TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Panikos ataka linksmai

2012 04 01 2:00

Vienas iš humoro terapijos būdų, prieinamas kiekvienam - tereikia sukurti apie savo problemą, sutrikimą, ligą humoristinį eilėraštį, dainelę, apsakymą. Nusprendžiau, artėjant balandžio pirmąjai – humoro dienai, humoro terapiją pirmiausia pritaikyti sau, o tada manau, bus lengviau ją pasiūlyti ir kitiems. Papasakosiu Jums apie savo kadaise išgyventą panikos ataką, kurios metu galvojau, kad mirštu nuo insulto ir nieko nebegaliu pakeisti: nei paprašyti pagalbos, nei pati sau kaip nors padėti.

Prieš daugelį metų gavau kvietimą atvykti pokalbiui dėl darbo. Darbdavys darbuotojus atsirinkinėjo pats ir turėjo turbūt tik jam vienam žinomus atrankos kriterijus. Jis buvo labai gabus žmogus, super greitos reakcijos ir į savo komandą priimdavo tokius darbuotojus, kurie tiksliai ir žaibiškai vykdė jo nurodymus. Klausimą "Kiek tau metų?" jis ištarė per 2 sekundes, aš atsakiau per 3 sekundes ir, manau, kad  šis klausimų/ atsakymų greitis, o ne turinys,  nulėmė, kad pirmąjį atrankos etapą praėjau sėkmingai. Antras išbandymas buvo pirmosiomis darbo dienomis. Reikėjo per valandą savarankiškai parašyti mokslinio darbo planą penkiems metams į priekį. Mokslinio darbo iki tol nebuvau dirbusi, tačiau apie jokius pasiteisinimus ar atsikalbinėjimus negalėjo būti nė minčių. Šį išbandymą taip pat įveikiau. Tačiau dar po kelių mėnesių laukė trečias išbandymas, per kurį neįtikėtinai susimoviau. Štai čia ir prasidėjo visas linksmumas.

Kartu su savo darbdaviu, arba kaip mes jį vadindavome šefu arba profesoriumi, teko dalyvauti vienoje konferencijoje, po kurios vyko dalyvių pabendravimas restorane. Pastebėjau, kad šefas greitais tempais man pila į taures vyną, konjaką ir tuoj pat įsakmiai siūlo kartu išgerti. Tuo metu dar nežinojau, kad  vienas iš atrankos būdų į svarbias pareigas gali būti kandidatų privaišinimas alkoholiu ir stebėjimas, kaip jie elgsis būdami girti. Apie šį metodą išgirdau praėjus keliems metams iš paciento, kuris tarybiniais laikais dirbo vadovaujantį darbą. Nežinodama tokių metodų, intuityviai supratau, kad tokie tempai ir gausa prie gero neprives, todėl panaudojau visus būdus, kaip išvengti tokio privaišinimo. Vėliau mane gelbėjo tai, kad prasidėjo šokiai ir jau nebuvo kada sėdėti prie stalo. Atrodė, kad viskas vyksta puikiai, korektiškai, džiaugiausi patekusi į linksmą ir draugišką gydytojų psichiatrų, klinikinių psichologų kompaniją. Apie devintą vakaro šefas iškvietė vairuotoją su mašina ir garbingai išėjome iš jau pradedančios tuštėti restorano salės.

Restoranas buvo antrame aukšte. Priėjusi prie laiptų, pajutau, kad vos išlaikau pusiausvyrą ir vargu ar man pavyks šiais laiptais nulipti. Prieš mane tarsi atsivėrė laiptų bedugnė, kurią turiu įveikti, neprisirišusi prie jokio gelbėjimosi lyno. Staiga pajutau įdėmų, ganėtinai piktą viršininko žvilgsnį. Jis buvo nulipęs kelis laiptelius žemyn ir atsisukęs žiūrėjo į mane klausiamai – kodėl aš stoviu aikštelėje ir nejudu. Prisiminiau, kaip jis susirinkimų metu aprėkdavo mane ir kitus dėl kokio nors kablelio ar taškelio, pamiršto išspausdinti kokiame nors rašte. O čia – laiptai, ne koks nors kablelis ar taškelis. Pagalvojau, kad jeigu nukrisiu, supykęs jis gali ne tik aprėkti mane, bet ir primušti. Ši mintis manyje tarsi “įjungė” antrą kvėpavimą. Viena ranka įsikibusi į laiptų turėklą, kita bandydama išlyginti pusiausvyrą, atsargiai pradėjau leistis su viena koja ant pirmojo laiptelio. Kiekvieno laiptelio įveikimas truko gana ilgai ir sudėtingai, o šefas leisdamasis žemyn, atidžiai stebėjo kiekvieną mano judesį. Kai pavyko įveikti pusę distancijos, pastebėjau, kad jo veido išraiška iš piktos pasikeitė į neutralią džentelmenišką, kuri tarsi sakytų, kad jeigu krisiu, jis yra pasirengęs mane sugauti ir gelbėti. Sutelkiau visas jėgas ir po trumpo stabtelėjimo įveikiau ir likusią laiptų distanciją. Tada šefo veido išraiška iš neutralios jau tapo ganėtinai draugiška. Vienu metu abu su palengvėjimu atsidusome ir pasukome rūbinės link. Rūbininkas per savo darbo karjerą tikriausiai buvo matęs ir ne tokių sėkmingų nusileidimų nuo šio restorano laiptų. Jis pažvelgė į mane gana pagarbiai. Pasijutau tarsi sportininkė, gerai atlikusi privalomą techninę programą ir patekusi į finalą su laisvąja programa. Deja, apsidžiaugiau kiek per anksti. Kaip sako liaudies išmintis: nesakyk "op" neperšokęs griovio. Aš sakyčiau: neprarask budrumo, kol negrįžai namo į savo lovą.

