TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Pasakų magija

2016 09 14 12:46
Užsienio spaudos nuotrauka

Pasakos mus lydi visą gyvenimą – vaikystėje jų klausomės, o susilaukę vaikų ir anūkų – jas sekame. Konsultuoja Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros doc. dr. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė

– Kada mažiems vaikams jau galima pradėti sekti ar skaityti pasakas?

– Tada, kai jie ima suvokti rišlų tekstą ir gali kiek ilgiau išlaikyti dėmesį. Kiek tada metų ir mėnesių gali būti vaikui? Įvairiai – vaikas vaikui nelygu. Juk vienas ne atskirais žodžiais, o sakiniais kalbėti pradeda vos pusantrų metukų, o kitas tik sulaukęs trejų. Pagaliau, kas yra pasaka? Juk daugelį trumpučių žaidinimų, kuriuos mažiausieji taip mėgsta, galėtume pavadinti pasakėlėmis. Pavyzdžiui, žaidinimą, kada vaiko delne verdama košelė ir lenkiant vaiko pirštukus neva dalijama valgytojams „Virė virė košę“: Virė virė pelelė košelę. Tam davė, tam davė, tam davė, tam davė, o mažiukui nebeliko. Čiur čiur čiur pelelė į pažastėlę. Mažam vaikui tai tikrų tikriausia pasakėlė – ir dar kokia! Juk jis pats, jo rankelė, dalyvauja tą pasakėlę sekant! Moksliškai postringaujant, šiame trumpame tekstelyje randame svarbiausius siužeto elementus: užuomazgą, vystymąsi, kulminaciją...

– Kokio amžiaus vaikams labiau tinka gyvulinės pasakos, o kokiems jau metas pasiūlyti ir stebuklinių?

– Mažiausi vaikai mėgsta gyvulines, paaugusius labiau traukia stebuklinės. O laikas, kada nuo vienų pereinama prie kitų, turbūt yra pradinės klasės. Pirmokėliai dar mielai klausys ar mokysis skaityti apie lapės ir vilko, katinėlio ir gaidelio, ožkos ir ožiukų nutikimus, o ketvirtokams jau norėsis pasakų apie karalaites, slibinus, raganas.

Dr. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė.

– Ar pasakas skaityti, ar sekti?

– Jei pasaka buvo užrašyta XIX a. ar XX a. pradžioje ir ji yra išleista išsaugant autentišką jos kalbą, t. y. tarmybes, svetimžodžius (rusicizmus, polonizmus, germanizmu), tokią pasaką, žinoma, geriau pasekti vaikui savais žodžiais – priešingu atveju vaikas jos nesupras. Beje, tokią pasaką sunku suprasti ne tik vaikams. Tautosaką studijuojantys jaunuoliai be žodyno nūdien nebeįkanda, tarkim, Simono Daukanto „Žemaičių tautosakoje“ skelbiamų autentiškų pasakų tekstų. Bet jei pasakos kalba yra daugiau mažiau vaikui prieinama, siūlyčiau ją skaityti – per kitonišką senovišką kalbą vaikas geriau pajus pasakos, kaip paslaptingon šalin vedančio kūrinio, žavesį. Dėl adaptuotų liaudies ar šiuolaikinių literatūrinių pasakų tėvams turbūt problemų nekyla – jas dažniausiai vaikams skaitome.

– Ką manote apie kitų tautų pasakas (pavyzdžiui, Rytų pasakas), kuriose aprašomos tradicijos gerokai skiriasi nuo lietuviškųjų? Ar nesusisuks vaiko galvelė, jei jis klausysis kitų tautų papročių, neišmanydamas savųjų?

– Rytų pasakos, tokios kaip rinkinyje „Tūkstantis ir viena naktis“, mažamečiam vaikui bus per sudėtingos, o vyrėlesniam, tikrajam jų skaitytojui, galva tikrai nesusisuks. Be to, nepamirškime, kad prakutusį skaitytoją kitoniškumas, ypač egzotika, masina, traukia.

