TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Perdegimo sindromas - medikų kasdienybė

2008 04 15 0:00
Daugeliui gydytojų darbo diena nesibaigia ligoninėje - dienos rūpesčius jie nešasi į namus.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Ar matėte persidirbusį gydytoją? Dažnas tada tampa neatidus, kartais - net šiurkštus ar ciniškas pacientui. Toks elgesys gali būti šios profesijos atstovus dažnai kamuojančio nervinio perdegimo sindromo pasekmė.

Nervinio perdegimo sindromas gerai žinomas psichologams. Jis apibūdinamas kaip emocinio, psichinio ir fizinio išsekimo būsena, atsiradusi dėl darbe kylančių stresų ilgalaikio poveikio. Lavina sudėtingų, dažnai - neigiamą pobūdį turinčių išgyvenimų lydi socialinių darbuotojų, mokytojų, medikų profesijų žmones. Moksliniai duomenys rodo, kad perdegimo sindromas dažniausiai kamuoja pilotus, anesteziologus-reanimatologus ir akušerius. Neigiamos emocijos itin dažnai lydi ir onkologų bei psichiatrų darbą. Neaplenkia jos ir šeimos gydytojų, kuriems nuolat tenka bendrauti su pacientais, besiskundžiančiais tomis pačiomis, lėtinių ligų sukeltomis, sunkiai išsprendžiamomis problemomis.

Teigiama, kad net apie 60 proc. medikų patiria nervinio perdegimo sindromo požymių. Tačiau patys jie apie darbui bei asmeniniam gyvenimui kenkiantį sutrikimą dažnai nė nenumano. Apie gydytojo darbo specifiką gerai nenutuokia ir pacientai, o tai dar labiau sunkina tarpusavio nesusikalbėjimą ir nusivylimą.

Dviguba įtampa

Išsamiau pasidomėti perdegimo sindromu akušerę Danutę Lištvanienę paskatino asmeninė patirtis. Vilniaus universitetinės ligoninės Antakalnio klinikų akušerijos patologijos skyriaus vedėja gerai žino, kaip išvargina įtemptas, be poilsio dienų darbas, lydimas naktinių budėjimų. Medikė ligi šiol apgailestauja, kad pernelyg panirusi į darbą nepastebėjo, kaip užaugo jos pačios duktė, - šių akimirkų nebesugrąžinsi.

"Mūsų darbą praskaidrina geros emocijos, užplūstančios gimus vaikui. Tačiau jos ne visada atsveria įtampos paliktus pėdsakus. Juk mes, akušeriai, visada esame atsakingi už dvi gyvybes. Seniau dirbome pagal devizą: gyva motina ir vaikas. Dabar jis skamba taip: gyva sveika motina ir vaikas. Visada norisi gero rezultato, tačiau medikų darbas lemia tik 10 proc. pacientų sveikatos. Kita priklauso nuo gyvenimo būdo, genų. Pacientas nori visą atsakomybę perkelti gydytojui, bet jis irgi žmogus. Daugelis klausia: "Daktare, ar viskas bus gerai?" Tačiau to niekada negalime pažadėti. Turime pasakyti teisybę tokią, kokia ji yra", - sakė D.Lištvanienė.

Trūksta žinių

"Bėda ta, kad mūsų - akušerių-ginekologų niekas nemokė bendravimo su pacientais, jų artimaisiais, pagrindų, neaiškino tarpusavio konfliktų sprendimo būdų. Reikalaujama, kad viską išmanytume, nuolat būtume pasirengę padėti, tačiau mums patiems labai trūksta profesionalios pagalbos. Tenka remtis vien patirtimi, tačiau baigiantis dienai vis tiek dažnai jaučiamės išsekę. Užsienyje kiekviena ligoninė turi psichologą ar psichiatrą, padedantį medikams susitvarkyti su jų pečius užgriūvančia našta, konsultuojantį, kaip pranešti gerą ar blogą žinią pacientui. Tai labai svarbu. Visi žinome: žodis žeidžia, žodis gydo. Ne vietoj, ne laiku, netinkama forma ištarta frazė yra dažniausia nesusipratimų bei klaidų priežastis. Pranešę liūdną naujieną, dažnai sulaukiame paciento reakcijos, į kurią ne visada tinkamai reaguojame. Kai medikui atsitinka nelaimė, jis pats yra apimtas streso. Ir tuo pat metu dar reikia išaiškinti situaciją giminėms", - sakė D.Lištvanienė.

