TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Psichologė: mūsų balso tembras ir kalba parodo mūsų charakterį

Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Tai, kokį turime balso tembrą ar kokius žodžius esame linkę dažniau vartoti, anot Individualiosios psichologijos instituto dėstytojos, psichologės Silvestros Markuckienės, parodo mūsų charakterį. Tačiau bendravimas internete mums suteikė galimybę sukurti kitokį savo įvaizdį.

„Galiu drąsiau jaustis reikšdamas savo mintis tame pačiame „Facebooke“ ar kitoje virtualioje erdvėje, nes kitas žmogus manęs nemato ir negirdi. Galiu pateikti tik vieną kanalą apie save – raštišką, galiu netgi jį kontroliuoti. Kontroliuoti taip, kaip norėčiau, kad mane suvoktų. Tai yra daug lengviau“, – sako S. Markuckienė.

– Vieni šaltiniai teigia, kad moterys šneka daug daugiau negu vyrai. Neva jos per dieną pasako 20 tūkst. žodžių, o vyrai – perpus ar net dar mažiau. Kiti šaltiniai teigia, kad ir vyrai yra visai plepūs. Ką rodo plepumas?

– Gal aš pradėčiau šiek tiek nuo tolėliau – nuo biologinių mūsų lyčių paskirčių, gal tada būtų šiek tiek aiškiau. Vyrams seniau reikėdavo mažiau kalbėti, daugiau veikti: kautis, ieškoti, atnešti grobio. Moters paskirtis dažniausiai buvo išlaikyti šeimą, kurti židinį ir jį palaikyti. Žodžiai, kalbėjimas buvo viena iš priemonių, kuri galėdavo padėti visa tai padaryti lengviau. Moterims reikėjo kažkaip bendrauti, auklėti, ugdyti vaikus. Kalba buvo vienas iš papildomų dalykų, per kurį žmogus gali užmegzti kontaktą, perduoti savo patirtį, pasakyti, ko nori.

Šia prasme galima teigti, kad moterys gali daugiau šnekėti, o vyrai šneka mažiau. Bet šiais laikais biologinių funkcijų pasiskirstymas gerokai sujauktas. Mes galime atlikti ir moteriškas, ir vyriškas funkcijas. Tai visai nepriklauso nuo to, kokios lyties esame.

Galima teigti, kad vyrams užtenka keleto žodžių pasakyti tam, ką moterys pasakytų daug plačiau, ilgiau kalbėdamos. Tai dar priklauso nuo balso tembro. Smegenų žievės labiau aktyvuojasi, kai mes girdime žemesnį garsą. Žemesnį balso tembrą turi vyrai. Dažniausiai taip išeina, kad jiems užtenka pasakyti santykinai nedaug žodžių, kad galėtų būti įtaigūs, kad mes suprastume, priimtume, suvoktume aiškiau. Moteris, turėdama aukštesnį balso tembrą, norėdama pasiekti tų pačių rezultatų, turi daugiau papasakoti, kad būtų aišku, ką ji nori pasakyti.

– Ar galima iš kalbėjimo spręsti apie žmogaus temperamentą, jeigu mes jo nematome?

– Turiu pasakyti vieną niuansą, kad tų ryškių, atskirų tipų žmonėse pasitaiko ne taip jau dažnai. Mes esame pakankamai mišrių savo nervinių tipų savybių. Iš kalbėjimo tempo galima šiek tiek spręsti, bet tai vėlgi yra hipotezės. Žinoma, jeigu žmogus linkęs į flegmatiškumą, natūralu, kad jis kalbės lėčiau negu tas, kuris turi daugiau choleriškų bruožų. Jis tikrai kalba daug greičiau.

– Vieni žmonės, kaip ir Jūs sakėte, šneka lėtai, o kiti – daug greičiau. Tačiau būna situacijų, kai žmogus, kuris šneka lėtai, staiga pradeda šnekėti labai greitai – pasikeičia jo kalbėjimo tempas. Ką tai galėtų reikšti?

– Viena iš versijų – tai gali būti padidintas nerimas. Jeigu žmogus gauna klausimą, kuris jį šiek tiek sutrikdo, jis gali dvejopai reaguoti į stresą. Vieni žmonės pradeda veikti lėtai, kiti – priešingai, ima veikti aktyviai, energingai, daug šneka.

