TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Pažintis su „tyliuoju žudiku“ iš arčiau

2014 12 20 6:00
Tylusis žudikas renkasi aukas. Būkime budrūs.  AFP/Scanpix nuotrauka

Lietuvoje 2 iš 100 žmonių yra užsikrėtę ir serga lėtiniu virusiniu hepatitu C to net neįtardami. Dažniausiai HCV infekcija nustatoma atsitiktinai. Vienintelis šios infekcijos nešiotojas ir šaltinis yra žmogus. Infekcija paliečia įvairių socialinių sluoksnių ir skirtingo statuso žmones.

Pasaulyje 130–150 mln. gyventojų yra užsikrėtę HCV infekcija, kuri ilgainiui sukelia kepenų cirozę arba pirminį kepenų vėžį. Manoma, kad kasmet ja užsikrečia 3–4 mln. žmonių. Nors ši infekcija pagydoma, kasmet Europoje nuo lėtinio hepatito miršta apie 86 tūkst. žmonių. Statistinis HCV užsikrėtęs žmogus yra aktyvus ir darbingo amžiaus, todėl tai neigiamai atsiliepia ekonomikai.

Rizikos grupėje yra asmenys, kurie iki 1993 metų, kai dar nebuvo galimybių ištirti kraują dėl HCV infekcijos, tapo kraujo donorais arba kuriems buvo darytos chirurginės operacijos, atlikta organų transplantacija, perpiltas kraujas arba kraujo plazma bei kiti kraujo produktai, darytos hemodializės procedūros. Specialistų teigimu, į rizikos grupę patenka ir intraveninių narkotikų vartotojai, homoseksualūs vyrai, imigrantai, benamiai, kaliniai bei sveikatos apsaugos darbuotojai, turintys sąlytį su ligonių krauju ir dirbantys su nepakankamai kokybiškomis apsaugos priemonėmis.

Viena esminių HCV plitimo priežasčių ta, jog visuomenė pernelyg mažai žino apie šios infekcijos, pramintos „tyliuoju šio amžiaus žudiku“, plitimo kelius ir jos keliamą pavojų bei dėl to, kad liga ilgai nepasireiškia jokiais požymiais. Sunkios komplikacijos – kepenų cirozė arba kepenų ląstelių vėžys – išsivysto per 20–30 metų. Vis dažniau pasitaiko, jog lėtinė HCV infekcija diagnozuojama vėlyvos stadijos, kai ligonio gyvybę gali išgelbėti tik kepenų persodinimas.

Virusas nepaiso socialinio statuso

„Lietuvoje hepatitu C yra užsikrėtę apie 2 proc. gyventojų. Tai skaičius, prilygstantis Alytaus gyventojų skaičiui, - kalbėjo Petras Šeika, jaunas vyras, išdrįsęs pristatyti visuomenei savo ligos istoriją. Petras - projekto „Saugok save“ koordinatorius. Jis prisidėjo prie „Geltonosios knygos“, kurioje surinkta svarbiausia informacija apie HCV paplitimo mastą ir galimus sprendimus, kaip būtų įmanoma stabdyti šios pavojingos infekcijos plitimą, rengimo bei vienas iš Seime vykusios konferencijos „Virusinis hepatitas C – pavojinga liga ir visuomenės stigma“ organizatorių. Jaunas vyras sužinojo, kad serga hepatitu C tuomet, kai pats norėjo tapti kraujo donoru. „Ko gero, didžiausia paskata apie tai kalbėti - tai noras padėti kitiems į panašią bėdą patekusiems žmonėms, kurie sužinoję diagnozę patiria ir didžiulį stresą, nes visuomenėje hepatitas C laikoma gėdinga liga, kuria serga tik tam tikrų socialinių grupių - homoseksualūs, intraveninius narkotikus vartojantys asmenys. Labai trūksta visapusiškos kokybiškos informacijos apie HCV. Ieškodamas jos internete, aptikau visko: ir vertingų žinių, ir labai daug neteisingos informacijos, mitų. Laimei, sutikau puikių gydytojų, kurių dėka šiuo metu esu sveikas. Nors ir esame ES šalis, labai atsiliekame. Pagal hepatito indeksą Lietuva užima paskutinę vietą ES, - sakė jis. – Norint sustabdyti šios infekcijos plitimą reikia valstybinių sprendimų, nacionalinės strategijos.“ Pacientų pozicijai pritarė ir Seimo narys Algirdas Patackas. Jis šia sunkia liga susirgo po kraujo perpylimo karo lauko sąlygomis Čečėnijoje: „Ši liga labai stigmatizuota. Reikėtų keisti visuomenės nuomonę ir siekti kuo anksčiau išaiškinti užsikrėtusiuosius. Mūsų šalies medikai yra aukšto tarptautinio lygio, jie savo darbą puikiai išmano. Jeigu pasaulyje yra naujų efektyvių vaistų, kuriais galima ligonius išgydyti, atkurti jų darbingumą, tai jais turi būti gydomi ir Lietuvos gyventojai, - įsitikinęs Seimo narys. - Pagaliau visiems aišku, kad hemodializės, o juo labiau organų persodinimai, kainuoja daug brangiau negu gydymas.“ Pasaulio praktika rodo, kad kepenų persodinimas, deja, negarantuoja paciento išgijimo, atvirkščiai – pasižymi itin didele infekcijos atsinaujinimo rizika.

