visuomenę, teisiškai atskiriami vieni nuo kitų bei siejami su priklausomybe šeimai. Praėjo jau daugiau nei 10 metų, kai Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) priėmė nutarimą dėl neutralių moterų pavardžių sudarymo, kuomet pavardė iš vyriškosios formos gali būti sutrumpinama tik iki galūnės  –ė. Aistros tarp visuomenės veikėjų bei moterų, besirenkančių neutralią pavardę, netyla iki šiol – vieni tai vadina nepagarba santuokai, kiti – diskriminacija.

Kuriame ar tęsiame tradiciją?

Pavardžių formavimosi banga pradėjo plisti iš Italijos, Lietuvoje žmonės iki XV amžiaus vadinosi tik vardais. Vėliau prie vardų pradėti lipdyti prievardžiai, įvardijantys žmogaus ypatybę, išskiriančią jį iš kitų. Lietuvos didikų ir kilmingųjų pavardės įsitvirtino XVI-XVII amžiuje, kadangi turint daug turto ir herbą reikėjo asmenvardžio, nurodančio tą pačią giminę. Tik vėliau pavardes įgavo miestų gyventojai, valstiečiai ir beturčiai. Natūralus pavardžių kūrimasis Lietuvoje truko apie tris šimtmečius: prasidėjo apie XV amžių ir baigėsi XVIII amžiaus pabaigoje. Lietuvių pavardės yra lietuviškos, slaviškos ir germaniškos kilmės.

Praėjus viduramžiams, moterys taip pat įvardijamos pavardėmis – tuo metu jos buvo priskiriamos tėvo ir vyro giminėms. Lietuvoje ilgą laiką moterys iš viso neturėjo pavardžių. Jau krikščioniškoje Lietuvoje moterų pavardės susiformavo kitaip nei Vakarų Europoje – atsirado ryškūs skirtumai tarp vyriškų ir moteriškų asmenvardžių. Jeigu vakaruose vyrų ir moterų pavardės buvo ir yra vienodos, Lietuvoje egzistuoja tiek mergautinė, tiek ištekėjusiai moteriai būdinga pavardė, kurios abi skiriasi nuo vyriškosios. Europoje egzistuojant neutralioms pavardėms, 1918 metais Lietuvoje šį klausimą iškėlė ir kalbininkas Jonas Jablonskis, teigdamas, kad moterys turėtų vadintis nepriesaginėmis pavardėmis.

Kovoja už lygias teises

Į moterišką pavardę dažniausiai žiūrima iš tradicinės perspektyvos – jos rodo ryšį su sutuoktiniu, santuokinį ir socialinį statusą bei yra vadinamos archaiškomis. Paskutinįjį dešimtmetį sukilo ypač didelis dėmesys „per sunkiam“ pavardžių rašymui, kuris, kaip įvardija kai kurios moterys, sukelia sunkumų tiek ištekėjusiai moteriai ieškantis darbo, tiek vystant veiklą užsienyje. 2003 metais lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė paprašė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rasti tokią moteriškos pavardės formą, kuri nenurodytų moters šeiminės padėties ir nesudarytų preteksto diskriminacijai. Paskatą tokiam veiksmui davė rašytojos Zitos Čepaitės ir Danutės Vailionytės-Narkevičienės skundai.

Pavardžių klausimas iš pradžių buvo svarstomas Seime. Specialistai atmetė moterų pavardes be priesagos, esą jos taptų neunikalios. Tuomet buvo kreiptasi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, ir su Europos Sąjungos direktyvomis į Lietuvą atėjo sąvoka dėl „netiesioginės diskriminacijos“. Buvo pritarta, jog moterišką pavardę galima trumpinti – pakeisti vyriškosios giminės galūnę –as, -ys, -us, -is moteriška galūne –ė.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė, buvusi komisijos pirmininkė Irena Smetonienė portalui lzinios.lt teigė, jog šio įstatymo tikslas buvo suteikti pasirinkimo galimybę kuriant savo identitetą. „Pavardė – kaip ženklas. Moterys turi teisę pasirinkti, ir manau, kad prieš dešimt metų priimtas asmenvardžių įstatymas ne tik prigijo, bet ir sugrąžino mus prie Baltiško modelio“, – sako I.Smetonienė.

Nauja galimybe pasinaudoja tekančios ir išsiskiriančios moterys bei moterys, norinčios pasikeisti savo mergautinę pavardę. Taip pat vis daugiau tėvų nusprendžia neutralia pavarde įregistruoti naujagimę. Tačiau dažniausiai tokią pavardę pasirenka išsiskyrusios moterys – atsisako priesagos –ienė, ir arba pasilieka sutrumpintą vyro pavardę, arba susigrąžina naujovišką mergautinę formą. Vestuvių metu neutralią pavardę renkasi tik apie 15 proc. nuotakų. Norinčioms pasikeisti pavardę procedūra nėra sunki – visų pirma reikia kreiptis į metrikacijos skyrių ir pateikti prašymą, tuomet pateikti reikalingus dokumentus, kurie siunčiami į Teisingumo ministeriją bei laukti tradicinės pavardės sutrumpinimo.