Kai baigiasi medaus mėnuo

Išsekimas bendraujant su pacientais yra viena svarbiausių vadinamojo perdegimo sindromo priežasčių. "Jį lemia ilgalaikis darbas su emociškai nestabiliais, sunkiais, ilgai sergančiais, tam tikros psichinės sanklodos ligoniais. Medikas pagaliau pavargsta teikti emocinę paramą ligoniui, tampa nejautrus jo bei artimųjų poreikiams. Pradeda kamuoti miego sutrikimai, nuolatinis nuovargis, priklausomybės nuo aplinkybių jausmas. Atrodo, kad nepavyksta jų kontroliuoti, o tai sukelia nuolatinį nepasitenkinimą", - nervinio "perdegimo" sindromo požymius vardija D.Lištvanienė.

Mokslininkai išskiria kelias šio sveikatos sutrikimo išsivystymo pakopas. Pirmoji fazė - vadinamasis medaus mėnuo. Jaunas, ką tik baigęs mokslus, kupinas žinių medikas entuziastingai kimba į darbą. Jis tiki jo prasme, mano, kad gali save realizuoti, daug ką pakeisti, visiems padėti. Toks gydytojas neskaičiuoja darbo valandų nei viršvalandžių, nešasi rūpesčius į namus, triūsia savaitgaliais. Net namie jo neapleidžia mintis, ar viską gerai ir tinkamai padarė, ir kas bus rytoj. Į priekį veja noras viską žinoti, kontroliuoti, atlikti pareigas kuo geriau, būti įvertintam kolegų. Pasaulis susiaurėja, profesiniai reikalai pasiglemžia laisvalaikį ir asmeninį gyvenimą. Toks, daug jėgų ir sveikatos reikalaujantis gyvenimas negali būti be pabaigos. Ilgainiui ateina nuovargis, nebepavyksta pakelti įprasto krūvio, ketinimai pakeisti gyvenimą atrodo netikri. Toliau - nusivylimas, gyvenimo džiaugsmo praradimas, atsiskyrimas nuo šeimos.

Pereinama į antrą perdegimo sindromo fazę. Kai nerimas ir įtampa vis didėja, tai perduodama ir kitiems. Pasikeičia ne tik mediko požiūris į darbą, bet ir į pacientą. "Kiti pastebi, kad gydytojas tapo šiurkštus, ciniškas, nedėmesingas, vengia atsakyti į klausimus. Tačiau pats jis dažnai to nejaučia ir negali įvertinti, kad toks elgesys gali būti perdegimo sindromo pasekmė", - sako D.Lištvanienė.

Moterys perdega dažniau

Esant trečiai sindromo fazei prasideda depresija, apatija. Žmogus dar labiau nuo visko atsiriboja, jam vis sunkiau dirbti. Pašnekovė cituoja užsienio duomenis, rodančius, kad apie 10-20 proc. medikų vartoja antidepresantus, ne vienam jų išsivysto priklausomybė nuo alkoholio. Tai siejama ir su nerviniu perdegimu.

Pasak D.Lištvanienės, minėtasis sindromas išsivysto ne kiekvienam. Tam turi įtakos individualios aplinkybės. Sindromo aukomis dažnai tampa aukštai save vertinantys, ambicingi, didelius reikalavimus sau keliantys entuziastai. Labiau rizikuojančiam perdegti žmogui atlyginimas dažnai nėra pagrindinis darbo motyvas. Jam svarbiausia - kad būtų įvertintas jo profesionalumas.

Moterys perdega dažniau nei vyrai, nes labiau "viską ima į širdį". Joms būdinga didelė atjauta sukelia begalinį norą padėti, be to, moterys labiau prisiriša prie paciento. Sindromui išsivystyti turi įtakos ir pedagoginių įgūdžių trūkumas.

Lemia ir amžius. Perdegimas išryškėja išdirbus 10-15 metų. Tačiau psichiatrinių įstaigų medikams negalavimai gali išsivystyti ir greičiau, po pusantrų ar dvejų metų.

Pastebėta, kad šeimą turintiems žmonėms sindromas atsiranda rečiau nei viengungiams ar išsituokusiesiems. Išsilavinimas lemia ne visada, - pavyzdžiui, minėtąjį sindromą įgyja daug slaugos darbuotojų. Mokslininkai mano, kad vadinamasis perdegimas yra asmenybės ir darbo neatitikimo rezultatas. Kuo didesnis neatitikimas, tuo didesnė galimybė perdegti.

