TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Pasiklydę miške: ištveria nebūtinai stipriausieji

2012 10 02 6:08
LŽ archyvo nuotrauka

Per grybavimo ir uogavimo sezoną išgirstame kaskart naujų istorijų apie miške pasiklydusius ir keletą parų jame praleidusius žmones. Vieniems pavyksta ištverti išbandymus be didesnių sveikatos sutrikimų, o kitiems, iš pažiūros net stipresniems, tenka liūdnesnė lemtis. Kodėl?

Prieš mėnesį keturi Šiaulių miesto gyventojai išsiruošė prie Molėtų rajone esančio Balčio ežero. Kol du jų grybavo, 75-erių A.L. (pavardė redakcijai žinoma), sergantis Alzheimerio ir Parkinsono ligomis, be to, turintis dirbtinį klubo sąnarį, su giminaite liko stovyklavietėje. Kol moteris tvarkėsi palapinėje, senyvas vyriškis su šuniuku išėjo į mišką ir dingo. Jo pasigedusi giminaitė apieškojo aplinkui, bet išėjusiojo neaptiko. Tada iš miško pakvietė dingusiojo žmoną ir jos brolį, toliau ieškojo visi kartu. Jau temo, o A.L. rasti nepavyko. Tad apie dingusį vyrą buvo pranešta policijai. Maždaug antrą valandą nakties į mišką atvyko kinologai su šunimis, tačiau priėję iki vieškelio pametė pradingėlio pėdsakus. Žmonės svarstė, kad galbūt dingusysis įsėdo į pakeleivingą mašiną, ir nusprendė kitądien tęsti paieškas. Juolab kad miško darbininkai patvirtino, jog matė vieškeliu žingsniuojantį žmogų su šuniuku. Į pagalbą giminės pasikvietė daugiau pažįstamų, mišką šukavo ir Molėtų policijos atsiųsti pagalbininkai. Buvo pasamdytas ir sraigtasparnis, tačiau visos paieškos buvo bevaisės.

Nuo A.L. dingimo jau buvo praėjusios trys naktys ir dvi dienos. Giminės ketino pasitelkti karius, buvo užsakę ir pasieniečių sraigtasparnį su termovizoriumi, gaudančiu žmogaus skleidžiamas šilumos bangas. Laimė, pradingėlį pavyko aptikti vienam iš atskubėjusių į pagalbą giminaičių. A.L. jis rado ne miško tankmėje, o laukymėje. Taip pasitvirtino spėjimas, kad senyvam, silpnos sveikatos vyrui būtų buvę per sunku klaidžioti tankiame miške, kuriame gausu išvartų ir krūmynų. Ieškotojas visą laiką šaukė A.L. šunį ir šis pagaliau atsiliepė.

Net neperšalo

Dingęs vyras stovėjo be batų, striukės ir kepurės, buvo pametęs klausos aparatą, taip pat lazdą, su kuria išėjo. Žmogus buvo sušalęs ir nusilpęs, bet paklaustas, kaip jaučiasi, ramiai atsakė: "Jaučiuosi gerai, tik noriu gerti." Vandenį gėrė labai godžiai. Kur vaikščiojo, ką tuo metu valgė ar gėrė, A.L. negalėjo pasakyti.

Dvi dienas ir tris naktis miške praleidęs vyras buvo pernelyg nusilpęs, kad pats paeitų. Iškviesta greitoji medicinos pagalba žmogų skubiai išgabeno į Molėtų ligoninę. Ten vyriškiui buvo suteikta reikiama pagalba, pastatytos stiprinamųjų vaistų lašelinės. A.L. pamažu visiškai atsigavo. Pasak sūnaus, dabar tėvo būklė net geresnė, protas skaidresnis nei iki paklydimo.

Giminės manė, kad po miške praleistų vėsių rugsėjo naktų (pirmąją buvo vos 6 laipsniai, antrąją - 10 laipsnių, trečiąją šilčiau - 12-14 laipsnių šilumos) plaučių uždegimas paklydėliui - garantuotas. Tačiau 75 metų A.L. nesusirgo ne tik plaučių uždegimu, jis išvengė paprasčiausio peršalimo, tik basi padai buvo sudraskyti šakų ir nusėti žaizdų. Toks ne vieną ligą turinčio senyvo vyro atsparumas gerokai nustebino.  

Vyriškį radęs giminaitis mano, kad šaltomis naktimis paklydusįjį šildė jo šuo. Laukiant greitosios medicinos pagalbos, A.L. buvo paguldytas ant žemės, tuo metu šuo - mažiukas kiemo grynakraujis - prisiglaudė prie šeimininko krūtinės ir susirietęs kartu gulėjo. "Tai pamačius ir susidarė įspūdis, jog būtent šuo daug padėjo, kad šeimininkas nesušaltų. Be to, miegoti miške šilčiau nei lauke", - svarstė LŽ pašnekovas.