– Dauguma pasakų yra labai žiaurios – nukertamos galvos, našlaitę pamotė nori sudeginti duobėje žarijų, ką bekalbėti apie raganos troškimą vaikus iškepti. Ar vaikams jos tinkamos? Ar tendencingai rinktis paskas „be įtampos“ (kaip rovė ropę ir pan.)?

– Apie vaikus, kuriuos taip gąsdina pasakų nuotykiai, kad ilgam paveikia jų sąmonę, teko tik skaityti. Pati nė vieno tokio nepažinau ir nepažįstu. Pasiremsiu kolege prof. Bronislava Kerbelyte: klausydamiesi ar skaitydami pasaką, vaikai baisumus suvokia kiek kitaip nei suaugusieji. Vaikams kur kas svarbiau – teisingumo įtvirtinimas. Kad ragana buvo iškepta – vaikui ne baisu, o teisinga: ji gavo, ko nusipelnė. Kad pamotė sudegina našlaitę duobėje, ne tiek baisu kiek skaudu. Bet ar vaikas, niekada nesisielojęs dėl kito žmogaus patirtos skriaudos, bus užaugęs jautrus žmogus? Neveltui pasakos laikomos didžiosiomis žmogaus ugdytojomis.

– Kuo lietuviškos pasakos skiriasi nuo kitų tautų pasakų, o kuo panašios?

– Pasakos yra tarptautiški kūriniai. Pagrindiniai mums žinomi siužetai yra fiksuojami visoje Europoje, nemažoje dalyje Azijos, Šiaurės Afrikoje. Tokių siužetų, kurie būtų paplitę tik Lietuvoje ir niekur kitur – nėra. Skirtumas tik tas, kad vienos tautos buvo labiau pamėgusios vienokias, kitos – kitokias pasakas. Kokios pasakos buvo populiariausios Lietuvoje, galima sužinoti, pavarčius didžiausios pasakų žinovės profesorės Bronislavos Kerbelytės veikalo „Lietuvių liaudies pasakojamosios tautosakos katalogas“ I ir II tomus. Įdomumo dėlei nurodau populiariausių stebuklinių pasakų penketuką:

„Gera ir bloga mergaitė“ (apie pamotės ujamą ir vienuose kūriniuose į mišką išvežtą, o kituose – į šulinį įstumtą podukrą, kuri grįžta namo su dovanomis, o ten pat atsidūrusi tikroji pamotės duktė grįžta negyva ar nubausta).

„Karalaitė ant stiklo kalno“ (apie trečią brolį kvailį, kuris pasiekia ant stiklo kalno pasodintą karalaitę ir veda ją).

„Slibino nugalėtojas“ (apie jaunuolį, nukovusį karalaitę pagrobusį slibiną ir šią išvadavusį).

„Trys nepaprasti kūdikiai“ (apie karalienės pagimdytus nepaprastus vaikus, kurie, apmeižus jų motiną, yra išmetami iš rūmų, kol po daugelio metų jų tėvas karalius sužino tiesą apie savo vaikus ir žmoną).

„Mergina pirtyje“ (apie podukrą, kurį viena pernakt palikta pirtyje sugeba pergudrauti velnią, o pirty tyčia palikusi pamotės duktė randama negyva).

– Ar galima baisią pasaką sekti prieš miegą?

– Jei vaikui iš tiesų baisu, kam jį traumuoti? Pasakų raganos, ir tos pagautų vaikų negąsdino, o priešingai – riešutais ar pyragais penėjo. Tai nejau mamos piktesnės už raganas?

– Galbūt vaikams reikalingas tas siaubo pojūtis? Ką jis duoda? Kodėl vaikams taip saldu patirti baimės jausmą?