VU ligoninės Santariškių klinikų Infekcinių ligų centro gydytoja doc. dr. Ligita Jančorienė sako, kad per 23 savo praktinio darbo metus įsitikino, jog viena didžiausių problemų – HCV infekcijos stigmatizavimas. „Dauguma HVC nešiotojų – tai žmonės, kuriems iki 1993 metų buvo perpilta kraujo arba atliktos kitos medicininės intervencijos, tarp jų esama ir medikų, užsikrėtusių dėl nekokybiškų apsaugos priemonių arba per medicinines manipuliacijas jas pažeidusių. Kitas labai svarbus dalykas – periodiškai peržiūrėti ir laiku atnaujinti lėtinio hepatito C diagnostikos ir gydymo metodikas, - teigė gydytoja. – Šiandien ligonius gydome pagal 2008 metais patvirtintą metodiką, kurios privalo laikytis kiekvienas medikamentinį gydymą skiriantis gydytojas. Tai ilgas ir daug nepageidaujamų reakcijų sukeliantis gydymas, kurio efektyvumas taip pat nedžiugina. Per pastaruosius 4 metus pasaulyje atsirado vaistų, leidžiančių per trumpesnį laiką ir saugiau įveikti ligą. Lietuvoje turime siekti naujoviško ir modernaus gydymo, kad galėtume sugrąžinti ligoniui gyvenimo kokybę ir darbingumą.“ VU infekcinių ligų centro direktorius prof. Arvydo Ambrozaičio nuomone, nemenka problema, kad Lietuvoje nėra hepatito C registro. Ir ne tik. „Didžiausia bėda, kad daug žmonių pas specialistus patenka tik tuomet, kai jau serga kepenų ciroze“, - konstatavo profesorius. Deja, to neatspindi ir mirtingumo statistika, nes mirtis nuo kepenų cirozės su hepatitu C dažniausiai nesiejama.

