TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Psichologas: sakantys, kad nori gyventi vieni, tiesiog nemoka kurti santykių

Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Kai kas nors sako, kad sąmoningai pasirinko būti vienas, galima manyti, kad už to slypi nemokėjimas ar nenoras investuoti į santykius, buvimą kartu, pastebi psichologas Rimantas Kočiūnas. „Galbūt tai ir yra apsisprendimo dalis, tik ji visai neprognozuojama. Tarkim, žmogus pasirinko būti vienas, bet staiga ištiko meilė, susižavėjimas. Ištiko ne tai, ką galima suplanuoti, pasirinkti. Ir kas tada su pasirinkimu būti vienam? Iš jo nieko nebelieka“, – įsitikinęs jis.

Pasak R. Kočiūno, užsidirbti ar padaryti karjerą paprasčiau, nei sutikti žmogų, su kuriuo galėtum gerai jaustis, dalintis gyvenimu, todėl klientai dažnai klausia, kur ieškoti to kito, su kuriuo norėtųsi būti: „Tik universalių atsakymų nėra. O pats klausimas liudija, kad žmogus neturi jokios patirties [...]. Susitikimui reikia būti pasiruošusiam. Jei esi pasiruošęs, būtinai ką nors sutinki. Bet jei nuolat keli klausimus, o kur tie žmonės, [...] tai greičiau liudija apie uždarumą, stebuklo laukimą.“

– Žymaus psichologijos veikalo „Vienatvė“ autorius Clarkas Moustakas minėjo, kad joks žmogus negali likti nepasikeitęs, kartą atsivėręs vienatvei ir atsidavęs visiškai izoliuotos egzistencijos siaubui ir grožiui. Kam konkrečiai mes atsiveriame atsiverdami vienatvei? Apie ką kalba C. Moustakas?

– Universalaus atsakymo neįmanoma duoti, matyt, kiekvienas žmogus atsiveria kažkam savo. O tai, ką sako C. Moustakas, galima pasakyti šiek tiek kitaip, pradedant nuo pozityvios vienatvės pusės: iš tikrųjų žmogus, kuris nemoka būti vienas, nemoka būti ir su kitais. Tai įrodo, kad vienatvė apskritai mums reikalinga, nors mes dažnai apie ją kalbame liūdnokai.

– Vienatvę iš tikrųjų dažniausiai minime izoliacijos, kančios kontekste.

– Žmonės dažnai ieško pagalbos tada, kai jaučia tai, ką jie vadina vienatve. Lietuvių kalboje dar yra žodis „vienišumas“ – dažnai matome, kad jie ne tiek patiria ar išgyvena vienatvę, kiek jaučiasi vieniši. Jaustis vienišam reiškia neturėti šalia artimo žmogaus, su kuriuo galėtum pasikalbėti, pasidalinti rūpesčiais, kuriam galėtum paskambinti ar susitikti. Kai aplink toks vakuumas, žmogus jaučiasi vienišas, jaučia, kad neturi į ką atsiremti. Manau, žmonės nuo tokios vienatvės, nuo tokio vienišumo dažnai ir kenčia, nes nemoka užmegzti, palaikyti santykių.

Jei kalbėtume platesne prasme, mums vienatvės nereikia ieškoti, ji tiesiog yra. Ji neišvengiama mūsų egzistencijos dalis, nes kai kuriais gyvenimo momentais, pavyzdžiui, priimant kokius nors labai rimtus sprendimus, niekas negali dalyvauti – tai dalykas, apie kurį galiu daug dienų su kuo nors šnekėtis, bet galiausiai tą žingsnį turiu žengti pats vienas. Krizės, ligos ir pan. yra tai, kai jaučiamės patys su savimi ir negalime papasakoti, perduoti viso to, kas vyksta mūsų sieloje. Tai ir reiškia susitaikymą arba mokėjimą priimti vienatvę, kaip neišvengiamą mūsų gyvenimo dalį. Kartais tai patiriame skausmingai, kartais norime tokios vienatvės, kartais norime atsiskirti nuo kitų žmonių, pabūti kur nors atskirai. Tai irgi gali turėti ir pozityvių, ir negatyvių atspalvių, bet taip yra.