Nepagarba santuokai?

Praėjus šešeriems metams po priimto pavardžių pakeitimo įstatymo, Lietuvoje vėl kilo aršus tradicinių pavardžių gynimo sambrūzdis. 2009 metais keli žymūs akademikai, lituanistai, rašytojai, profesoriai bei kiti visuomenės veikėjai pasirašė laišką Seimo pirmininkui, siekdami atšaukti 2003 metų nutarimą. Besikreipiantys asmenys įvardijo neutralias pavardes kaip nusižengimą lietuvių kalbos taisyklėms bei kėlė klausimą, kam moterims iš viso reikalingos vyriškos pavardės. Laiške rašoma: „Nepakartojamai gražios, originalios ir ištekėjusių moterų pavardės su tradicinėmis priesagomis -ien-, -(i)uvien-. Jos rodo šventą priklausymą šeimai, simbolizuoja ištikimybę, glaudžius sutuoktinių santykius. Tik amoraliai, negarbingai gyvenančios moterys paniekinamai vadinamos pravardėmis be šių priesagų.“

Po viešo kreipimosi, Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimas surengė diskusiją "Kam moterims vyriškos pavardės?", kurios metu kalbininkas Kazimieras Garšva įnirtingai kalbėjo apie neutralios pavardės niekingumą ir tiesioginę feminizmo išraišką, o jei moteris esą norinti nuslėpti santuokinius ryšius – tegul renkasi mergautinę pavardę.

Paklausta, ką galvoja apie 2009 metais pasirašytą kreipimąsi į visuomenę, I.Smetonienė sako, kad priešiškų žmonių atsiranda visuomet. Ir net po Žalgirio surengtos diskusijos aistros netilo – tuometinė VLKK komisijos pirmininkė prisimena laidą per Lietuvos televiziją, kuomet moterys buvo įžeidinėjamos ir koneveikiamos, esą jos nesilaiko lietuvių kalbos tradicijos ir yra amoralios. “Tikėjausi, kad jos paduos tuos žmones į teismą. Stebiuosi, jog to nepadarė...“, – prasitaria I.Smetonienė.

Nuo minėtų įvykių praėjus ketveriems metams, I.Smetonienė teigia vis dar išgirstanti radikaliai mąstančių žmonių, teigiančių, jog neutralios pavardės niekina šeiminį statusą ir vyro rolę šeimoje. Kalbininkė mano, jog jei iš pradžių ir buvo galima manyti, jog sutrumpinta pavardė neparodė šeiminio statuso, tai dabar taip galvoti būtų klaidinga - per dešimt metų atsirado nauja karta, nuo gimimo įregistruota su trumpinta moteriška galūne –ė (pvz. Galatiltė). „Jei iš pradžių tai buvo pavieniai atvejai, dabar kuriasi pilnavertė sistema“, – teigia VLKK narė.

Gyventojų nuomonė nepakito

Per prieš dvejus metus portalo lzinios.lt atliktą skaitytojų apklausą, kokia turėtų būti ištekėjusios moters pavardė, net du trečdaliai skaitytojų buvo įsitikinę, jog moteris turėtų vadintis tradiciškai, o trumpasis neutralus variantas patiko tik 8 proc. balsavusių. Dabar, klausiant visuomenės nuomonės, panašu, kad ji labai nepakito – dauguma vis dar linksta prie tradicinės lietuviškos pavardės. Stebina tai, jog jaunimas neutralių pavardžių iniciatyvą palaiko tik pusėtinai. Jų pasirinkimui pritariama tik tuomet, jei tai skambėtų gražiau, nei klasikinė, o dauguma vyriškosios lyties atstovų į šias pavardes žvelgia skeptiškai.

I.Smetonienė mano, kad viskas priklauso nuo pačios pavardės, ir pritaria jaunimui. „Prieš priimdami šį įstatymą mes manėme, kad trumpinta galūnė ypač tiks iš senųjų vardų kilusioms pavardėms. O žemaitiškom pavardėm (pvz. Pocius – Pocė) – tokios galūnės gražiai neatrodys“, – prisimena VLKK narė.

Visgi nors gyventojų nuomonė per kelerius metus kardinaliai nepakito, atliekant apklausą, buvo pastebėta dažnesnė dvigubos pavardės pasirinkimo tendencija, pasiliekant mergautinę ir po vestuvių įgautą vyrišką pavardę. Tokia pavardė patogi dėl to, jog moteris nepraranda savo identiteto, o įvykus skyryboms tampa paprasčiau susigrąžinti tik mergautinę pavardę. Milda Bačėnaitė-Rastenė dviguba pavarde vadinasi jau penkerius metus. "Nors man gražiausia pavardė - Bačėnaitė, tačiau iš pagarbos vyrui ir dėl to, jog gyvename užsienyje, pasirinkau tokį variantą." - teigia M.Bačėnaite-Rastenė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"