TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Pranas Šerpytis: save vertiname per prastai

2014 08 25 6:00
Pranas Šerpytis. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Žinomas kardiologas, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų direktorius medicinai Pranas Šerpytis visur randa daugiau gero nei blogo. Didžiausiu laimėjimu jis vadina besikeičiantį žmonių požiūrį į sveikatą: kad už ją vis labiau jaučiamės atsakingi patys. Blogiausias P. Šerpyčiui yra nestabilumas. Nesvarbu, šeimoje ar darbe, sveikatos apsaugos sistemoje ar visoje valstybėje.

– Sveikatos apsauga – viena sričių, kur visada atsiranda kuo skųstis. Tačiau ar sugebame ir norime įžvelgti gerus dalykus? Gal juos įvertiname tik tada, kai pagiria užsieniečiai?

– Mūsų savęs vertinimas tikrai pernelyg prastas, nors, žinoma, ir Lietuvoje taisytinų dalykų yra. Kai tenka bendrauti su pacientais iš užsienio – Norvegijos, Anglijos ar Airijos – nė vienas nepasako, kad mūsų medicina prasta. Bet Lietuvoje taip jau yra: jeigu nori būti geras, visada privalai apie ką nors atsiliepti blogai. Medikai blogi, teisėjai blogi, valdžia bloga, o tada pats būsi geras.

Mes visada labiau neigiame, matome daugiau blogio nei gėrio. Nežinau, kodėl Lietuvoje taip yra. Juk iš tiesų mūsų visuomenė nėra blogesnė už Latvijos ar Estijos, tačiau ten taip nesielgiama.

Tą mums būdingą neigimo pomėgį pritaikau ir konsultuodamas ligonius. Vizituodamas rūkantįjį, jo neklausiu: "ar rūkote?" Klausiu: "kiek rūkote?" Tada sakau: "rūkykite daugiau". Žmogus būtinai paklausia " kodėl?" Tada atsakau: "tokiu atveju pas mus atvažiuosite greičiau arba iš viso nebeatvažiuosite." Tai tikrai paveikia.

– Grįžkime prie teigiamų dalykų. Ką pavadintumėte didžiausiais pasiekimais sveikatos apsaugos srityje?

– Svarbiausia – keičiasi požiūris į sveikatą. Atsiranda suvokimas, jog už ją atsakingas ne kas kitas, ne medikas, o pats žmogus. Džiugu, kai matau, kiek išsilavinusio jaunimo rūpinasi savo sveikata, eina į sporto klubus, kitaip sveikatinasi. Tiesa, sergamumas bei mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų tebėra didelis, bet pati visuomenė ir kiekvienas mūsų turi galvoti, kaip išlikti sveikais.

Čia galėtų daugiau nuveikti savivaldybės. Juk vienas merų uždavinių – rūpinimasis savo gyventojų sveikata. O kur dviračių takai, stadionai, vaikų žaidimo aikštelės rajonuose? Rengiant infrastruktūros projektus į tai turėtų būti atsižvelgta. Dabar savivaldybėse tarsi veikia sveikatos tarybos, bet jos nežino, ką daryti. Šiuo požiūriu tebesame postkomunistinė visuomenė, kur laukiama direktyvos iš viršaus. Pasakė – vykdau. Bet iniciatyvos iš apačios dar yra per mažai. O juk tai – demokratinės valstybės bruožas.

Labai gerai vertinu visas profilaktines programas: širdies-kraujagyslių ligų, vėžio kontrolės. Visos jos duoda rezultatus, nors ir ne iš karto.

Džiugina ir gydytojų paruošimas. Nežinau, ar kokioje kitoje specialybėje taip yra, kaip medicinoje, kai baigę mokslus ir dokumentus susitvarkę specialistai iš karto gali vykti dirbti svetur. Pagerėjo slaugytojų išsilavinimas, padidėjo jų vaidmuo. Šeimos gydytojo institucija jau atlieka savo vaidmenį, nors šie medikai galbūt per daug apkrauti, jiems reikėtų didesnės slaugytojų pagalbos.

Pasikeitė ligoninių išvaizda, dabar jos atrodo visiškai kitaip. Nebesame tie vargšeliai, kai laukdavome, jog atvažiuos užsieniečiai, atveš kokios nors aparatūros. Mūsų ligoninės dabar pakankamai gerai aprūpintos modernia įranga, pagerėjo ligų diagnostika. Tiesa, kai kur ši įranga nėra racionaliai panaudojama.

Įvykus ligoninių restruktūrizacijai šių įstaigų sumažėjo. Deja, lovų skaičius nebuvo tolygiai paskirstytas. Štai Vilniuje šiuo metu trūksta terapinių ir neurologinių lovų. Pagal kardiologinių lovų skaičių 100 tūkst. gyventojų Kaune ar Panevėžyje jų yra dvigubai daugiau nei Vilniuje. Bet restruktūrizacija vis tiek buvo teigiamas procesas.