Viena iš priežasčių, kuri gali paaiškinti, kodėl žmonės prakalba daug greičiau negu įprastai, gali būti tiesiog padidėjęs streso lygis. Bet tai priklauso nuo to, kaip žmonės reaguoja į stresines situacijas.

Galimos trejopos reakcijos į stresą. Pirmoji, kai sustingstame, mus paralyžiuoja situacija, netenkame amo. Antroji, kai pradedame greitakalbe berti žodžius, kad spėtume pasakyti viską, ką norime, kad mus išgirstų. Suvokiame, kad mums duotas trumpas laiko tarpas. Treti – kaip tik sulėtėja. Pradeda dėlioti žodžius, kartais net pamesdami savo kalbėjimo mintį. Viskas priklauso nuo to, kokie esame žmonės, žiūrint iš biologinio taško, ką mes esame savo genuose atsinešę, koks nervų sistemos labilumas ir reakcija į stresą.

– Yra pastebėta, kad žmonės (daugeliu atvejų jaunimas) dažnai vartoja tuos pačius žodžius „ta prasme“, „tai yra“, „vadinasi“. Kai kuriais atvejais tie žodeliai taip dažnai kartojami, kad atrodo, jog kas antrą žodį sako tą patį. Ką tai rodo?

– Tai yra įpročiai. Reikia įsigilinti, ką tie nedideli žodeliai „šiukšlintojai“ ar žodeliai „intarpėliai“ reiškia tam žmogui. Jeigu vartojama frazė „ta prasme“, išvertus tai reiškia „aš noriu patikslinti savo mintį“, tai gal galima būtų teigti ir daryti prielaidą, kad žmogus tiesiog nori ir stengiasi, kad jį geriau suprastų, kad suprastų tai, ką jis iš tiesų nori pasakyti. Žinoma, pirminė to žodžio reikšmė nublanksta ir žmogus palieka tik savo įgūdį.

– Pakalbėkime apie skurdų ir turtingą žodyną. Pavyzdžiui, paskambina žmogus, ieškantis darbo. Jis prisistato keliais sakiniais. Prisistatyme jis vartoja porą frazeologizmų, perkeltinės reikšmės žodžių, dar poetiškai ką nors pasako ir sako „aš noriu dirbti buhalteriu“. Koks tai ženklas darbdaviui?

– Jeigu kalba yra vaizdinga, o jis nori dirbti buhalteriu, tai gali būti ir pliusas, ir minusas. Tai priklauso nuo žmogaus ir konkrečių darbo vietos reikalavimų. Jeigu reikia kūrybiškai mąstančio žmogaus, kuris žiūrėtų ne visiškai standartiškai, o iš skirtingų kampų, jeigu reikia, kad jis plačiau mąstytų, turtingesnė kalba rodo, kad tas žmogus tikrai mums galėtų tikti. Galima daryti išvadą, kad jis galbūt yra lankstesnių pažiūrų.

Jeigu žmogus, kalba tik tiek, kiek reikia: „darau“, „veikiu“, „žinau“, „moku“, „galiu“ ir „tinku“, tai vėlgi gali būti privalumas, kad žmogus žino daug apie save, „nepilsto vandens“ ir, jeigu mums reikia konkretumo, jis gali tikti.

Bet retai yra griežtai suskirstoma į stereotipinius būdo bruožus arba kalbėjimo manieras pagal profesijas. Žmonės retai į tai reaguoja.

– Paaugliai daug bendrauja internete, bet ar jie daug bendrauja realiai susitikę? Pastebiu, kad, kai susitinka du vaikinai, jie mažai šneka, tačiau „Facebooke“ jie turi apie ką pasikalbėti net su įvairiais aštriais žodeliais.

– Tai priklauso nuo to, kokio amžiaus yra paaugliai. Vyresnieji, jeigu jie galvoja, kad priklauso tam tikrai grupei, kuriai norėtų priklausyti, vartoja tam tikrus žodžius, išsireiškimus. Galbūt iš anglų kalbos ar iš interneto kalbos pasisavintus žodžius. Pavyzdžiui, „aš mėgstu challenge`ą“ (liet. „aš mėgstu iššūkius“). Tai rodo, kad žmogus priklauso tai, pavadinkim, referentinei grupei, kuriai jis norėtų priklausyti.