Vasarą gyvendamas sode, A.L. taip pat kartais išeidavo, bet visada  grįždavo, nė karto nebuvo pasiklydęs. Vis dėlto jo sūnus jau buvo užsakęs specialų nešiojamą įrenginį su GPS, kas 10 minučių per palydovinį ryšį rodantį jo savininko buvimo vietą. Deja, įrenginio nespėjo gauti iki lemtingo paklydimo.

Ne visiems vienodai

Šiemet per grybų ir ir uogų sezoną jau ne kartą buvo pranešta apie miške pasiklydusius žmones, dažniausiai - senyvo amžiaus ar prastos orientacijos.

Panevėžio rajono Ramygalos gyventoja 76-erių Bronė P. rugpjūčio pabaigoje išsiruošė į netoliese esantį mišką ir pasiklydo. Net penkias paras ji praleido ieškodama kelio pelkėtame miške, merkiant lietui, be maisto ir vandens, trumpai snūsteldama ant samanų. Visą tą laiką senyva moteris gelbėjosi valgydama rastas uogas bei riešutus, gerdama griovių vandenį. Jos ieškojo policija su šunimis ir kariai, sraigtasparniu iš oro žvalgėsi pasieniečiai, tačiau moteriai pavyko išsigelbėti pačiai, šiaip ne taip pasiekus kelią ir susistabdžius pro šalį važiuojantį automobilį.

Paskutinėmis rugpjūčio dienomis po dvi dienas trukusių paieškų Skuodo policininkai parvežė namo visiškai išsekusį 33-ejų grybautoją. Vyriškis buvo leisgyvis, drebančiomis kojomis ir rankomis. Atstumas nuo grybautojo namų iki vietos, kur jis buvo aptiktas, - 15 kilometrų, bet manoma, kad vyras per dvi paras nukeliavo gerokai daugiau. Parvežtas iki namų, jis neturėjo jėgų išlipti iš automobilio.

Tačiau ne visiems klajonės baigėsi laimingai. Rugsėjo viduryje buvo rastas Jonavos rajono miške pradingusio 57 metų vilniečio Vytauto G. kūnas. Grybauti išvykusio vyro ieškojo gausios pareigūnų pajėgos, tačiau jį, jau mirusį, aptiko kitas grybautojas. Daugiau kaip prieš tris paras dingęs vilnietis buvo surastas gretimame Širvintų rajone, besiribojančiame su Jonavos miškais.

Svarbiausia - skysčiai

Pasak Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vidaus ligų centro vadovo prof. Virgilijaus Šapokos, nevalgęs ir negėręs žmogus gali išgyventi nuo 3 iki 6 parų. Turint vandens galima drąsiai išverti ir mėnesį. Net yra teigiančių, kad šitaip įmanoma išsilaikyti ir pusantro mėnesio.

"Tam, kad išliktų gyvas, žmogui svarbiausia gauti skysčių. Jei nėra vandens, bent jau reikėtų rinkti uogas, valgomas vandeningas augalų šaknis. Netgi gerdamas savo šlapimą jis tam tikra prasme grąžina vandenį į organizmą. Gauti kalorijų organizmas turi savų galimybių. Tam jis panaudoja pilve esančią taukinę, visceralinius riebalus, vėliau - periferinius riebalus, galiausiai - raumenis", - pasakojo V.Šapoka. Jo teigimu, gebėjimas išgyventi labai priklauso nuo to, kokia žmogaus būklė buvo prieš pakliūvant į didelius iššūkius keliančią situaciją, kiek jis turėjo vadinamųjų visceralinių riebalų. Tai yra ne pilvo išorėje, o jo sienos viduje esantys riebalai, reaguojantys į stresą. Jų reikia turėti pakankamai. "Kai žmogus yra labai liesas, jis negali lengvai pakelti streso, ir ypač - jei tas stresas dažnas. Tų visceralinių riebalų turėtume turėti apie 1 litrą. Jei jų pakanka, žmogaus reakcijos į situaciją būna adekvačios", - komentavo V.Šapoka.

Virškina save  

"Organizmui reikia atsinaujinti, jei tai nevyksta, žmogus miršta. Mat negaudamas jokio maisto, kad bent palaikytų medžiagų apykaitą, organizmas pradeda naudoti savus riebalus, o vėliau - ir baltymus. Galima sakyti, prasideda savęs virškinimas, nes žmogus naudoja save kaip energijos šaltinį. Jei procesas užtrunka ir žmogus negauna bent vandens, jis žūsta", - aiškino profesorius.