Vis dėlto požiūriu į pacientą valdiškos ir privačios įstaigos dar labai skiriasi. Privačiose sudaromas įspūdis, jog pacientas yra laukiamas. Tuo metu valstybinėse įstaigose žmogus dar dažnai jaučiasi svetimas.

Žinoma, finansavimas nėra toks, kokio norėtųsi, tačiau ir čia situacija gerėja. Kita vertus, net neturint pakankamai pinigų, privalu atrasti entuziazmo. Juk negalima visada skaičiuoti: čia man naudinga, čia – ne. Svarbiausia – paklausti savęs: ką galiu pakeisti į gera?

Tačiau pasisakau prieš revoliucijas, o ypač – sveikatos apsaugos srityje. Jos nieko gero neduoda. Mano nuomone, nestabilumas bet kur – darbe, šeimoje ar valstybėje – yra pats blogiausias dalykas.

Visada reikia turėti aiškią kryptį, kur einame ir ko siekiame. Juk sakoma: kai nežinai, kur plauki, joks vėjas nepadeda. Tos aiškesnės vizijos pasigendu visur Lietuvoje.

– Ar medicinos įstaigų ir paslaugų mažėjimas rajonuose – socialinės atskirties pavyzdys, ar laikmečio poreikius atspindintis procesas? Juk ne vienoje Europos šalyje įgyvendintas modelis, kai pacientas iš bet kurios vietos skubiai atgabenamas į tinkamiausią pagalbą teikiančią įstaigą.

– Jau 10 metų esame ES ir NATO nariai, tačiau socialinė atskirtis vis dar yra, o ypač – kaime. ES sveikatos apsaugos finansavimas prioritetu laiko būtent šios atskirties mažinimą. Negalima vienaip gydyti Rokiškyje, kitaip – Vilniuje.

Teigiamas pavyzdys – Rytų ir pietryčių Lietuvos kardiologijos programa, tikrai sumažinusi šią atskirtį. Pradėjus šią programą mirštamumas nuo miokardo infarkto Alytuje siekė 24-25 proc., Utenoje – 25 proc., tuo metu Europos vidurkis buvo 10 proc. Vykdant kardiologijos programą vietos gydytojai buvo perkvalifikuoti į kardiologus, nupirkta įranga. Įgyvendinus šias priemones paslaugų prieinamumas iš karto pagerėjo, mirštamumas nuo miokardo infarkto tuose rajonuose nukrito žemiau 10 proc.

Manau, jog Rytų ir pietryčių Lietuvos kardiologijos programa yra geras modelis, kuriuo galima sekti ir gydant kitas ligas. Apskritai, ekstrinėje medicinoje viskas dėliojasi į vietas. Pagerėjus finansinei situacijai, šios paslaugos dar patobulės. Bet planinio gydymo srityje socialinė atskirtis tebėra problema, jauni medikai nenori vykti į rajonus.

– Pastaruoju metu nebeskambinama pavojaus varpais dėl medikų emigracijos. Galbūt jiems jau gerai ir Lietuvoje?

– Emigracija tebevyksta. Dauguma išvažiuoja pabaigę mokslus, nes nepatenka į rezidentūrą. Manau, kad darbo vietos universitetų ligoninėse irgi turėtų būti konkursinės – nebegalintys dirbti turi jas užleisti. Jaunimas pasiliks, jei sudarysime sąlygas save realizuoti. Dabar jauni mūsų medikai išvažiuoja į Vokietiją, Angliją. Bet paklausite, kodėl šiose šalyse trūksta gydytojų? Todėl, kad mūsų visuomenė tapo vartotojiška. Medikai turi mokytis 11-12 metų, daug ko atsisakyti, jaunystė eina pro šalį. Dalis visuomenės ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse nebenori tiek mokytis. Juk galima baigti informatiką ar teisę ir po 5 metų tapti savarankišku specialistu, o medicinoje taip nėra.

Stojantieji į mediciną yra idealistai. Psichiatrai pasakytų – nebrandžios asmenybės. Neseniai girdėjau, kad vidutinė alga Lietuvoje, atskaičius mokesčius, yra 1800 litų. O mūsų rezidentas kardiologas, atliekantis diagnostines procedūras, į rankas gauna tuos pačius 1800 litų. Ir tai – po 11-12 metų mokymosi. Nenuostabu, kad darbas užsienyje, kur žadami keliskart didesni atlyginimai, yra patrauklus.

Kita vertus, medikams naudinga tobulintis užsienyje. Ne veltui sakoma: jei nori būti protingesnis, pabendrauk su vienu ar kitu kaimynu, pereik per jo kiemą. Mokslas ir medicina yra tos sritys, kurioms nerūpi sienos ar religija. Juk nepasakysi – "lietuviškas mokslas" ar "lietuviška medicina".