Mašinoje atsisėdome ant galinės mašinos sėdynės. Mašinai vos pajudėjus, užmigau. Sapnavau daug žmonių, linksmybes ir savo buvusį vyrą, su kuriuo buvau neseniai išsiskyrusi. Sapne aš norėjau suartėti su savo buvusiu vyru, rodžiau iniciatyvą, liečiau jį ir sulaukiau tvirto jo pasipriešinimo. Aš suglumau, pagalvojau: kaip keista, kažkas čia ne taip. Po šios minties pradėjau atsibudinėti iš miego. Atmerkusi akis pamačiau, kad aš liečiu ne savo buvusį vyrą, o grabalioju viršininką ir ieškau, kur yra jo kelnių užtrauktukas ar užsegimas, su tikslu – jį atsegti! Maža to, pamačiau, kad vos ne mirtinai jį išgąsdinau. Gal jis irgi buvo užmigęs ir sapnavo, kad jį užpuolė koks nors žvėris ar nuodinga gyvatė? Kaire ranka jis gynėsi nuo manęs, o dešine ranka desperatiškai ieškojo mašinos durelių rankenos. Gal nusprendė, kad geriau iššokti iš važiuojančios mašinos ir susilaužyti keletą šonkaulių, nei kokia nors barškuolė ar kobra pasikėsins į jo vyrišką pasididžiavimą? Buvo tamsu ir laimei durelių rankenos jis niekaip nerado.

Nuo tokio vaizdo atsibudau ir išblaivėjau akimirksniu. Pirma mintis buvo - tai ne sapnas, tai tikrovė, antra - čia ne mano vyras, trečia - pirmadienį mane išmes iš darbo. Ir ši trečioji mintis man pasirodė tokia tikra, realistiška ir neginčijama, kad net nebandžiau suabejoti ar paieškoti kokių nors kitų. Toliau sekė labai greiti vaizdiniai: kaip į įstaigą iš visų pusių suvažiuoja garbūs profesoriai, docentai, susirenka mokslo taryba, susėda už ilgo, staltiese apdengto, stalo, pasitaria ir praneša man, kad aš atleista. Realybėje tokio stalo su ilga staltiese įstaigoje nebuvo, jį matyt įsidėmėjau iš paveikslų, kuriuose vaizduojami šventieji per paskutinę vakarienę. Mano vaizduotėje vietoje šventųjų prie paskutinės vakarienės stalo sėdėjo kostiumuoti su kaklaraiščiais mokslininkai ir tylėdami, su giliu liūdesiu žvelgė į mane. Jų akyse tarsi išskaičiau klausimą: ir kaip tu galėjai šitaip pasielgti su mūsų profesoriumi? Kitas automatinis vaizdas, kurį pamačiau: kaip banko darbuotojai išmeta mane su vaiku iš buto, nes nebeturiu iš ko mokėti kredito. Ir paskutinis vaizdas, kaip einu su savo vaiku gatve ir prašau praeivių išmaldos. Tokį vaizdą buvau mačiusi kartą sostinėje ir jis mane labai sukrėtė.