Reikia keisti įpročius

"Kadangi didžioji dalis medikų net nesusimąsto, kad kai kas ne taip, padėti jiems yra sunku. Kita vertus, gydytojams tikriausiai nelengva kreiptis profesionalios pagalbos. Užsienyje jie tai daro kur kas dažniau", - pabrėžia D.Lištvanienė, - tačiau laiku kreipusis ir gavus psichikos sveikatos specialisto pagalbą bus galima padėti ir sau, ir kitam. Juk nė vienas nenorėtų, kad jį operuotų tris paras nemiegojęs ir pervargęs medikas. Todėl vadovautis šūkiu "sudegiau visą save atiduodamas" nederėtų".

Norėdamas išsaugoti gerą savijautą žmogus turėtų keisti įpročius: stengtis visą darbą nuveikti darbovietėje, nesinešti jo į namus. Suvokti, kad geras vadovas yra tas, kuris užvėręs darbo duris žino, kad užduotis kuo puikiausiai atliks ir kolegos. Būtina prisiminti laisvalaikį, išmokti juo džiaugtis. Labai svarbu skirti šį laiką sau, šeimai, bet ne mintims apie darbą.

"Daugelis pacientų pas mus patenka kamuojami sunkios infekcijos, sepsinio šoko, sergantys sunkiais pankreatitais ar kuriems nustatytas dauginio organų nepakankamumo sindromas. To, ką matome, visai "neimti į širdį" turbūt nepavyksta niekam.

Labiausiai išvargina nesusišnekėjimas. Kad kiltų mažiau problemų, kiek įmanoma stengiamės informuoti gimines apie ligonio būklę ir prognozes. Tačiau tarpusavio supratimą pavyksta pasiekti ne visada. Dalis pacientų artimųjų įsitikinę, kad visi ligoniai privalo pasveikti. Kai kurie giminės būna labai agresyviai nusiteikę mūsų atžvilgiu, - prie tokios žmonių nuostatos prisidėjo ir žiniasklaida. Esu aplankęs daugelį Europos šalių, bet niekur nemačiau tokios nepagarbos gydytojui kaip Lietuvoje. Neigiamą nuomonę apie mus ir absoliutaus nepasitikėjimo atmosferą kryptingai kuria ir nebaudžiamai siautėjantys šarlatanai, - paramedikais tokių nepavadinčiau.

Į mūsų skyrių išties suplaukia didžiosios gydytojų klaidos. Pabrėžiu: klaidos, bet ne nusikaltimai. Pasaulyje tai laikoma suprantamu dalyku, tik ne Lietuvoje.

Dalis ligonių miršta. Mano pareiga - užtikrinti jiems teisę garbingai išeiti. Deja, to dažnai nesuvokia nei giminės, nei dalis medikų ir apskritai visuomenė.

Pasakyti artimiesiems, kad žmogus užgeso, niekada nebūna lengva. Ypač - jei bandant padėti prie ligonio praleista daug dienų ir savaičių. Netektis tampa stresu visam kolektyvui - taip pat ir dieną naktį prie jo buvusioms slaugytojoms, gydytojams rezidentams. Skaudu, kad po pasiaukojamų kolektyvo pastangų padėti ligoniui sulauki ne padėkos ar supratimo, o priekaištų, kaltinimų ar net grasinimų.

Ne kiekvienas žmogus pagal savo psichikos sanklodą gali dirbti reanimacijos-intensyvios terapijos skyriuje. Ypač didelis psichologinis krūvis tenka skyriaus vedėjui ir vyriausiajai slaugytojai. Jiems reikia atlaikyti administracijos spaudimą, nes visada trūksta pinigų. Pas mus mėgstama "dalytis" klaidomis, bet ne pinigais. Kai į reanimacijos reikalus dar pradeda kištis ir politikai, dažno mediko psichika neatlaiko.

Man padeda tai, kad didžiąją gyvenimo dalį sportavau ir dabar tai darau. Kolegoms, kurie nesugeba atsiriboti nuo darbo, dažnai būna labai sunku. Jie prasigeria, tampa narkomanais, dažnai serga ar baigia gyvenimą savižudybe. Esu dirbęs skyriuje, kur visos moterys buvo netekėjusios arba išsituokusios. Viso to priežastis - dažni stresai darbe, - tai negali neturėti įtakos šeimyniniam gyvenimui. Jauni gydytojai savaitėmis nebūna namie, o jei būna - tai miega. Daugeliui iš pradžių yra labai sunku nedalyvauti visuomeniniame gyvenime: kai visi važiuoja iš darbo, tu - į darbą, kiti švenčia, tu vėl dirbi.

