TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Psichologė: emocinis smurtas šeimoje pranašauja fizinį smurtą

Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Emocinis smurtas dažnai neatpažįstamas kaip smurtas, tačiau neretai yra artėjančios fizinės prievartos pranašas, sako Kauno Moterų krizių centro  psichologė Laima Ruibytė. Anot jos, kuo stipriau prieš moterį psichologiškai smurtaujama, tuo labiau ji patiki smurtautojo žodžiais, kad yra netikša ir nemokša, neišgyvensianti be vyro.  

Psichologinį smurtą patiriančioms moterims nepadeda ir artimieji. Dažnai jie sako „pakentėk, nieko baisaus, visi susipyksta“. „Kita vertus, ir tie vyrai dažnai viešumoje būna kitokie – švelnūs, mandagūs, todėl kiti nelabai tiki, kad jie gali namie smurtauti“, – pabrėžia L.Ruibytė.

– Kaip Jums atrodo, kokio masto problema yra smurtas šeimoje?

– Kaip rodo tyrimai, trečdalis moterų, gyvenančių šeimose, patiria fizinį smurtą, o psichologinį smurtą – apie 70–80 proc. Mūsų šalis nėra išimtis. Tokie skaičiai užfiksuoti ir kitose šalyse, tačiau ten anksčiau pradėta teikti pagalbą moterims, jų sistema labiau išvystyta. Galvoju, kad ši problema dar egzistuos, nes apskritai smurto lygis visuomenėje nemažėja. Mes matome įvairių kitokių nusikaltimų, pakantumas smurtui apskritai yra gana didelis – pavyzdžiui, patyčios Lietuvos mokyklose. Tie, kurie tyčiojasi, ir gali tapti tais vyrais (kartais ir moterimis), kurie ir suaugę psichologiškai smurtauja.

Bet koks smurtas šeimoje dažniausiai prasideda psichologiniu ir užsibaigia fiziniu smurtu, kai smurtautojas nebeiškenčia ir savo galią bei norą kontroliuoti įgyvendina tokiu būdu. Smurtas dažniausiai kyla, nes smurtautojas nori dominuoti, kontroliuoti ir patirti galią. Iš tikrųjų dažnai tokie smurtautojai jaučiasi menkaverčiai ir tam, kad tą jausmą kompensuotų, griebiasi smurto prieš artimiausius žmones (paprastai prieš moteris ir vaikus), nes tai lengviausia. Smurtas prieš moterį jiems pateisinamas dalykas, nes dažniausiai jie įsivaizduoja, kad moteris pati kalta, pati to nusipelnė.

Kai kurios į krizių centrą atėjusios moterys, paklaustos, kada pastebėjo ir ar išvis nepastebėjo tokių savo būsimo vyro bruožų, sako – taip, jis pavyduliaudavo, kontroliuodavo, bet atrodė, kad tai daro su meile, negrubiai. Moteris visada tiki, kad, jei sukurs šeimą ir turės viziją, sugebės vyrą pakeisti. Bet, deja, dažnai iš pradžių nelabai demonstruojamas psichologinis smurtas (kažkoks pasišaipymas, pasityčiojimas ar kontrolė – kur buvai, ką darei ar su kuo buvai) perauga į aiškų atvirą psichologinį smurtą, kuris dažnai lydimas fizinio smurto.

– Dažniau kalbama apie fizinį smurtą. Emocinio smurto pasekmės nematomos fiziškai, išoriškai, tačiau žaloja ne mažiau nei fizinis smurtas. Į krizių centrus, ko gero, dažniau kreipiamasi jau patyrus fizinį smurtą. Kodėl emocinis smurtas labiau toleruojamas?

– Manau, kad jis labiau toleruojamas, nes ne visada suprantama, kad tai smurtas. Žmonės, gyvenantys kartu, dažnai ir sukonfliktuoja, ir pasako vienas kitam blogesnį žodį, bet paskui išsiaiškina, susitaiko ir viskas būna gerai, nes konfliktus galima išspręsti ir konstruktyviai. Taigi į tai, kas atsitinka, moteris iš pradžių nereaguoja labai stipriai, bando ieškoti priežasčių savyje, juo labiau, kad dažnai smurtautojai kaltina „tu kalta, tu išprovokavai, tu padarei“. O kai smurtautojas nepajunta pasipriešinimo, kai nenustatomos aiškios ribos, kiek toli galima eiti, jis tuo ir naudojasi, smurtas didėja.