Lietuva ir vėl atsilieka

„Be abejo, neguodžia, kad hepatitas C yra ne tik mūsų šalies, bet ir pasaulinė problema, - akcentavo PSO atstovė Lietuvoje Ingrida Zurlytė. - Blogiausia, kad kol kas ji nėra tinkamai sprendžiama. Vakcinos nuo šio susirgimo nėra, tačiau tai nereiškia, kad diagnozė prilygsta nuosprendžiui. Į šią problemą būtina žvelgti valstybiškai.“ 2001–2005 metais Sveikatos apsaugos ministerijos buvo patvirtinta „Virusinių B ir C hepatitų epidemiologinė priežiūros ir kontrolės 2001–2005 metų programa“, kurios tikslas - sumažinti šios ligos plitimą, pagerinti gydymo naujausiais antivirusiniais vaistai prieinamumą. Tačiau šios programos tęstinumas nebuvo užtikrintas. Kuriama nauja. Ar verta tuo stebėtis, juk SAM ministrai keičiasi, vos tik spėję susipažinti su situacija? Lietuva ne tik neturi jokios kovos su hepatitu C strategijos. Nesusitarta net dėl profilaktinių tyrimų programos. Už tyrimus, skirtus antikūnų prieš virusinių hepatitų sukėlėjus nustatymui, pacientams prisieina susimokėti. O juk prevencija, kaip tvirtino visi konferencijoje dalyvavę specialistai, leistų sutaupyti ne tik nemažai lėšų HCV infekcijos komplikacijų gydymui, bet ir išsaugoti daugelį darbingų žmonių. LSMU Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. Limas Kupčinskas pateikė palyginimą: vieno paciento, sergančio kepenų vėžiu, gydymas kainuoja 80 - 100 tūkst. litų per metus, o už tą sumą būtų galima hepatitą C gydyti pačiais naujausiais vaistais. Tačiau pokyčiai hepatito C gydymo metodikoje reiškia ne tik tai, kad ligoniai bus gydomi naujausiais vaistais, bet ir būtinybę rasti lėšų jiems pirkti. Taigi nors šiuo metu nėra universalios valstybinės HCV infekcijos registravimo, stebėsenos, kontrolės ir prevencijos programos bei valdymo strategijos, tačiau kraujo donorų ir trumpalaikių patikrinimų rezultatai atitinka pasaulines tendencijas. HCV infekcijos paplitimas Lietuvoje yra apie 1,8 – 2,8 procento. Kaip teigė SAM ministrės patarėjas Arvydas Skorupskas, Lietuva šios ligos gydymui 2013 metais išleido 14,5 mln. litų, tačiau situacija nėra gera, naujausiais vaistais už šią sumą galima išgydyti ne tiek jau daug ligonių. Nenuostabu, kad pagal HCV infekcijai skiriamą dėmesį ir kovos su ja efektyvumą Lietuva užima paskutinę vietą tarp 30 Europos valstybių.

Ką daryti - aišku. Reikia veikti

Garsiausi mūsų šalies mokslininkai, infekcinių ligų gydytojai ir gastroenterologai – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Infekcinių ligų centro direktorius prof. Arvydas Ambrozaitis ir doc. Ligita Jančorienė, VU ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro vadovas prof. Jonas Valantinas, LSMU Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. Limas Kupčinskas ir visi diskusijos dalyviai sutiko, jog norint sumažinti šios infekcijos grėsmę reikia pradėti nuo užsikrėtusiųjų išaiškinimo ir infekcijos rizikos sumažinimo – kuo anksčiau dėl hepatito C infekcijos bus pakviesti išsitirti žmonės, iki 1993 metų buvę donorais, patyrę kraujo ar plazmos perpylimų, vartoję ar vartojantys intraveninius narkotikus, tuo daugiau tikimybės, kad bus laiku diagnozuotas ir sustabdytas HCV užkrato plitimas. Tuomet pradės keistis ir visuomenės nuostatos šios ligos atžvilgiu. Šio renginio globėja Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė, apibendrindama diskusiją, sakė: „Sprendimai dėl laiku atlikto hepatito C gydymo moderniais vaistais bei kelio užkirtimo jo plitimui reikalingi čia ir dabar. Turime ne tik diskutuoti, bet ir priimti sprendimus, kad žmonės jaustųsi saugiai, o infekcinių ligų gydytojai ir gastroenterologai galėtų gydyti ligonius tokiais vaistais kaip ir jų kolegos kitose ES šalyse.“

. . .

Virusinis hepatitas – tai ūminis arba lėtinis kepenų uždegimas, sukeltas hepatito C viruso. Yra penki pagrindiniai virusinių hepatitų sukėlėjai – hepatito A, B, C, D ir E virusai, besiskiriantys savo sandara, perdavimo būdu ir sukeliamos ligos požymiais. HCV pirmą kartą aprašytas 1989 metais. Tuomet buvo sukurta ir pirmoji diagnostinė sistema šiai infekcijai nustatyti. Lietuvoje HCV diagnostika įdiegta tik nuo 1993 metų. Vakcinos nuo šios infekcijos kol kas nėra.

JAV ir Prancūzijoje atlikti tyrimai rodo, kad 2015–2025 metais HCV infekcijos sukeltų komplikacijų skaičius pasieks kritinę ribą – kepenų cirozės arba kepenų ląstelių vėžio atvejų padaugės 3–4 kartus. Šių pacientų gydymas sukels didelių sunkumų sveikatos apsaugos sistemai, pareikalaus milžiniškų resursų. Labai padidės kepenų persodinimo poreikis, o ką jau kalbėti apie tai, kad lėtiniu hepatitu ir virusine kepenų ciroze sergantys asmenys ligai progresuojant dažnai gydomi ligoninėse.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"