– Taip, patirti pasakos sužadintą baimės jausmą yra saldu, lygiai kaip suaugusiajam gali būti saldu žiūrėti siaubo filmą. Juk susiduriame ne su realia grėsme, o su išgalvota. Išgyvenama baimė trumpalaikė – tol, kol išklausai ar perskaitai grėsmingą, šiurpą keliantį pasakos epizodą. Kuris vaikas nežino, kad viskas gerai baigsis! Šiemet Vaikų literatūros muziejaus darbuotojos Muziejininko dieną buvo sumaniusios netikėtą renginį – skaityti šiurpinančias pasakas. Ir štai Maironio muziejaus sodelyje būrelis vaikų klausė pačių baisiausių lietuviškų pasakų, skaitomų tikrų tikriausios raganos – neatpažįstamai persirengusios ir kraupokai išsidažiusios renginio vedėjos Rimos Kubiliūtės. Ar vaikams buvo baisu? Gal šiek tiek. Nors į klausimus, ar jau baisu, visi balsiai šaukė, kad ne. Ar smagu? O taip! Grįžtant prie siaubo pojūčio, svarbu tai, kad pasaka moko, kaip baimę nugalėti: juk vaikas susitapatina su pasakos herojumi, o herojus jėga, gudrumu ar maginių jėgų padedamas visas kliūtis, visus priešininkus įveikia.

– Ką apie vaiką pasako didžiulė meilė pasakoms – juk kai kurie pasakų nemėgsta, o kai kurie jas mėgsta ir būdami suaugę?

– Manau, kad mažamečio ar pradinuko meilė pasakai yra natūralu, tai išplaukia iš jo prigimties, yra nulemta specifinių vaiko mąstymo ypatumų. Įvairiais istoriniais laikotarpiais įvairiose šalyse, pavyzdžiui, Rusijoje, Vokietijoje, buvo uždraustos vaikams skirtos pasakų knygos. Teko skaityti ištraukas iš vienos rusų pedagogės, aršios kovotojos prieš pasakas, „Mamos dienoraščio“. Ji niekada savo vaikui nesekė, neskaitė pasakų, ir dargi saugojo, kad iš pašalės kur kokios pasakos jis neišgirstų. Vaikui tinkamais skaitiniais laikė tik realistiškus kūrinius, tokius, kuriuose nė trupinėlio fantazijos – viskas tikroviška, gyvenimiška. Ir kokia buvo jos nuostaba, kai pamatė, kad josios vaikas, niekada nesusidūręs su pasakomis, bežaisdamas pats ėmė jas kurti.

– Kai kurie vaikai labiausiai mėgsta tėvų sukurtas pasakas ir jas ilgiausiai prisimena. Ką apie tai manote, ar tai gražu, kad tėveliai nusisuka nuo paveldo, o kuria patys?

– Jei tėveliai sugeba sukurti tokių pasakų, kuriuos jų vaikai atsimena visą gyvenimą – tai tiesiog puiku. Svarbu, kad vaikui sužadinamas noras pasakų klausytis. Ateis laikas, kai tokiems vaikams tėvų pasakų nebepakaks, ir tada jie natūraliai palinks prie pasakų knygų.

– Ar pasakų „fanas“ pakui bus fantastinės literatūros gerbėjas?

– Nemanau, kad tarp pasakas mėgusio vaiko ir fantastinės literatūros gerbėjo yra tiesioginis ryšys.

– Kokia pasaka jums pačiai labiausiai patinka?

– Vaikystėje labiausiai patiko pasaka „Užburta karalystė“, kurią radau taip pat pavadintame rinkinyje. Patiko todėl, kad, nepavykus užburtos karalystės išvaduoti trims atitarnavusiems kareiviams, tai padaryti pasiryžta septyni septynerių metų vaikai. Vaikui skaityti apie vaikus, kurie pranoksta suaugusiuosius, yra įspūdinga.

Kalbino NEILA RAMOŠKIENĖ

www.mamoszurnalas.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"