Nors, pašnekovo teigimu, vienos dienos badavimas nėra visiškai neigiama idėja. Organizmui kartais reikia tam tikro streso, bet, žinoma, tai neturėtų trukti daug dienų ar savaičių.

Dar vienas momentas, susijęs su išlikimu: nors lieknieji ir ne tokie atsparūs stresui, bet negausi jų mityba irgi padeda likti gyvam. Juk jei įprastomis sąlygomis jie maitinasi saikingai, bus lengviau iškęsti ir tam tikrą maisto trūkumą.  

Per šaltį juntamas karštis  

Kad žmogus nežūtų, svarbu palaikyti tam tikrą kūno temperatūrą. Apkūnesnieji turi tarsi apsauginį sluoksnį, kuris lyg termosas padeda išsaugoti organizmo šilumą. Ne veltui daugelis apkūnesnių žmonių net ir žiemą vaikšto atsilapoję drabužius. Bet jei žmogus nevalgo, negeria arba visą laiką būna vienodai šaltoje aplinkoje, jis nebesušyla. Palaikydamas vidinę šilumą, kūnas pradeda drebėti, nes tada šilumą gamina raumenys.

Kūnui atšalus, pereinama į vadinamąjį taupųjį fenotipą. Tai reiškia, kad medžiagų apykaitos reakcijos pasidaro labai lėtos. Žmogus pradeda vangiai mąstyti, jam gali atsirasti haliucinacijų, jis netgi jaučia euforiją. Nors aplink šalta, jam atrodo priešingai. Karštis ypač jaučiamas prieš galutinį atšalimą. Čmonės nusirengia, pasideda drabužius po galva, atsigula ir tokius juos per šalčius kas nors suranda.  

Palaiko viltis

Norint nesušalti, svarbu nuolat judėti. "Jei žmogus judėjo krutėjo, visiškai normalu, kad sėkmingai išgyveno tas keletą parų miške, apsigynė nuo šalčio ir bado, o jo klajonių pasekmės - tik tam tikras stresas organizmui. Kita vertus, gal vedamas kažkokios mistinės idėjos jis buvo specialiai susiruošęs į kelionę ir net pasiėmęs maisto atsargų", - paklaustas apie jau aprašytą A.L. atvejį svarstė V.Šapoka.   

Anot profesoriaus, kiekvieno žmogaus adaptacinės savybės yra kitokios, tad kaip klostysis įvykiai, sunku prognozuoti. "Gyvenimas įrodė, kad pakliuvus į vienodą situaciją nebūtinai geriausiai ištveria fiziškai stipriausieji. Su iššūkiais dažniausiai geriau susidoroja koks nors liesas žmogutis, nes jis turi fanatizmo, tikėjimo, vilties. Juk viltis, nenoras pasiduoti ir veda žmogų į išsigelbėjimą.

"Alzheimerio liga sergančio žmogaus baimė, matyt, visiškai nekamavo. Jis tiesiog kur nors ėjo, galbūt žinodamas, kad jo laukia ilgas kelias, ir dėl to buvo ramus", - sakė V.Šapoka.

Išeitis yra

"Apskritai galimybės išgyventi daug priklauso nuo žmogaus vidinių nuostatų. Kiek jis atkaklus, kiek stiprus jo noras būti šiame pasaulyje, tiek žmogus ir išsilaiko", - pabrėžė pašnekovas.

Anot jo, Lietuvoje nėra tokių didelių miškų, kad neišeitum keliaudamas viena kryptimi, gerdamas vandenį, ieškodamas maisto ir maksimaliai tausodamas šilumą. Bet visada svarbu nesutrikti, mat apėmus panikai dažniausiai atliekami labai neracionalūs veiksmai. Žinoma, likęs vienas miške sveikas žmogus vis tiek patirs didelį stresą, net siaubą. Baimė, kai liekame vieni, yra natūrali. Bet  siaubas gali būti valdomas arba ne. Tiesiog reikia viską racionaliai sudėlioti. Vaikai, likę vieni, verkia, o suaugusieji ieško išeities. Kai stresas yra nevaldomas, antinksčiai pradeda gaminti hormonus, didinančius kraujospūdį, pulso dažnį, pradedama galvoti - bėgti čia ar gintis. Bet kai išlaikoma dvasinė pusiausvyra, situacija suvokiama kaip neišvengiama, imama galvoti, ką dar galima nuveikti, veltui neiššvaistomos energijos atsargos, kurių turime ribotai. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"