– Ką prarandame bėgdami nuo vienatvės ir painiodami ją su vienišumo išgyvenimais?

– Pirmiausia prarandame ryšį su pačiais savimi, t. y. pamirštame, kas mes tokie esame. Bėgdamas, nesustodamas, nepagalvodamas apie save, žmogus tampa atspindžiu kitiems: viskas paviršiumi, viskas greitai, galiausiai nuo pertekliaus įvairių paviršutiniškų kontaktų, skubėjimo staiga kaip į sieną atsimušame į tai, ką vadiname vienišumu.

– Lietuvių kalboje greta „vienatvės“, „vienišumo“ dar yra žodžiai „vienuma“, „vienovė“, „vienis“. Kokių sąsajų aptiktumėte čia?

– Man vienatvė ir vienuma semantinio lauko požiūriu labai panašios sąvokos. O sąsaja su vieniu gana įdomi. Būdami vienatvėje mes esame tame vienyje: esame patys savimi, patys su savimi – tuo, ką ir vadiname vieniu, visuma.

– Buvimas pačiam su savimi šiuolaikinėje visuomenėje vis dažnesnis, žmonių, gyvenančių po vieną, daugėja. Kaip Jūs tai vertinate ir kas tai lemia?

– Žmogus apskritai yra sociali būtybė, jis nesutvertas gyventi vienas. Manau, kad tie, kurie gyvena vieni, dažnai ir patiria visokių sunkumų. Matyt, mes esame tokie sutvėrimai, kuriems labai svarbu su kuo nors dalintis savo būtimi, todėl mums neišvengiamai reikalingi kiti žmonės. Martinas Heideggeris, kalbėdamas apie žmogaus egzistenciją, sakė, kad ji visada yra „egzistencija su kuo nors“. O šiais laikais nemažai daliai žmonių (tai ypač matyti psichoterapinėje praktikoje) nesiseka būti su kuo nors, t. y. žmogus nemoka savo darbų, veiklos, asmeninių tikslų suderinti su kuo nors. Apskritai šeimos kuriamos gerokai vėliau, žmonės vis dairosi ar būna vieni, nemažai jų iki 30 metų atideda ketinimą turėti vaikų.

Bet yra dalykų, kurių nesuplanuosi. Galima planuoti karjerą ir derinti su buvimu su kuo nors, bet galiausiai atsitinka taip, kad tampa labai sunku surasti tą žmogų, su kuriuo pasiryžtum būti ilgiau, nes nėra buvimo su kitu, santykių kūrimo ir palaikymo patirties. Gyvenimo tempas, man atrodo, veikia labai neigiamai, mes neįgyjame patirties. Mūsų kontaktai trumpi: susitiko, išsiskyrė – viskas vyksta labai greitai, patirties taip negaunama. Dėl to vis didesnė tampa ilgalaikių santykių kūrimo ir išsaugojimo problema. Todėl tai ir susiję su vienišumo tematika.

– Yra žmonių, kategoriškai teigiančių, kad tai – jų pasirinkimas. Ar tai iš tiesų sąmoningas pasirinkimas būti vienam, ar vis dėlto patirties nebuvimas, negebėjimas būti su kitu?

– Kai kas nors sako, kad sąmoningai pasirinko būti vienas, visada norisi paklausti, o kas tai per pasirinkimas ir ką jis reiškia. Ar tai reiškia, kad žmogus pasirinko niekada negyventi su kuo nors, t. y. gyventi vienas, neturėti jokių artimų santykių ar dar ko nors? Ką reiškia „pasirinkau gyventi, būti vienas“? Žinoma, galbūt tai ir yra apsisprendimo dalis, bet ji visai neprognozuojama. Tarkim, žmogus pasirinko būti vienas, bet staiga ištiko meilė, susižavėjimas. Ištiko ne tai, ką galima suplanuoti ar ne tai, ką galima pasirinkti. Ir kas tada su pasirinkimu būti vienam? Iš jo nieko nebelieka.

