TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Po inkstų transplantacijos: dviejų laimingų žmonių istorija

2016 05 28 6:00
Sutuoktiniai Gitana ir Gintaras Žydeliai kasmet rudeniop stengiasi ištrūkti pailsėti į šiltesnius kraštus.  Asmeninio albumo nuotrauka

Kauniečius Gintarą ir Gitaną Žydelius į porą suvedė lemtis ligoninėje, ir tuo sutuoktiniai iki šiol negali atsidžiaugti. „Jei ne tos mūsų ligos, tikrai niekada nebūtume susitikę. Turėčiau būti dėkinga likimui, kad ligoninėje radau man skirtą žmogų“, – džiaugiasi 43 metų Gitana Žydelienė.

Sutikęs savo gyvenimo moterį laimingas ir 46 metų jos vyras Gintaras. Todėl abiem įsimintinesnė – ne santuokos įregistravimo 2008 metais data, o lemtingas 2000-ųjų rugsėjis vienoje sostinės ligoninių, kur juodu susitiko, ir štai – jau šešiolikti metai drauge. Šiuo metu Gitana gyvena po abiejų inkstų transplantacijos, Gintaras – po vienos.

Kamavo nuo vaikystės

Gitaną sveikatos bėdos užklupo vaikystėje – vos trejų sulaukusiai mergaitei persirgus gripu prasidėjo inkstų geldelių uždegimas. Nors ir gydoma, liga atsitraukti neskubėjo, todėl per ilgus metus Gitanos inkstai tiesiog sunyko – buvo diagnozuota hipoplazija (nepakankamas organo išsivystymas). Gydytojai ėmė kalbėti apie būtinybę persodinti donoro inkstą, nedvejodamas savąjį dukrai sutiko paaukoti tėtis. Tačiau tuomet devyniolikmetė Gitana ligai nenorėjo pasiduoti ir prisiklausiusi „tetulyčių patarimų“ ėmė badauti, neva taip jos inkstai turėjo atsigauti. „Keista, kad iš viso tada likau gyva“, – apie tuometę savigydą su siaubu dabar kalba moteris. Kai gydytojai dėl badavimo nusilpusią merginą šiaip ne taip pastatė ant kojų, prasidėjo hemodializės procedūros, o pagaliau jai buvo persodintas ir tėčio padovanotas inkstas.

Ilgai – apie du dešimtmečius – po inksto transplantacijos Gitanos savijauta buvo gana gera. Tačiau prieš kelerius metus vėl sutriko sveikata. Teko važinėti į hemodializės procedūras ir ruoštis dar vienai inksto transplantacijai. „Šįkart inkstą man buvo pasiryžusi paaukoti mama“, – prisimena Gitana.

Tačiau pradėjus tyrimus Gitanos mamai netikėtai buvo diagnozuota pavojinga kraujo liga, todėl negalėjo nė būti jokių kalbų, kad dukrai bus persodintas motinos inkstas. „Visa laimė, kad mamos liga diagnozuota anksti, juk jei ne tas noras mane išgelbėti, ji nebūtų išsityrusi ir dar nežinia, kaip viskas būtų susiklostę“, – atsitiktinumu džiaugiasi 43 metų G. Žydelienė.

Moteris buvo įrašyta į laukiančiųjų inkstų transplantacijos sąrašą. Donoro inkstas atsirado praėjusių metų pavasarį. Štai jau beveik metai Gitana džiaugiasi pagerėjusia savijauta – sako, kaip ant sparnų. Ji vėl gali dirbti mėgstamą kosmetikės ir vizažistės darbą, yra laiminga, kad ištikimiausios klientės neišsilakstė, kai sveikatai suprastėjus jai teko apleisti mėgstamą veiklą.

Brolis tapo broliu dvyniu

Gintaras susirgo gerokai vėliau – jau suaugęs. Kartą iš nosies pasipylė kraujas ir pakilo kraujospūdis. Ieškodami priežasčių, gydytojai vyrą iš pradžių paguldė į Varėnos, kur tuo metu gyveno, ligoninę, o paskui davė siuntimą į Vilnių, į Santariškių klinikas. G. Žydeliui buvo diagnozuotas inkstų nepakankamumas. Vos per keturis mėnesius sveikata taip pašlijo, kad medikai įspėjo: „Reikės persodinti donoro inkstą.“ O kol jis atsiras, skyrė hemodializės procedūras. Į jas iš rajono keliasdešimt kilometrų pirmyn atgal po keletą kartų per savaitę jaunėlį Gintarą vežiojo brolis Albinas. „Kartą jis paklausė: „Kiek gi tave čia dar badys?“ Atsakiau: „Tol, kol sulauksiu donoro.“ Tada brolis pasiūlė: „Aš galiu tau savo inkstą atiduoti.“

Kilniaširdės ir neįkainojamos brolio siūlomos dovanos Gintaras neskubėjo priimti be atodairos, nors iš visos gausios dzūkų šeimynos, kur užaugo 6 broliai ir 2 seserys, tik Albino kraujo grupė pasirodė esanti tokia pati kaip ir Gintaro. Vadinasi, tais laikais tik jis galėjo tapti inksto donoru (dabar jau atliekama gyvo donoro inksto transplantacija ir ne tos pačios kraujo grupės recipientui).