Po tokių minčių ir vaizdų staiga pajutau, kad aš nebejaučiu savo kūno, mane lyg suparalyžiavo, pajutau, kad negaliu pajudėti nei pirmyn, nei atgal, nei kairėn, nei dešinėn, nebegaliu pralementi nė vieno žodžio. Kūno viduje jutau, kad mano širdis tarsi perskilo į dvi dalis, nukrito kažkur į kulnus ir vienintelis gyvybės požymis manyje dar buvo - labai stiprūs širdies tvinkčiojimai kojų kulnuose. Kai buvau moksleivė, skaitydama lietuvių pasakas, padavimus, galvodavau: ir kokia gi vaizdinga yra lietuvių kalba, kiek žmonės turi fantazijos, kaip sugalvoja taip parašyti, kad kokiam nors personažui iš baimės širdis nukrito į kulnus. Dabar supratau, kad visi vaizdingi tautosakos lobiai gimė ne iš žmonių fantazijos, o iš kraupios gyvenimo realybės. Pirmykščiams žmonėms turbūt tokia reakcija padėdavo gamtoje susitikus kokį vilką ar liūtą. Dėka tvinksnių kojų pėdose žmogus arba greičiau bėgdavo, arba greitai įsikabarodavo į kokį nors medį. Tačiau iš važiuojančios mašinos nepabėgsi ir į medį neįlipsi. Nesuprasdama, kas darosi, pagalvojau, kad man prasideda infarktas ir insultas. Turbūt plyšo širdies kraujagyslė ir koks atitrūkęs krešulys nukeliavo į smegenis, nes negaliu nei judėti, nei kalbėti. Laukiau, kada prarasiu sąmonę.

Tuo metu šefas, pajutęs, kad pavojus nebegresia, suprato, jog su manimi kažkas atsitiko. Jis atsargiai paėmė mane už šonų, pasuko 45 laipsnių kampu ir atrėmė mane į mašinos sėdynę. Pajutusi, kad mano nugara remiasi į mašinos sėdynės atramą, pradėjau po truputį atsipalaiduoti iš įtampos ir susikaustymo. Sąmonės nepraradau, po kiek laiko pradėjau vėl jausti savo kūną.

Pirmadienį po šio įvykio mašinoje ėjau į darbą tarsi nesavomis kojomis, atrodė, kad jos švininės. Pusė sutiktų įstaigos darbuotojų su manimi nebesisveikino. Tai dar labiau patvirtino įsitikinimą, kad būsiu išmesta. Pamaniau, kad dauguma jau žino apie įvykius po konferencijos, o kiti, kurie dar sveikinasi, nežino, bet greit sužinos ir "nebepažins" manęs. Buvau taip išsigandusi, apimta gėdos ir kaltės, kad net nebandžiau pasikalbėti su profesoriumi, pasiaiškinti ar atsiprašyti. Jis manęs neišmetė, tačiau ir aš, ir jis pasidarėme tam tikras išvadas. Jis, jeigu reikėdavo aptarti darbo reikalus su manimi, kabinete turėdavo "asmens sargybinį", t.y. kartu būdavo kas nors iš darbuotojų, o jeigu visi būdavo užsiėmę, ateidavo valytoja, kuri pokalbio metu siurbliuodavo kiliminę dangą. Aš susikūriau visą sistemą taisyklių, kaip ir kada vykstu į kokią nors konferenciją, kaip iš jos grįžtu, ir jų atidžiai laikiausi. Žodžiu, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Geriausia, kas liko iš to patyrimo, tai, kad puikiai suprantu ir atjaučiu žmones, kurie konsultuojasi dėl savo nerimo, baimių, panikų. Jie akies krašteliu "skenuoja", ar tik nepasijuoksiu iš pasakojamų dalykų. Pajuntu šį nebylų klausimą ir galvoju: žmogau, kad tu žinotum, į kokią komediją aš buvau patekusi ir kokią paniką išgyvenau... Gana lengvai įvardiju kitiems panikos diagnozę, tačiau savo atžvilgiu tuo metu nesupratau, kad esu šoke ir kad prasidėjo panika. Tokiais momentais labai susiaurėja mąstymas, iš vieno fakto yra daromas platus apibendrinimas, išvada. Visi kiti įvykiai atrenkami, kaip patvirtinantys tą išvadą. Sukontroliuoti mintis ir vaizdus tuo metu neįmanoma, nes jie kyla automatiškai stebėtinu greičiu, tada įsijungia kūno reakcijos, kurios dar labiau išgąsdina.

Psichodiagnostikos specialistai mano, kad baimė turi priežastį, objektą, o panikos atakos dažniausiai  kyla netikėtai, be priežasties. Manau, kad labiau įsigilinus, paaiškėja, jog  panikos atakos taip pat turi priežastis, tik jos yra daug sudėtingesnės, psichologiškai individualios, ne taip akivaizdžiai matomos, suprantamos. Kuriant humoristinį eilėraštį ar apsakymą apie savo problemą, papildomai atsiveria kai kurie iki tol neįsisąmoninti, nepastebėti atsakymai, įžvalgos, asmeniški atradimai. Humoras turi tam tikrą dozę sveikos savikritikos, padeda pažiūrėti į viską ne taip jautriai, be dramatizavimo, per atstumą. Tai leidžia suabejoti savo neginčytinomis išvadomis, pamatyti gyvenimo, pasaulio, sprendimų, galimybių įvairovę.

Psichologė psichoterapeutė Rita Zykienė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"