TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Pažymėtieji „šventosios“ ligos stigma

2015 11 07 6:00

Šią ligą žmonija pažįsta nuo senovės. Apie epilepsiją rašė dar Hipokratas. Vieni vadino ją „šventąja“, kiti tikėjo, kad taip pasireiškia demonų apsėdimas. Epilepsija, ko gero, iki šiol neatskleidė visų savo paslapčių, todėl žmonės, patiriantys įvairaus pobūdžio priepuolių, kai kurių aplinkinių akyse tebelieka tarsi pažymėti tam tikra stigma.

Elektrinė smegenų audra

„Epilepsija – tai galvos smegenų liga, kuriai būdingi pasikartojantys epilepsijos priepuoliai, kylantys dėl labai staigios ir stiprios smegenų ląstelių elektrinės iškrovos, kitaip tariant, dėl elektrinės audros smegenyse, – sako Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos centro gydytoja neurologė epileptologė doc. dr. Rūta Mameniškienė. – Ji diagnozuojama, kai ligoniui yra įvykę du ir daugiau nesusijusių su jokia žinoma ūmine išorine priežastimi epilepsijos priepuolių. Epilepsinė būklė – tai pasikartojantys epilepsijos priepuoliai, trunkantys ilgiau nei 5 – 10 minučių, tarp kurių ligonis neatgauna sąmonės.

Tai iš tiesų daugiaveidė liga, nes jos simptomų būna labai įvairių, nuo tokių švelnių, kad net neįtartum, jog žmogus serga: trumpalaikių atminties, sąmonės sutrikimų, „atsijungimų“ iki sunkių generalizuotų toninių kloninių traukulių su auromis, kurie palieka ilgalaikių pasekmių. Manoma, kad apie 10 proc. žmonių per gyvenimą patiria vienokį ar kitokį epilepsijos priepuolį. Ne vienas galėtume prisipažinti, jog bent kartą gyvenime teko išgyventi keistoką de javu (pranc. jau mačiau) jausmą arba jam priešingą: pažįstamoje vietoje pasijusti lyg pirmąkart matomoje. Tai gali būti epilepsijos priepuolis, kuris daugiau nepasikartos, tačiau gali būti ir tolesnių pasekmių smegenims turintis epizodas. Anksčiau buvo teigiama, kad negrįžtamų pakitimų smegenyse palieka ilgesnis nei 30 min. priepuolis, Dabar epilepsinės būklės apibrėžimo laikas sutrumpintas iki 5 – 10 minučių. Tai reiškia, jog norint išvengti pasekmių, jokio epilepsijos priepuolio negalima palikti be dėmesio, būtina kreiptis į gydytoją.“

Rūta Mameniškienė /Asmeninio albumo nuotrauka

Dėl kiekvieno minčių „nuplaukimo“ arba užsisvajojimo, kolegos klausimo „Palauk, apie ką mes čia kalbėjome?“, gydytojos nuomone, baimintis nereikėtų. Visi juk turime daugybę rūpesčių, nuolat skubame, todėl kartais mintys gali tiesiog „užbėgti viena kitai už akių“. Jeigu žinai, apie ką užsisvajojai, vadinasi, sąmonės užtemimo nebuvo. „Tokie užsisvajojimai, dar vadinami absansais, dažniau pasitaiko vaikams. Mokytojas pastebi, kad pradinukas darbo viduryje tarsi sustingsta“, trumpam „nuplaukia“, o po kurio laiko vėl tęsia darbą, – kalba gydytoja. – Tačiau jeigu suaugęs žmogus pastebi, jog buvo nuklydęs taip, kad vairuodamas atsidūrė visai nepažįstamoje aplinkoje, priešingoje nei kelionės tikslas kryptyje, tai gali būti viena iš epilepsijos formų. Nereikėtų praleisti be dėmesio tokių besikartojančių jutimų kaip pasikartojantys tirpimai. Jeigu kartas nuo karto nutirpsta viena ir ta pati kūno vieta, tarkime, trys kairės rankos pirštai, trūkčioja koja, vadinasi, tam tikroje smegenų srityje, atsakingoje už tą kūno vietą, gali būti epilepsijos židinys. Svarbu apie tokius dalykus informuoti šalia esantį žmogų, kad jis galėtų pastebėti priepuolius. Kai kurie priepuolį patiriantys žmonės, tuo momentu, kai „atsijungia“ nuo aplinkos, čepsi arba trina pirštus, glosto arba pešioja rūbą, žvelgia sustingusiu žvilgsniu ir ryja seiles. Po to prireikia šiek tiek laiko grįžti atgal. Jeigu jis nesuvokia, kaip čia atsiradęs ir kas atsitiko, reikia susirūpinti.“

