TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Nori būti psichiškai sveikas - nesirk

2007 08 07 0:00

Turintis psichikos sutrikimų žmogus paprastai jų nepripažįsta ir neieško pagalbos pas medikus. Maža to, jis nepasiduoda artimųjų įkalbinėjimams gydytis.

Tiesiog sutapo, kad tą pačią dieną perskaičiau Jolitos Skinulytės straipsnį "Nuo psichikos sutrikimų epidemijos Lietuvoje nėra vaistų" ("Delfi", 2007 07 21) ir sulaukiau neviltin puolusio savo draugės vyro skambučio. Moteris jau beveik penkerius metus blaškosi jau ne nuo psichologinio nestabilumo, o nuo neaiškios kilmės nerimo (esu baigusi psichologiją, bet nesu specialistė diagnostikė, negaliu ir neturiu teisės nustatyti diagnozės iš akies, juolab jos skelbti viešai). Ji negali susikoncentruoti ir dirbti. Negydomą nerimą slopina alkoholiu, todėl jos būsena dar labiau komplikuojasi. Moteris, anksčiau buvusi kūrybinga, miela ir šilta, namuose sukuria pragarą, yra patetiška ir agresyvi, niekaip nepripažįsta ligos, atsisako lankytis pas gydytoją. Kas gali padėti esant tokiai vis klaikėjančiai situacijai? Jau žinau - niekas.

Įsivaizduoja esanti neapsakomai sveika

Jokia psichiatrų pagalba tokiems nuovoką praradusiems asmenims šiuo metu Lietuvoje neteikiama. Nėra jokių socialinių darbuotojų, kurie sektų sutrikimo raidą. Kol draugės savikritika dar nebuvo taip pašlijusi, kartais man pavykdavo ją įkalbėti nueiti pas psichiatrą ir nors kiek pagerti vaistų. Dabar ji yra įsitikinusi, kad yra neapsakomai sveika ir tuo savo sveikumu pranoksta visą pasaulį. Niekina artimuosius. Prasitarė norinti parsinešti namo pistoletą. "Tu ją vežk į ligoninę, - sakau jos vyrui. - Nedelsk, nes paskui bus blogai. Vieną dieną ji šoks nuo tilto." "Bandžiau, - sako. - Vakar buvau Naujojoje Vilnioje. Prašiau pagalbos. Nepriima. Reikia, kad ateitų pati. Negirta. Kad sutiktų gydytis. Tada jie nustatys diagnozę. Tokia jinai nebebūna. Nei policija neima, nei greitoji pagalba. Sumušė mano motiną. Policija sako - čia jūsų šeimos vidaus problemos. Manęs ji neklauso, į ligoninę nevažiuoja. Nežinau, ką daryti." Ir aš nežinau.

Gyvenimo nuošalėje

Atrodo, kad atsidūrėme Franzo Kafkos absurdo pasaulyje. Skaitau J.Skinulytės straipsnį, kuris iš pradžių nuteikia viltingai, nes paaiškėja, kad balandį Seimas pritarė naujai psichikos sveikatos strategijai. Na, manau, gal ir tokiems nelaimėliams, praradusiems savikritiką, kas nors padės: arba imsis juos per prievartą gydyti, arba skirs bent socialinę priežiūrą. Tikiuosi, strategai nepamiršo tokių gyvenimo nuošalėje atsidūrusių ir jokios pagalbos nesulaukiančių asmenų. Gal pakeis keistą įstatymą, kuris draudžia psichiatrams savo nuožiūra gydyti savo ligos nesuvokiančius asmenis. Bijau, kad taip galėjo ir nenutikti - pasirodo, gautos lėšos pirmiausia skiriamos naujiems statiniams. Kai kas gali ir nebesulaukti, kol jie bus visi pastatyti. Įdomu, ar yra bent toks projektas, kuris siūlytų įstatymą keisti? Jau seniai tariuosi, ką daryti iškilus tokiai bėdai, su įvairiais žmonėmis. Tariuosi su savo draugėmis psichoterapeutėmis, kreipiuosi į pažįstamus gydytojus. Niekas nieko negali patarti ar kaip nors kitaip padėti. Privatūs pokalbiai su psichologu beveik neįkandami, jie brangiai kainuoja, o tokie žmonės paprastai tampa beveik nedarbingi, neturi lėšų. Nemokama - beveik neprieinama. Be to, jei žmogus pats apsisprendžia ieškoti pagalbos, jis jau eina pasveikimo link.

Turi pasirašyti sutikimą

O ką daryti, jei taip nenutinka? "Mane gali paduoti į teismą, - sako labai miela psichiatrė, kai įkalbinėju ją savo draugę gydyti kaip nors slaptai. Labai gerai situaciją apibūdino vienas iš J.Skinulytės straipsnio internete komentuotojų. Geriau už jį nepasakysiu, labai vertinga šio žmogaus patirtis. Jis rašo: "Esu tas, kurį visi vadina "mentu". Dažnai darbe prisieina padėti medikams lydėti psichikos ligonius į jiems skirtą ligoninę, todėl prisiimdamas atsakomybę galiu pasakyti, kad ten medikų darbas organizuojamas taip, kaip ir visoje Lietuvoje. Pirmiausia jie tų ligonių bijo. Kiekvienam atvežtam brukamas popierius, kuriame jie savo ranka, nesvarbu kaip, turi pasirašyti, kad sutinka gultis i ligoninę. Tai vertėtų pamatyti savo akimis, tikras absurdas. Žmogelis kalbasi su angelais ar KGB, o jam medikas turi įsiūlyti savo pagalbą, kitaip teisme tas medikas gali atsidurti kaip atsakovas."

Užburtas ratas

Kaip ištrūkti iš šio užburto rato ir ligoniams, ir psichiatrams? Kas patars? Suprantu, įstatymas, draudžiantis psichiatrams gydyti ligonius prieš jų valią, priimtas bandant atsieti psichiatriją nuo bet kokios prievartos. Bet jo vietoje neatsirado jokio kito, alternatyvaus. Mano galva, viena iš socialinių žmogaus laisvių bei teisių yra teisė susirgus būti pagydytam. Vaikai taip pat kartais nenori būti vedami pas gydytoją. Už juos nusprendžia tėvai. Nuo ligos suvaikėjęs pacientas kartais nebegali pats spręsti. Kodėl nepatikėjus šio sprendimo jo artimiesiems? Draugams? Nemokamai konsultuojantiems psichologams? Pagaliau - patiems psichiatrams? Gal išeitis būtų ir šioks toks pasitikėjimas gera žmonių valia?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"