TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Nutrūktgalvių pramogos sodina į ratukus

2008 08 12 0:00
J.Bernatavičiui įsitraukti į aktyvų gyvenimą padėjo šeimos parama ir įgimtas optimizmas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Jei vasara karšta, galiu prognozuoti, kad rudeniop Santariškių klinikų reabilitacijoje labai padaugės sunkias traumas patyrusių pacientų", - sako Juozas Bernatavičius. Prieš keliolika metų jis dėl traumos, patirtos maudantis, buvo priverstas sėstis į invalido vežimėlį.

J.Bernatavičius, Lietuvos paraplegikų - žmonių, kurių galūnės paralyžiuotos - asociacijos prezidentas, į namus sostinėje trumpam sugrįžo iš stovyklos, vykstančios Monciškėse, netoli Palangos. Ji prasidėjo gegužę ir truks iki spalio pabaigos. Asociacijos rengiamoje stovykloje ratukuose sėdintys neįgalieji mokosi savarankiškumo, meno, amatų. Pajūryje jie gali mėgautis kone visais vasaros malonumais. Specialiai nutiestu taku nurieda į paplūdimį, o čia maudosi kaip kam patogiau: naudodamiesi tam pritaikytu vežimėliu ar išsiversdami be jo.

Juozas sako, kad turi tiek įvairių reikalų, jog nespėja nė pastebėti, kaip prabėga dienos. Rugsėjį prisidės ir dėstytojavimas - septintus metus Santariškių klinikų auditorijose J.Bernatavičius moko studentus aplinkos pritaikymo, kompensacinės technikos, socialinės reabilitacijos ir biomechanikos pagrindų. Sugrįš ten, kur kadaise pateko kaip pacientas, kai būdamas 25-erių patyrė sunkią nugaros smegenų traumą.

Perspėjimas nutrūktgalviams

Išskirtinė Juozo istorija buvo perteikta net dokumentiniame filme. Nelaimė ištiko 1994 metais, kai neatsargiai šoko į pirties baseiną Eišiškėse, kuriose vakarojo su draugais. "Nardant įvairiuose vandens telkiniuose panašių traumų pasitaiko itin daug. Jei vasara karšta, galiu prognozuoti, kad rudeniop Santariškių reabilitacijos centre labai padaugės tokias traumas patyrusių pacientų. Kai tik vasara lietingesnė, žmonės rečiau maudosi, tad ir nelaimių nutinka mažiau", - apibendrina J.Bernatavičius. Vyras pripažįsta, kad daugelio jokiais draudimais ar pamokslavimais nepavyks atbaidyti nuo nutrūktgalviškų pramogų. Tačiau panašaus į jo likimo žmonių pavyzdys priverčia suklusti. Todėl prieš keletą metų Paraplegikų asociacijos nariai net vyko į mokyklas ir savo pavyzdžiu rodė, kas gali nutikti.

Manė, kad vaikščios

Dėl traumos Juozui teko atsisakyti planų studijuoti M.Romerio universitete. Visa, kas kasdieniška, paprasta, tapo labai sudėtinga. Reabilitacijoje jis išbuvo 4 mėnesius, čia turėjo visko mokytis iš naujo. Vis dėlto gal pusantrų metų tikėjo, kad galės vaikščioti. "Daugelis to tikisi, mano: pagulėsiu ligoninėje, pagersiu vaistų ir viskas bus kaip buvę. Tačiau taip neatsitinka. Ir kuo greičiau žmogus susitaiko su nauju gyvenimu, tuo jam būna lengviau", - pasakoja Juozas. Vyriškis prisimena, kad jo mąstymo lūžis įvyko 1996 metais, kai kartu su kitais 17 vežimėliuose sėdinčių neįgaliųjų išvažiavo į Šveicariją. Tada jiems teko apsilankyti turbūt garsiausiame Europoje Notvilio reabilitacijos centre, pamatyti, kaip ten gyvena neįgalieji.

Trauma nesutrukdė mokytis

Nelaimė sužlugdė ankstesnius jauno vyro planus studijuoti M.Romerio universitete. Studijas - tik jau kitur - jis baigė sėdėdamas vežimėlyje. Paragintas Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro vadovo Alvydo Juocevičiaus, Juozas įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą mokytis biomechanikos. Vėliau tapo vadybos ir verslo administravimo magistru. "Didžiausi priešai tuomet buvo laiptai, kitų kliūčių baigti studijas neturėjau", - prisimena jis.

Pašnekovas sako, kad pastaruoju metu nemažai judėjimo negalią turinčių jaunuolių renkasi būtent socialinio darbo mokslus - juos baigus galima padėti likimo draugams. Įgytos biomechanikos žinios labai pravertė ir Juozui. A.Juocevičius pakvietė jį dirbti į Santariškes instruktoriumi, o vėliau J.Bernatavičius ėmė dėstytojauti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. "Man lengviau paaiškinti studentams, kaip pritaikoma neįgaliųjų technika, nes ir pats ja naudojuosi. Žinoma, jei kas prieš dešimt metų būtų pasakęs, kad dirbsiu dėstytoju, tikrai būčiau nepatikėjęs", - prisipažįsta vyras.