Liga nesirenka amžiaus

Pasaulyje epilepsija serga 8 – 9 žmonės iš tūkstančio. Tačiau šis skaičius nėra tikslus, nes dalis sergančiųjų nesigydo, o kita dalis gydosi slapta, tai yra, renkasi privačias konsultacijas ir patys perkasi vaistus ir nepatenka į oficialią apskaitą. Susirgti epilepsija galima bet kuriame amžiuje, didesnė tikimybė – vaikams ir vyresnio amžiaus, virš 65 metų, žmonėms. Vaikų epilepsijos priežastis gali būti genų patologija, įgimtas smegenų pažeidimas dėl smegenų uždegimo, persirgto dar motinos įsčiose, kuris sutrikdė nervinių ląstelių judėjimą, traumos, kai kada – paveldėtas polinkis sirgti šia liga. Tačiau tai pasitaiko retai. Tikimybė, kad epilepsija sergančios motinos vaikas irgi sirgs, siekia ne daugiau kaip 5 proc. Išjudinti epilepsijos mechanizmą gali visi žalingi įpročiai, ypač, jeigu jų neišsižada kūdikio besilaukianti moteris. Narkotikai, alkoholis, rūkymas – tiesioginiai įvairių suaugusiųjų ligų, tarp jų ir epilepsijos, provokatoriai. Epilepsija susergama po galvos traumų, insultų, smegenų uždegimų. Įgimti dalykai pasireiškia vaikystėje, o apie tuos, nuo kurių tenka kentėti senatvėje, dažniausiai galima sąžiningai pasakyti, jog tai – gyvenimo pasekmė. Beje, epilepsija sergančių vyrų yra gerokai daugiau nei moterų. Nors dėl to, jog moterys sparčiai perima anksčiau tik „vyriškais“ laikytus žalingus įpročius ir dėl to, kad jos gyvena vidutiniškai ilgiau nei vyrai, sergančiųjų skaičius kai kuriose amžiaus grupėse panašėja.

Sugriauti mitus apie ligą

Mūsų šalyje yra prieinami tokie pat modernūs vaistai nuo epilepsijos kaip ir pasaulyje, daugeliu atvejų jie yra kompensuojami, tačiau kai kuriuos turi teisę skirti tik tretinio lygio gydymo įstaigos specialistai. Epilepsija visuomenės sąmonėje kol kas tebėra apipinta legendomis, manoma, jog tai yra paveldima, neišgydoma liga, kuri sutrikdo sergančiojo protinius gebėjimus. „Mokslas šiuos mitus paneigė. – teigia gydytoja R. Mameniškienė. – Epilepsija nesutrukdė sukurti genialių kūrinių rašytojui Fiodorui Dostojevskiui, dailininkui Vincentui Van Gogui, kompozitoriui Georgui Frydrichui Hendeliui, kurie gyveno dar tais laikais, kai vaistų nuo šios ligos nebuvo. Mūsų laikais 70 proc. ligonių gydomos epilepsijos priepuolius pavyksta suvaldyti, tai yra, pasiekti, kad jie nesikartotų. Sunkiau įveikti visuomenės nuomonę. Galime suprasti sergančiuosius, kurie slepia savo ligą. Daugelis pacientų pasakoja, jog darbdaviai, sužinoję apie epilepsiją, įsivaizduoja, kad ištikus priepuoliui, sergantysis krenta, purtosi, apsišlapina ir apsikramto, išdaužo pusę jų ofiso, išgąsdina ir sužaloja bendradarbius. Tačiau taip tikrai nėra. Sergantieji epilepsija, jeigu tik vartoja gydytojo paskirtus vaistus, nekelia pavojaus nei sau, nei juo labiau – aplinkiniams. Visuomenei trūksta geranoriškumo ir tolerancijos. Atlikome eksperimentą. Vienas pacientas, kuriam pasireiškia tik silpni priepuoliai, bandė įsidarbinti pagal darbo skelbimus. Išgirdę jo diagnozę, tik vienoje iš septynių darboviečių sutiko priimti pokalbiui. Kita pacientė buvo jau beįsidarbinanti įmonės buhaltere, kai į klausimą, kodėl pakeitė profesiją, sąžiningai atsakė, jog tai – dėl epilepsijos. Tuomet išgirdo atsakymą: „Viskas, apie ką kalbėjome, negalioja dėl trijų priežasčių: mūsų įstaigos durys – stiklinės, kai kurie bendradarbiai gali nenorėti su jumis dirbti ir trečioji: jeigu priepuolis ištiktų kliento akivaizdoje, tai pakenktų įstaigos įvaizdžiui.“ Nors moteris priepuolių metu tik šiek tiek pačepsi...“