Man atrodo, kad už vadinamojo pasirinkimo dažnai slypi nemokėjimas arba nenoras investuoti į santykius, į buvimą kartu. Kurti ir saugoti santykius nėra paprastas uždavinys – jis reikalauja nemažai laiko, pastangų, jautrumo mokytis būti su kitu, kitonišku žmogumi, priimti tai, kad jis gali kitaip galvoti, jo sprendimai gali būti kitokie, ne visada sutapti su mano ir pan. Tai darbas. O kai kuriems žmonėms tokį darbą dirbti sunku, todėl jie sako, kad pasirinko būti vieni. Toks ilgalaikis pasirinkimas turi pasekmių: tuštumos, beprasmybės, galiausiai – buvimo vakuume. Kadangi esu praktikuojantis psichoterapeutas, pasekmes geriausiai ir matau kalbėdamasis su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos.

Sakyčiau, kad klientų, kurie turi problemų kuriant santykius, tikrai labai daug. Štai ir tos pasekmės: atėjus laikui, kai žmogus norėtų su kuo nors būti, pasirodo, kad jis to nemoka ar nežino, o kur tas kitas, su kuriuo būtų galima ar norėtųsi būti. Dažnas klausimas – o kaip sutikti kitą žmogų, su kuriuo norisi būti, kur eiti, ieškoti? Tik universalių atsakymų nėra. O pats klausimas liudija, kad žmogus neturi jokios patirties sutikti kitą žmogų, t. y. nėra pakankamai atviras. Susitikimui reikia būti pasiruošusiam. Jei sieloje esi pasiruošęs, būtinai ką nors sutinki. Bet jei nuolat keli klausimus, o kur tie žmonės, kur juos surasti, su kuo susitikti, tai greičiau liudija apie uždarumą, stebuklo laukimą. Atrodo, kad visas kitas gyvenimas klostosi ne taip jau blogai: ir pinigų yra, ir darbas yra, ir karjera kažkokia yra... O staiga, kai ateina laikas turėti artimus santykius, pasirodo, kad uždirbti pinigus ar daryti karjerą paprasčiau, nei sutikti žmogų, su kuriuo galėtum gerai jaustis, dalintis gyvenimu.

– „Kur sutikti žmogų“ nuskambėjo absurdiškai, juk kasdien esame tarp žmonių, juo labiau kad yra internetas. Ką rodo šis klausimas?

– Dabar internetas labai paplitęs būdas, bet ne visais atvejais santykiai iš interneto persikelia į realybę. Pažiūrėkite, „Facebooke“ visi tokie atviri: šiandien kažkas įvyko, kažkas apie kažką pagalvojo, todėl būtinai visiems apie tai paskelbė. Bet abejoju, ar tai – atvirumas. Viena, ar šis žmogus pasakytų kitam tą patį, jeigu jie susitiktų? Abejoju. O parašyti ir paleisti į eterį beveik anonimiškai, kaip ir niekam – paprasta. Taip pat ir su santykiais. Galima susirašinėti labai daug ir su daugybe žmonių, savo paskyroje turėti labai daug draugų. Bet ar tai reiškia, kad žmogus yra sukūręs santykius? Sakyčiau, tai greičiau laiko švaistymas neįpareigojančiam ir neįsipareigojančiam santykiui. Parašei – gausi atsakymą, ir tiek.