Trukdo nepritaikyta aplinka

Į darbą Juozas nuvyksta automobiliu, viską, ko reikia, gali pasidaryti be kitų pagalbos. Iš pradžių turėjo sunkumų, nes gyveno devintame aukšte, tačiau kai persikėlė į naują butą pirmame aukšte, didelių kliūčių aktyviai gyventi neliko.

J.Bernatavičius mano, jog būtent nepritaikyta aplinka dažniausiai trukdo susikurti visavertę būtį. "Kai traumą patyrusių žmonių paklausiu, kur gyvena, 70-80 proc. jų atsako, kad 4-5 aukšte be lifto", - pabrėžia Juozas. Paraplegikų asociacijos vadovas teigia, kad aplinka neįgaliesiems kiek geriau pritaikyta nebent didžiuosiuose miestuose.

Džiaugėsi laimėjimais

Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro vadovas A.Juocevičius džiaugiasi kadaise paciento, o dabar - kolegos J.Bernatavičiaus gyvenimo pokyčiais. Jis dar prisimena, kad 1994 metais į reabilitologų rankas patekęs 25 metų vaikinas negalėjo nei pasiversti, nei sėdėti, visiškai nevaldė rankų. Ūmios reabilitacijos etapu medikai bandė kiek įmanoma atkurti jo gebėjimus. Kai paliko Santariškes, Juozas jau pats galėjo persėsti į vežimėlį, pavalgyti, nusiprausti, pramoko kitų dalykų. Tada A.Juocevičius įvertino ir paciento mokėjimą bendrauti, optimizmą. Mediko nuomone, šių savybių derinys turėjo duoti vaikinui naudos, tik jam reikėjo imtis mokslų ir sugrįžti dirbti į klinikas. Todėl reabilitologas ir ragino Juozą kibti į studijas.

Pasak A.Juocevičiaus, į aktyvų gyvenimą - darbą, mokslus - vėliau sugrįžta net 30 proc. jų pacientų, darbingo amžiaus žmonių. Tai esąs didelis laimėjimas, nes prieš 15 metų tokių praktiškai nebūdavo.

Verdiktą skelbia atsargiai

Į klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centrą kasmet patenka maždaug 400 sunkiausių pacientų. Dauguma - dėl galvos ar nugaros smegenų traumų. A.Juocevičius sako, kad daugelis čia gydytų aštuoniolikmečių devyniolikmečių sunkias traumas patyrė per autoavarijas, nardydami, nukritę nuo statybų pastolių ar šieno vežimo. Užtenka ir 2 metrų aukščio, kad nugaros smegenys būtų negrįžtamai pažeistos. Šie žmonės, patekę į reabilitologų rankas, vis dar būna tarp gyvybės ir mirties. Jiems gresia daugybė komplikacijų - plaučių infekcija, inkstų veiklos sutrikimai, sepsis, trombozė. Septynių specialistų komanda daro viską: lanksto kojas, taiko vaistus ir kitas įmanomas gydymo priemones.

"Dažnas iš pradžių nerealiai suvokia situaciją, mano, kad kada nors vėl vaikščios. Tačiau sugrąžinti judėjimą, kai pažeistos nugaros smegenys, esame bejėgiai. Ne vieną klaidina Valentino Dikulio pavyzdys - manyta, kad jam trūko stuburo smegenys, bet iš tiesų to nebuvo. Kai stuburo smegenys pažeistos, jos neregeneruoja", - aiškina gydytojas.

Anot A.Juocevičiaus, dažnas pacientas, suvokęs tikrąją situaciją, puola į depresiją, jį apima mintys apie savižudybę. "Kad nebevaikščios, pranešame žmogui labai atsargiai. Stengiamės psichologiškai paruošti, kad pereitų prie naujo gyvenimo ir nelauktų stebuklo. Sakome: "Dabar reikia priprasti prie vežimėlio, o kaip bus toliau - matysime." Kai žmogus suvokia tiesą, jis jau būna gana stiprus tai priimti. O štai amerikiečiai viską pasako tuoj pat ir gana tiesmukai. Jų nuomone, kol silpnas, pacientas nespės nieko pasidaryti, o per reabilitacijos mėnesius bus psichologiškai parengtas pokyčiams", - pasakoja A.Juocevičius. Mediko teigimu, bene trečdalis traumą patyrusių žmonių vis dėlto atsisako psichologo pagalbos, nes mano esą gana stiprūs, o trečdalis jos paprašo po metų ar dvejų.

Trys jėgos

"Yra trys jėgos, nuo kurių priklauso, ar žmogus grįš į aktyvų gyvenimą, - tai jo valia ir nusiteikimas, reabilitacijos komandos veiksmai ir šeimos narių, kurie turi mokėti suprasti, motyvuoti, pagalba. Svarbi ir vietos, kurioje jis gyvena, bendruomenė. Užsienyje net gatvės komitetas rūpinasi tokiu žmogumi, įtraukia į kokią nors veiklą. Jei jis nedirba, turi būti užimtas visuomenine veikla arba sportuoti, turistauti. Todėl užsienyje į aktyvų gyvenimą grįžta vidutiniškai 60 proc. sunkių pacientų. Norint pasiekti tokių rodiklių Lietuvoje, neužtenka reabilitologų ar šeimos pastangų. Būtinos ir šiems žmonėms pritaikytos darbo bei gyvenimo sąlygos, o to mūsų šalyje labai trūksta", - kalba A.Juocevičius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"