TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Psichiatras: išmanieji telefonai suteikia galimybių, bet bukina vaikus

Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Išmanieji telefonai turi daug galimybių, bet, deja, mažina pačių vaikų galimybes. Taip teigia Vilniaus Psichikos sveikatos centro direktorius, gydytojas-psichiatras Martynas Marcinkevičius. „Būtų gerai, kad jie vaikus pasiektų kuo vėliau“, – mano jis.

Specialisto teigimu, jei vaiko aplinkoje kas nors turi išmanųjį telefoną, tas, kuris jo neturi, jaučiasi išskirtas ir išstumtas iš bendruomenės. „Aš, būdamas tėvu, tai jaučiu tarp savo vaikų. Mes apie tai esame diskutavę, bet argumentas būna: „Klausyk, tėvai, atsiprašau, bet visi turi, aš neturėdamas būsiu balta varna.“ Tokia situacija nėra gera vaikams“, – įsitikinęs M. Marcinkevičius.

– Kaip Jūs pats, būdamas tėvas, perkate vaikui telefoną, į ką kreipiate dėmesį?

– Kadangi mano vaikai yra paaugliai, jie patys renkasi telefonus. Jie renkasi ne tokius telefonus, kokius norėčiau, kad rinktųsi, ne tokius, kokius rekomenduočiau. Jie renkasi tuos telefonus, kurie turi daug daugiau galimybių, daugiau negu jie išnaudoja.

Telefonai dabar turi labai plačias galimybes. Bet, deja, reikia pasakyti, kad technologijų galimybės dažnai tiesiog sumažina pačių vaikų galimybes. Vaikai pripranta būti kone priedėliu prie kažkokios technologijos, o ne vystytis savarankiškai, kaupti žinias. Šiuolaikinės technologijos turi ne tik teigiamų pusių (jų negalima nuneigti), yra ir daug neigiamų.

– Pone Marcinkevičiau, nuo kelerių metų apskritai reikėtų leisti vaikui turėti telefoną?

– Žiūrint, apie kokį telefoną kalbame. Vyresnio amžiaus žmonės pamena tuos telefonus, kurie buvo laidiniai, su disku, kurį reikdavo pasukti. Iš tiesų toks telefonas, manau, tikrai reikalingas. Paprastas telefonas vaikui reikalingas kuo anksčiau, nes tai yra saugumo garantas pačiam vaikui ir jo tėvams, kad tėvai su juo galėtų bet kada susisiekti ir kad jis galėtų bet kokioje gyvenimo situacijoje paskambinti artimiesiems. Tačiau, kalbant apie išmaniuosius telefonus, kurie suteikia daug galimybių, bet ir bukina vaikus, be abejo, būtų gerai, kad jie vaikus pasiektų kuo vėliau.

Tai yra noras, kuris yra labai sunkiai įgyvendinamas. Jei tik vienas vaikas klasėje ar kokioje nors kitoje aplinkoje įsigyja tokį telefoną, natūralu, kad iš karto atsiranda poreikis ir visiems aplinkiniams, nes kitu atveju kyla lyg ir pavydas, lyg ir atlikimo jausmas ir t. t. Tai labai jaučiama. Aš, būdamas tėvu, tai jaučiu tarp savo vaikų. Mes apie tai esame diskutavę, bet argumentas būna: „Klausyk, tėvai, atsiprašau, bet visi turi, aš neturėdamas būsiu balta varna.“ Tokia situacija nėra gera vaikams. Ir, deja, tėvams tenka nusileisti, suprantant tai, kad vaikas dėl kitų priežasčių jausis išskirtas ir išstumtas iš tos bendruomenės.

Bet šiuolaikiniai telefonai, turėdami savyje labai daug funkcijų, bukina vaikus, tiek bendravimo prasme, tiek žinių prasme. Jie pradeda jaustis, kad jie viską žino, nes rankose turi telefoną. Jie sako: „Kam man žinios, surinksiu „Google“ paieškos sistemoje klausimą, ir man viską išmes.“

– Ar nomofobija – telefono neturėjimo baimė – yra populiari šiuo metu?

– Taip, nomofobija tikrai yra labai populiari. Be abejo, visko negalima suvesti vien tik į telefoną. Telefonas yra tik priemonė. Tačiau priklausomybė nuo socialinių tinklų, nuolatinio buvimo ir bendravimo juose yra. Mes, specialistai, daug apie tai diskutuojame. Pasaulio moksliniame lygmenyje ir kitur diskutuojama būtent apie tai, kad iš tiesų bendravimas persikėlė į virtualią erdvę ir nebelieka normalių, žmogiškų santykių. Žmonės nebegeba normaliai bendrauti. Jaunimas, puikiai bendraujantis socialiniuose tinkluose, po to susitikęs vienas su kitu akis į akį, neturi vienas kitam ką pasakyti.

– Visada galima nuleisti akis į telefoną.

– Tą mes matome. Kai susirenka keturių ar penkių paauglių kompanija, kad ir kavinėje prie staliukų ir, užuot šnekėjęsi, jie visi būna „sulindę“ į telefonus ir bendrauja su kažkuo, nors šalia sėdi keturi ar penki bendraamžiai. Jie turi ką pasakyti vienas kitam, bet nebemoka. Jie tą daro per tarpininką, per socialinius tinklus. Bet čia ne telefono, kaip prietaiso, problema. Tai – socialinių tinklų problema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"