Tada susidaro užburtas ratas: kuo stipriau prieš moterį smurtaujama, tuo menkesnė, silpnesnė ji jaučiasi, nemoka apsiginti. Pasekmės tokios, kad ji visiškai praranda pasitikėjimą savimi, ima save kaltinti, išsivysto depresija, bejėgiškumo jausmas. O smurtautojų argumentai – tu netikusi, tu nieko viena nepadarysi, tu be manęs neišgyvensi, tu netikša, nemokša ir t. t. Kai tai kartojama kiekvieną dieną, tuo patikima ir išmokstama bejėgiškumo. Prieik prie nuolat mušamo šuns – jis gūžiasi, tarsi pats kaltas būtų. Toks yra fenomenas.

Manau, kad nemažai tokių moterų atėjo iš šeimų, kuriose buvo smurto. Galbūt todėl jos tampa truputėlį mažiau jautrios smurtui ir joms atrodo, kad tai galima išgyventi, jei ir tėvai išgyveno. Dažnai prisideda ir motinos ar anytos, kurios sako „vaikeli, visur taip yra, pakentėk, nieko baisaus, visi susipyksta“. Susidaro situacija, kad priešintis labai sunku. Kita vertus, ir tie vyrai dažnai viešumoje būna kitokie – švelnūs, mandagūs, todėl kiti nelabai tiki, kad jie gali namie smurtauti, laiko tą asmenį visiškai normaliu ir geru. Tada iš tikrųjų labai sunku pasipriešinti.

– Kaip konkrečiai emocinis smurtas pasireiškia?

– Jis pasireiškia paprasčiausiais dalykais. Pavyzdžiui, nuolatine kritika, šauksmais „ne taip padarei, ne taip išvirei, per karšta, per šalta“. „Liesa, per stora, negražiai atrodai“ – tai jau asmenybės kritika. Arba išjuokiama nuomonė ar įsitikinimai, draudžiama su kuo nors bendrauti, netgi dirbti. Būna, kad vyras neleidžia dirbti net ir aukštąjį išsilavinimą turinčiai moteriai. Iš pradžių duoda jai pinigų ir sako – kam tau dirbti, aš tave išlaikau. Arba, jei moteris nori mokytis, sako – kam tau to reikia. Jei iškyla kokių problemų, jis viską pats išsprendžia – atrodo, išoriškai viskas ir gerai. Tačiau jis neleidžia jai tapti savarankišku žmogumi, t. y. nori, kad ji priklausytų jam ir būtų priklausoma. Tai bandymas pasisavinti ją kaip asmenybę.

Jei vis dėlto moteris nusprendžia mokytis arba dirbti, kyla dideli konfliktai, prasideda nuolatiniai užgauliojimai – vėluoji, kažko nepadarei, neatlikai kažkokių pareigų ir pan. Užgauliojimas (dažnai ir prie svetimų žmonių) – taip pat smurtautojų bruožas. Jie persekioja, skambina, kontroliuoja ir t. t. Kalbu koncentruotai, bet emocinis smurtas gali prasidėti labai subtiliai, nebūtinai labai aiškia forma.

– Tokie ženklai ir veiksmai gali atrodyti kaip didžiulio rūpesčio, meilės ženklas?

– Taip, iš pradžių gal taip ir atrodo. Bet paskui tie draudimai būna su pykčiu ir agresija. Tada jau turbūt akivaizdu, kas vyksta.

– Ar yra būdų toms manipuliacijoms atsispirti, nubrėžti ribas? Ar, leidus kartą, paskui būna per vėlu?

– Be abejo, ribas reikia brėžti iš karto su jomis susidūrus. Labai svarbu įtraukti ir sutuoktinį. Žiūrėti, kiek jis gali pasiduoti korekcijai, nes smurtautojai būna įsitikinę, kad yra teisūs. Jei matai, kad žmogus suklydo ir bando tai sutvarkyti, tada problema išsprendžiama. Bet dažnai jie tiesiog neina į kalbas arba, jei siūloma spręsti pas specialistą, išjuokia – „tu pati eik, nes tu kvaila, tu psichinė, man viskas gerai“.

Kartais iš tikrųjų labai padeda aiškios ribos. Prisimenu atvejį, kai vyras, kariškis, psichologiškai žmoną terorizuodavo ir žemindavo net vaikų akivaizdoje. Po konsultacijos ji pasakė: „Žinote, aš jam pasakiau, kad jis neturi teisės taip su manimi elgtis, pasakiau, kad apie tai kalbėjau krizių centre, ir pagąsdinau, kad, jei jis taip elgsis ir toliau, bus apklaustas.“ Tai jį sustabdė nuo tokio dažno ir atviro smurtavimo.