Internete nėra to kalbėjimosi, kai du žmonės susitinka, reaguoja į vienas į kitą čia ir dabar, o ne kažkur ir tik po kurio laiko rašydamas atsakymą. Tiesioginis buvimas yra nelengvas, mes jo mokomės nuo vaikystės su savo tėvais, broliais, seserimis, t. y. mokomės būti kartu. O paskui, kai visa tai perkeliame į neįpareigojančią erdvę, nustojame mokėti ir tai, ką kažkada mokėjome, tampa vis sunkiau susitikti su gyvu žmogumi. Internete tėra kažkokia bendravimo ir artumo iliuzija, bet realiai gyvenime būti su gyvu žmogumi, pasirodo, daug sunkiau.

– Dėl tokios bendrystės iliuzijos greičiausiai vienatvė tampa dar skaudesnė?

– Ką reiškia „Facebooke“ turėti šimtinę draugų? Ar jie yra tie, kurie prireikus suteiks man pagalbą, su kuriais galėsiu susitikti, bendrauti? Greičiau tai – tariama draugystė, užfiksuota vienu pelės paspaudimu: jis prisijungė ir sutiko būti mano draugas. Tai tikrų dalykų pakeitimas kažkokiais pakaitalais. Labiausiai ir kelia rūpestį, kad artimi santykiai, bendrumas, susietumas, kuris iš tikrųjų reikalauja pastangų, pakeičiamas visai dirbtiniu dalyku, kuris sielos neužpildo ir nuo vienatvės negelbsti. Man atrodo, kad žmonių, besijaučiančių vienišais, daugėja, nors bendravimo internete intensyvumas akivaizdžiai didėja. Vis dėlto bendraudami su daugeliu žmonių kur nors internete mes nesijaučiame arti ko nors.

– Kodėl tie pakaitalai taip prigyja?

– Žmogui visada reikia turėti ryšį su kitais. Tai būtinybė. Kita vertus, norisi ir laiko sutaupyti, taigi telefonu parašyti žinutę labai paprasta. O jei nori su kuo nors susitikti ir pasišnekėti, šitą pusvalandį turi iš kažko paimti. Pažiūrėkite, visi žmonės, ne tik jauni, nuolat maigo telefoną, bet ar tai ryšys? Už to slepiasi kažkoks netikrumas, nerimas: aš negausiu atsakymo, niekas neparašys, todėl aš turiu parašyti. Tai lyg kabinimasis į kitus siekiant įrodyti, kad nesi vienas, kad turi kam parašyti, kad tau kažkas parašo. Bet ar tai gyvas bendravimas? Ne.

– O koks ryšys yra tikras?

– Būti įsipareigojusiam. Santykiai yra įsipareigojimai ateiti į pagalbą, reaguoti, palaikyti. Turėti ryšį – reiškia turėti santykį. Žinutes galima siuntinėti, gal jose irgi yra palaikymo, bet toks tempas ir intensyvumas negali būti gilus. Tai greičiau mėginimas nuolat gaminti žodžius, užpildyti erdvę, kuris visiškai skiriasi nuo buvimo kartu. Galime sėdėti kartu ir tylėti, ir nereikia jokių žodžių. Tai ryšys, kuris nereikalauja jokių nuolatinių patvirtinimų. Kita vertus, jis reikalauja įsipareigojimų: mes visada tikimės, laukiame, kad, kai man reikės, tas žmogus bus pasiekiamas, bus greta, aš galėsiu pas jį nuvažiuoti ar nueiti.

– Ką dar svarbu paminėti kalbant apie šiuolaikinę visuomenę, vienatvę, bendravimą, ryšį?

– Pirmiausia norėtųsi pasakyti, kad reikia branginti esamus ryšius su pačiais artimiausiais žmonėmis ir nuolat rūpintis, kad jie būtų, išliktų, nes tai – didžiausia atrama gyvenime. Laiko reikia skirti ne gausybei santykių, o kokiam nors santykiui, kuris būtų tikras ir palaikantis, kuriam visiškai nebūtų gaila laiko. Kalbu apie buvimą ir ryšį su kitu žmogumi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"