Broliai nuskubėjo pasitarti su tėvais. Albinui tuomet buvo 33, Gintarui – 25 metai. „Susėdome visi tėvų namuose, pasikalbėjome. Tėvai pritarė“, – pasiryžimą priimti brolio inkstą prisimena Gintaras. Juokais savo vyresnį brolį Albiną jis vadina broliu dvyniu.

„Jeigu ne jis, manęs jau turbūt nebūtų buvę“, – amžiną dėkingumą vyresnėliui jaučia Gintaras. Jis neslepia: kai užklumpa liga, žmonės atsisijoja – greta lieka tie, kuriems tu rūpi ir kuriems esi reikalingas ne tik tada, kai sveikas.

„Norėtume padėkoti savo artimiesiems už sugrąžintą gyvenimą“, – per pokalbį vyrui pritaria ir Gitana, kuriai galimybę gyventi buvo sugrąžinęs tėčio dovanotas inkstas.

Gitana ir Gintaras nori pareikšti padėką gydytojams transplantologams profesoriui Baliui Dainiui ir docentui Arūnui Želviui, po operacijos juos prižiūrėjusioms gydytojoms Danutei Svetikienei, Nijolei Stanaitytei, Neritai Girdauskienei, Ninai Izvolskajai, šiuo metu abiejų sveikata besirūpinančiai gydytojai Ilonai Rudminienei.

Tačiau ypatingą dėkingumą Gitana išreiškia savo donoro šeimai – mirusio žmogaus artimiesiems, kad „pačią sunkiausią gyvenimo akimirką priėmė tokį sprendimą ir vėl grąžino mane į gyvenimą“. „Širdyje jie man – artimi žmonės, nors jų ir nepažįstu“, – priduria moteris. Ji sako apie savo donorą galvojanti kasdien ir esanti tikra: savuosius donorus prisimena visi, kam buvo persodinti jų organai. „Todėl tikiu, kad po tokios nelaimės ir jų namus kada nors aplankys stebuklas – juk negali būti kitaip, kai tiek žmonių kasdien dėkodami juos mini“, – įsitikinusi Gitana.

Išskirtinis ritualas

„Vienintelė mano svajonė – kad ir aš išeidama iš šio pasaulio galėčiau kam nors padovanoti gyvybę“, – kalbėdama apie organų donorystę susigraudina moteris.

O kol kas Gitana ir Gintaras kuria artimos bei tolimesnės ateities planus. Jei sveikata leidžia, kasmet rudeniop abu stengiasi ištrūkti pailsėti į šiltesnius kraštus. Kelionės – didžiausias jų pomėgis, nemažai šalių jau aplankyta. Artimiausia įsigyta kelionė – į Kretą.

Gintaras atrado naują pomėgį – pinti iš vytelių. Todėl skuba darbuotis, nes savo gaminius veža ir į muges parduoti. Nors Gintarui dar mieliau dovanoti savo darbus draugams, brangiems žmonėms. „Nusiperki vytelių, nupini kokį nors daiktą ir padovanoji. Kai širdies įdedi, daug mielesnė dovana žmogui, nei ką nors pirkto dovanoti“, – neabejoja jis.

Po pavasarį atliktos transplantacijos Gitanai kas mėnesį tenka pasirodyti gydytojams, todėl ją iš Kauno į Vilnių vežioja Gintaras. Nors dėl tų dažnų kelionių jokių problemų nekyla, moters svajonė – išmokti vairuoti. Gitana tiki, kad ji išsipildys.

Kadaise ligų suvesti sutuoktiniai teigia, kad namie, kai viskas gerai, jie apie ligas pernelyg daug nekalba. Na, nebent laikosi savojo ritualo – kasdien rytą ir vakarą susėdę geria arbatą, o tada – kiekvienas savus vaistus. Todėl namai ištisus metus kvepia vasarą pačių užsiaugintomis mėtomis, čiobreliais, melisomis. „Kai prieš transplantaciją negalėjau daug skysčių vartoti, Gintaras juokais ragino: „Na, greičiau tu sugrįžk arbatos gerti ir primink, kad aš vaistus išgerčiau“, – pasakoja laiminga moteris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"