Kai kuriems reikia konkrečiai pasakyti, kad ribų peržengti nevalia, kitaip jie tuo naudojasi ir išlieja tūžmastį, pyktį, kurį nešiojasi giliai širdyje. Be abejo, tai ateina ne iš niekur – ateina iš vaikystės, nes dažnai jie yra matę šeimoje, kad savo tikslus galima pasiekti emociškai arba fiziškai smurtaujant prieš kitą žmogų. Arba jie patys patyrė tokį smurtą – turėjo dominuojančius tėvus (dažnai – motinas) ir taip „keršija“. Jie nori pasijusti kitokie, nori pasijusti geriau. Bet geriau nebūna nei jiems, nei sutuoktiniui. Manau, kad ir jiems blogai.

Iš tikrųjų mes galime tai moteriai padėti suprasti, kad yra smurtaujama, padėti apsispręsti, ką ji nori daryti – ar gyventi toliau, ar skirtis. Tačiau būna situacijų, kai nereikia ardyti šeimos. Kartais reikia padėti ir smurtautojui: gal jis tiesiog nemoka, nežino, turi psichologinių problemų. Šalia Kauno apskrities moterų krizių centro yra Vyrų krizių centras. Ten vykdomos programos smurtaujantiems vyrams, mokoma suvokti smurtinį elgesį, nes jie tikrai neprisipažįsta, kad yra viso to iniciatoriai, ir visada bando pasiteisinti (žmogus visada bando pasiteisinti, kai padaro kažką blogo), ieško priežasčių išorėje (dažniausiai kalta moteris arba aplinkybės).

Taigi yra programos, kuriomis siekiama išmokyti nesmurtinio elgesio. Žinoma, jų veiksmingumas dar nėra įvertintas, jos nėra taip paplitusios, bet kitose valstybėse (pvz., Skandinavijos šalyse, Austrijoje), su smurtautojais labai daug dirbama. Jie juk niekur nedingsta – net jei moterys išsiskiria, jie susiranda kitas, prieš kurias galbūt lygiai taip pat smurtauja.

Mes galime padėti suprasti, kad taip elgtis negalima, rasti stiprybės pasakyti, kad tai netoleruotina. Be abejo, tai labai komplikuoti dalykai, nes yra visokių vyrų. Yra labai agresyvių, ir bet koks prieštaravimas gali juos dar labiau įsiutinti. O moterys labai bijo didelės agresijos, nes kai kurios yra patyrusios fizinį smurtą. Mes turime padėti joms atsistoti ant kojų ir parodyti, kad galima gyventi kitaip, taip, kaip jos norėtų. Į grupes susirenka skirtingo amžiaus ir skirtingos patirties moterys ir tada jos labai aiškiai supranta, kaip gali pasikeisti gyvenimas.

Kai kurios moterys, daug metų gyvenusios su smurtautoju, jaunesnėms moterims sako: „aš jau dabar negaliu nieko pakeisti, bet jūs, mergaitės, bėkite kuo toliau“. Toks pasakymas gal net veiksmingesnis negu psichologo ar socialinio darbuotojo žodžiai, nes mes tegalime pasakyti, kad tai neteisinga ir neteisėta. Žinoma, dabar mes galime remtis ir įstatymais, tad moterys turėtų išdrįsti pasakyti smurtautojams, kad taip elgtis negalima, ir pažiūrėti, ar reaguojama į tai, ar ne, ir tada bandyti padėtį taisyti arba ruoštis kitam sprendimui.

– Kodėl kartais moterys nieko nekeičia, ir labai daug metų gyvena su smurtaujančiu sutuoktiniu?

– Galima rasti tam tikrų dėsningumų. Labai dažnai tai būna moterys, atėjusios iš šeimų, kuriose buvo smurtaujama. Augant tokioje šeimoje išsivysto menkavertiškumo jausmas, jausmas, kad negali nieko pakeisti, nepasitikėjimas savo jėgomis. Kita vertus, yra moterų, kurių šeimose viskas buvo gerai. Bet tada jos patenka į vadinamąjį smurto ratą, kuriame išsiugdo aukos psichologiją.

Smurto ratą sudaro trys etapai. Pirmas etapas, kai yra smulkūs incidentai, užgauliojimas, emocinis smurtas. Dažniausiai tam, kad negadintų santykių, moteris stengiasi nuolaidžiauti ir bando viską daryti taip, kaip reikia, nesukelti įtampos. Tačiau smurtautojui vis tiek reikia išlieti savo agresiją, o ir pirmas ratas gali trukti savaites ar metus. Iš pradžių viskas atrodo gerai, paskui prasideda priekabiavimai, incidentai, galų gale tai išauga į atvirą smurtą.