Savo šeimai irgi lieka nedaug laiko, todėl man labai svarbu jį praleisti prasmingai. Kai išvažiuoju į sodybą ar kur nors į gamtą ir sugebu viską užmiršti, tarsi nusileidžia matinė širma. Šis pojūtis - tikra Dievo dovana. Dirbti ir atsipalaiduoti man padeda ir bėgiojimas. Bėgiodamas dažnai kuriu paskaitas, planuoju darbus, nes darbo valandomis per problemas tam nelieka laiko. Atgauti jėgas naudingos nuolat skyriuje rengiamos vakaronės. Tuomet išnyksta pareigų nubrėžtos ribos tarp vedėjo, gydytojų ir seselių. Juk mūsų darbe - kaip kare, - gauni komandą ir turi vykdyti. Tai nėra lengva. Po geros vakaronės skyriaus vedėjas neatrodo toks piktas, komandos - ne tokios griežtos. Bendri pasibuvimai visus mus suvienija siekti bendro tikslo - padėti ligoniui."

Sustiprina dvasinis gyvenimas

Vilniaus psichikos sveikatos centro psichoterapijos skyriaus vedėjo Aleksandro Alekseičiko duona - kasdien įsijausti į sudėtingus besikreipusių pacientų išgyvenimus. Nepavargti nuo svetimo gyvenimo labiausiai padeda tikėjimo teikiama parama.

"Jei nori gerai dirbti, padėti pacientui, reikia susigaudyti, kas vyksta jo pasaulyje. Todėl nuo neigiamų emocijų negali atsiriboti - privalai įsijausti į žmogaus istoriją. 80 proc. savo laiko į pacientą tenka žvelgti iš sunkios jo situacijos, depresijos, praradimų prizmės. Tarsi kartu su juo susergi, kartu pasveiksti.

Tačiau savo darbą stengiuosi organizuoti taip, kad per dieną tebūtų vienas labai rimtas pokalbis su nauju pacientu. Su kitais 3-4 pacientais, jau pažįstamais, galiu bendrauti iš tam tikro atstumo.

Geriausia, kad darbe būtų optimalus krūvis. Nei per daug darbo, kad nepervargtumei, nei per mažai - kad negraužtų sąžinė, jog galėjai daugiau. Yra pasakyta: "Imkite kryžių, bet jis neturi būti per sunkus."

Kai turi ilgametę patirtį - darbas pats dirbasi. Su laiku atsiranda imunitetas trikdantiems išgyvenimams, savotiškas paslankumas. Jei pavyksta išsirinkti profesiją pagal pašaukimą, būna sunku, bet ne per sunku. Žinoma, jei jei dirbsi vien valios ir intelekto pastangomis - tikrai nuvargsi. Todėl svarbu, kad gyventume ne tik intelektinį ar emocinį, bet ir dvasios bei sielos gyvenimą. Tai gelbsti.

Padeda ir pasitenkinimas darbu, pojūtis, kad esi stiprus. Aš penkis kartus "susergu" su savo pacientais, bet šešis kartus išgyju. Nors teko sunkiai padirbėti, svarbiausia - pavyko padėti. Sustiprina ir pacientų dėkingumas. Pavyzdžiui, kai kas nors pasako, kad už mane pasimels. Šeimoje jaučiu sūnaus, žmonos palaikymą. Tiesa, ir grįžus namo norisi paskaityti savo srities literatūros. Tačiau ištverti kartu su pacientu yra viena, o žvelgti į jų istorijas per abstrakčių teorijų prizmę - kita. Tuomet viską vertini tarsi iš paukščio skrydžio. Jei buvau silpnas su ligoniu, sustiprėju padedamas savo mokytojų, autoritetų knygų.

Susitvarkyti su kylančiomis stresinėmis situacijomis labai padeda tikėjimas. Raminu save: tie žmonės neišmano, ką daro. Aišku, galiu pasinaudoti atsipalaidavimo, įtaigos įgūdžiais. Tačiau geriausiai nuteikia iš aplinkos natūraliai atsirandantys džiaugsmai. Beje, psichiatrai, pacientams išrašantys antidepresantų, patys jų nevartoja. Vienoje konferencijoje, kur dalyvavo apie 200 psichiatrų, paprašiau pakelti rankas tuos, kurie vartoja antidepresantus. Pakilo tik pora rankų, gal keletas dar nenorėjo prisipažinti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"