Pas mus daug kalbama apie žmogaus teises. O kaip šiuo atveju? Ar darbdaviams atrodo, jog tos teisės galioja tik jiems? Sergantiesiems epilepsijos formomis, pasireiškiančiomis sunkiai valdomais generalizuotais toninių, kloninių traukulių priepuoliais, yra nustatomas darbingumo praradimo laipsnis, tačiau daugelis sergančiųjų, bendradarbiaudami su gydytojais, geba valdyti ligą, nori ir gali dirbti.

Kontroliuoti ligą, kad ji nekontroliuotų

Dr. R. Mameniškienė gali pateikti daug pavyzdžių, kai žmonės, nuosekliai gydydamiesi, pasveiksta nuo epilepsijos. Ji prisimena vieną gana sunkiai sirgusį vyrą, turėjusį daug priepuolių ir dėl to sumažėjusį darbingumą. Naujų vaistų dėka paciento sveikata ėmė sparčiai taisytis: priepuoliai ėmė retėti. Iš pradžių tarp jų buvo 20 dienų tarpas, paskui jau 30, vėliau – 40, ir dabar jau keletą metų jie išvis liovėsi. Žmogus turi normalų darbą ir, aišku, apie jo ligos diagnozę niekas nežino. „Labai svarbu nuosekliai vykdyti gydytojo rekomendacijas, vartoti vaistus pagal nurodytą schemą, atsisakyti žalingų įpročių ir jokiu būdu savarankiškai nenutraukti gydymo. Kai žmogus nusprendžia, jog priepuolis jau seniai buvo, todėl galima apsieiti be vaistų, iš girstame: vairuotojas nesuvaldė automobilio ir išvažiavo į priešingą kelio juostą, nuvažiavo nuo viaduko... Nustojus ligą kontroliuoti, ji imasi kontroliuoti sergantįjį,“ – perspėja gydytoja.

„Epilė“ ragina išeiti iš šešėlio

Sudėtinga epilepsija sergančiųjų integracija į visuomenę ir didelis jų noras tapti pilnaverčiais visuomenės nariais, paskatino sergančiuosius, jų artimuosius ir medikus burtis į organizaciją, kuri padėtų pagerinti jų situaciją Lietuvoje.

2014 m. balandį Santariškių klinikų Epilepsijos ir Lietuvos Carito Epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centrų iniciatyva įsteigta epilepsija sergančių ir juos palaikančių asmenų savipagalbos grupė „Epilė“, vienijanti epilepsija sergančius asmenis bei jų artimuosius, tuos, kuriems rūpi epilepsija sergančiųjų poreikiai, jų gyvenimo kokybė ir integracija visuomenėje.

Kiekvieno mėnesio paskutinę savaitę VU ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos centre vyksta terapiniai užsėmimai, skaitomos paskaitos, diskutuojama.

„Džiugu matyti didėjantį žmonių optimizmą ir pasitikėjimą savimi, – sako „Epilės“ prezidentas Karolis Petryla. – Susitikę su turinčiais panašių problemų jie jaučiasi drąsesni, kai prisieina įveikti aplinkos nepasitikėjimą.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"