Tam tikrų žodžių vartojimas parodo, kur norėčiau būti ir kur esu, kokiame lygmenyje. Pagal kalbą galima spręsti, ir visi mes taip darome, nepriklausomai nuo to, ar mes paaugliai, ar ne.

Bet kalbant apie Jūsų apibūdintą situaciją, reikėtų kalbėti apie tai, kaip esame linkę betarpiškai bendrauti, apie bendravimo laisvę. Daugeliui žmonių sunku išlaikyti asmeninį ir tarpasmeninį kontaktą, nes tam reikia laiko, pastangų, reikia susiderinti, kada mes galėtume pasikalbėti, susitikti. Kai yra toks didelis tempas, aš galiu parašyti į „Facebooką“, sulaukti žinutės (ne tuoj pat, gal už pusvalandžio) ir aš palaikau tą ryšį.

Iš kitos pusės, galiu drąsiau jaustis reikšdamas savo mintis tame pačiame „Facebooke“ ar kitoje virtualioje erdvėje, nes kitas žmogus manęs nemato ir negirdi. Galiu pateikti tik vieną kanalą apie save – raštišką. Galiu netgi jį kontroliuoti. Kontroliuoti taip, kaip norėčiau, kad mane suvoktų. Tai yra daug lengviau.

Iš tikrųjų daug mačiau tokių situacijų, kai sėdi du ar daugiau draugų kavinėje ir visi maigo telefonus. Tokiu būdu bendrauja vieni su kitais. Žinoma, tai yra paradoksas. Kita vertus, ką žmogus gauna? Juk kažkodėl jis tai daro. Ką jam duoda „facebookinis“ bendravimas? Greičiausiai vidinę laisvę. Tam tikrą savo įvaizdžio kontrolę. Aš galiu labiau kontroliuoti, valdyti, pateikti, kaip mane turėtų suvokti kiti.

– Esu pastebėjusi, kad paaugliai turi tarsi savo kalbos kodus. Su suaugusiais jie šneka suaugusiųjų kalba, bet, jei staiga šalia atsiranda draugas, ima kalbėti visai kitaip. Ką tai reiškia? Kaip jie sugeba taip greitai „junginėti“ ir kam to reikia?

– Kai mes susitinkame su mažais vaikais, mes „persijungiame“ į jų kalbą tam, kad jie mus suprastų. Kai mes susitinkame su vyresniais už save, pavyzdžiui, savo tėvais, tarsi automatiškai peršokame į jų bendravimo stilių, manierą arba tarpusavio sąveikos greitį.

Tikslas būti toks – visi norime išlaikyti kuo pozityvesnį tarpusavio santykį. Būtų labai drąsu iš paauglių pusės bendrauti su savo tėvais lygiai taip pat, kaip jie bendrauja tarpusavyje. Jie žino, kad tėvams tai nepatinka.

– Pats žodis lyg ir negalėtų užgauti, bet ar gali žodis žeisti?

Taip. Žodis gydo, žodis žeidžia. Vienas ir tas pats žodis, pasakytas skirtinga tonacija, skirtingu garsumu, turi visiškai skirtingą reikšmę ir prasmę. „Myliu tave!“ yra vienaip suvokiama „Myliu tave.“ yra kitaip suvokiama. „Netrukdyk!“ ir „Netrukdyk.“ yra du skirtingi dalykai. Kaip mes pateikiame garso moduliaciją, priklauso nuo to, kokį norime išlaikyti santykį.

Kitas dalykas, įsižeisti ar neįsižeisti, žmonės pasirenka patys. Ar tai yra mano problema, ar tai yra kalbėtojo problema, jeigu jis nori mane įžeisti. Jeigu jis siekia mane įžeisti, galbūt jis prastai jaučiasi, aš su tuo nesusijęs. Aš gerai jaučiuosi ir manęs tai nežeidžia. Bet, jeigu esu linkęs įsižeisti, jeigu mano savęs vertinimas yra mažesnis, norėčiau jį turėti didesnį, esu lengvai pažeidžiamas. Lengvai įsižeidžiu – mane lengva įskaudinti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"