Laikausi nuomonės: jei kažkas išvažiavo ir grįžo neužmezgęs ryšių, tai yra negerai. Ryšiai visada duoda naudą, todėl turime daugiau bendradarbiauti tarptautiniu lygiu.

– Kokią vietą tarp šiandienos gydytojų vertybių užima patriotiškumas ir žmogiškumas? Ar jų neišstumia grynas praktiškumas?

– Manau, kad praktiškumo daugėja, o dvasingumo ir patriotizmo lieka mažiau. Patriotizmas, matyt, perduodamas su motinos pienu, šis požiūris būtinai turi reikštis šeimoje. Turbūt patriotizmo šeimose nebėra tiek, kiek anksčiau. Bet, pavyzdžiui, kardiologų stovyklose greta kardiologų himno visada giedame ir Lietuvos himną. Juolab, kad jo autorius – gydytojas Vincas Kudirka.

– Vienas iš stereotipų apie mūsų medikus – "visi jie ima kyšius". Tai labai blogina sveikatos apsaugos sistemos įvaizdį. Ar tikite, kad vienądien išnyks ši kyšių ėmimo-davimo sistema?

– Blogis, kaip ir gėris, visada egzistuos. Bet svarbu, kad to blogio būtų kuo mažiau. Dauguma gydytojų tikrai nenori tų kyšių, bet pati visuomenė mano, kad nieko jiems nedavus medikai blogiau apžiūrės ar gydys.

Kita vertus, Lietuvos žmonėms tebeatrodo, kad reikia kažkaip išpirkti prasikaltusįjį. Štai, pavyzdžiui, telefoninis sukčius paskambina bobutei, esą anūkas padarė autoavariją. Moteriškė skuba išpirkai atiduoti paskutinius pinigus. Bet jeigu žmogus iš tiesų padarė avariją, vadinasi – kaltas ir turi už tai atsakyti. Korupcijos šaknys bus sunaikintos, kai pradėsime kitaip mąstyti. Moralumas turi būti mums svarbus. Deja, pastebiu ir blogų tendencijų. Daugėja dvilypumo: darbe elgiamasi vienaip, o namuose – kitaip.

– Kardiologijoje dabar kalbama apie D tipo asmenybę. Esą šiam psichologiniam tipui priklausantys žmonės patiria didžiausią riziką sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Tokie asmenys nepasitiki aplinkiniais žmonėmis ir gydančiais gydytojais, netiki paskirtais vaistais ir gydymo efektu. Kaip manote, ar ne dėl šių savybių Lietuvoje tiek daug sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis? Galbūt netikėjimas ir nepasitikėjimas yra viena didžiausių šiandienos problemų?

– Labai aktualus ir teisingas klausimas. Daugybė nusivylimų atsiranda iš netikėjimo. Kiekvienam žmogui reikia turėti savo tikėjimą, kaip tą Jono Biliūno laimės žiburį, arba šį tikėjimą susikurti.

Lietuvoje labiau depresiški išsiskyrę, vieniši žmonės. Jie daugiau paniurzga, dažniau serga, ir mirtys tarp jų gausesnės, ir gyvenimo kokybė blogesnė. Tarp moterų depresiškumo bei nusivylimo dar daugiau nei pas vyrus. Vaikams išėjus jos lieka vienišos, ne visos randa užsiėmimų.

Dalis visuomenės tokia yra ir ji niekur nedings. Visgi mane stebina, kodėl Lietuvoje tiek daug savižudybių. Greičiausiai alkoholizmas iš tikrųjų turi daug reikšmės.

– Gal jau iš prigimties esame pesimistiška tauta?

– To nėra. Estai turėtų būti didesni pesimistai už mus – jie šaltesni. O mes juk esame Baltijos italai, emocionalesni, neturėtume jaustis taip pesimistiškai.

Mano nuomone, Lietuvoje reikėtų didesnio vienas kito palaikymo, pradedant mažais, baigiant dideliais kolektyvais ar pačiu Seimu, reikėtų mažiau to vienas kito "kalimo".

Ir optimizmo reikia daugiau. Geras emocijas pirmiausia galėtų paskleisti kolektyvų vadovai. Pats visada stengiuosi sudaryti gerą mikroklimatą. Bet ir kolegoms sakau, kad neigiamas emocijas paliktų už durų, tada visiems kolektyve bus žymiai geriau.

Privalu mokėti atsipalaiduoti, pasisemti geros energijos. Man jos suteikia sportavimas. Kasdien turiu gauti fizinio krūvio, o juk dėl jo ir laimės hormonai gaminasi.

Man regis, daugelis laimę įsivaizduoja tarsi ištisą luitą. Bet ji susideda iš mažų dalykų, tik reikia juos įžvelgti. Sudėjus tuos dalykus į krūvą ir gaunasi tas laimės luitas, kuris, nušlifuotas bei nugludintas, žėri tarsi brangakmenis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"