Antras etapas yra smurto proveržis. Tada moterys sumušamos, sužalojamos. Tačiau kai smurtautojas išsilieja (dažnai moterys net nesipriešina ir nieko niekam nesako, ypač jei tai pirmas incidentas), ateina vadinamasis medaus mėnuo. Dažnai tokie smurtautojai, išsikrovę ir gal supratę, kad peržengė ribas, pradeda atsiprašinėti, apipila dovanomis, prisiekinėja, kad daugiau taip nedarys. Žinoma, labai norisi tuo patikėti, juo labiau jei tai pirmas incidentas, yra vaikų, yra vilties, norima turėti šeimą, todėl moteris atleidžia. Kurį laiką iš tikrųjų viskas būna gerai, bet tai yra ratas ir paskui viskas prasideda iš naujo.

Jam vėl pasidaro kažkas negerai, kažkas netinka, atsiranda priekabės. Kaip sakiau, išmokstama bejėgiškumo, atsiranda aukos psichologija – aš nieko negaliu padaryti, man reikia tik iškęsti ir paskui vėl viskas bus gerai. Tačiau manau, kad tas ratas eina spirale į viršų – ateina riba, kai moteris nebegali kentėti, arba ją sumuša taip, kad ji nebegali kentėti. Amerikoje yra vadinamasis sumuštos moters sindromas. Teismuose diagnozuojama, kad jai yra toks sindromas – kad ji nesugeba pati įveikti tos problemos ir tai lengvinanti aplinkybė, jei kažkas atsitinka. Tai atsako į klausimą, kodėl ji gyvena, nors šitaip su ja elgiamasi.

Moterys pripranta prie smurto rato ar gyvena dėl kitų priežasčių: dažnai neturi, kur išeiti, neturi materialinių išteklių, galvoja, kad reikia gyventi dėl vaikų, nenori ardyti šeimos, bijo likti vienos, dažnai apskritai jaučiasi vienišos, galvoja, kad niekas daugiau jų nemylės, nes tas smurtautojas vis tiek kartais parodo meilę (gal net labai didelę), ypač kai atgailauja. Taigi netikėjimas, kad įmanoma susikurti geresnį gyvenimą, ir laiko. Šios moterys labai nori turėti šeimą, bet, kadangi neturi jutiklių, kas yra blogai ir ko reikia saugotis, labai dažnai susieja savo gyvenimus su smurtautojais.

– Kaip tuos jutiklius stiprinti? Juk visi pykstasi, išgyvena konfliktų. Kokie pirmieji pavojaus signalai?

– Signalai – kai kontroliuoja, pavyduliauja iš meilės. Į tai reikia reaguoti.

– Labai sarkastiškai sakote „iš meilės“.

– Iš meilės kabutėse, bet moteriai ar merginai atrodo, kad iš tikros meilės. Jei tai vyksta nuolat, pradeda erzinti ir atrodo, kad kėsinamasi į tavo autonomiją, reikėtų susimąstyti. Jei, pavyzdžiui, kažko neleidžia, draudžia kaip tėvai. Tačiau, jei neturi stipraus savivertės ir savigarbos jausmo, bus labai sunku tam pasipriešinti.

– Draudžia, kaip tėvai paauglystėje?

– Taip. Tu jautiesi nelygus tam asmeniui. Tau, pavyzdžiui, nelabai norisi pasakyti savo nuomonę, nes gali sulaukti atkirčio. Arba jei tau nesmagu, nes jis lepteli prie kitų apie tave kažkokių negražių dalykų. Pamačius kelis psichologinio smurto požymius, būtina susimąstyti, ar tikrai nori, kad šitaip su tavimi elgtųsi visą gyvenimą, nes tai gali kartotis – žmonės į gera greitai nesikeičia. Reikia suvokti, kad mes – susiformavusios asmenybės ir galime keistis tik tada, jei patys norime, jei matome savo ydas.

Be abejo, reikia žiūrėti, ar žmogus po atviro pokalbio keičiasi, ar daro išvadas, ar tikrai neapsimeta ir iš tikrųjų bando keistis, kontroliuoti savo elgesį.

Manau, kad pagrindinis jutiklis – tai savigarba. Visada reikia galvoti, kokio gyvenimo esame verti. Reikia ugdyti meilę sau ir mylėti save.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"