TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Psichologė: planuodamas nusižudyti, žmogus rodo signalus

Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Galvodami apie savižudybę, žmonės artimiesiems perduoda ženklus apie savo planus, sako „Vaikų linijos“ psichologė Ivona Suchodolska. Jos teigimu, žmogus ima kalbėti apie beprasmišką gyvenimą, jo sunkumą, gali išdalinti savo daiktus ar netgi tiesiogiai prisipažinti galvojąs apie gyvybės nutraukimą.

„Paprastai žmonės, kurie galvoja apie savižudybę, vienaip ar kitaip duoda tam tikrus ženklus. Pavyzdžiui, užsimenama – viskas atsibodo, nematau prasmės gyventi, negaliu šito pakelti, rytoj man to nebereikės. Žmogus gali išdalinti savo daiktus, klausti, pavyzdžiui, – jei manęs nebus, ar pasirūpinsi mano šuniuku. Gali tiesiogiai užsiminti apie savižudybę ir jos būdus. Tai – labai rimti signalai. Svarbu išgirsti ir atkreipti dėmesį“, – sako I. Suchodolska.

Ji prideda, kad, jeigu kyla įtarimas, jog artimas žmogus planuoja nusižudyti, būtina jo tiesiai paklausti. Pasak psichologės, priešingai nei manoma, tai – ne paskatina, o gelbėja.

– Pagal statistiką, savižudybės – viena dažniausių vaikų mirčių priežasčių. 2013 m. nusižudė 24 vaikai: 18 berniukų ir 6 mergaitės. Žinoma, kiekvienas atvejis individualus, ir nėra vienos savižudybių priežasties, bet ar galima apibendrinti, kokios yra esminės priežastys?

– Kalbant apie paauglių ir netgi suaugusių savižudybes, vienos priežasties nėra ir negalima taip apibendrintai supaprastinti, kad nusižudė dėl patyčių ar kitų priežasčių. Savižudybė – ilgalaikis procesas, kai susikaupia daugybė dalykų. Paprastai pastebimas tik paskutinis lašas.

Kalbant apie tai, kodėl jaunuoliai pasirenka nusižudyti, nutraukti savo gyvybę, galima atsispirti nuo to, kad suaugusiųjų savižudybių skaičius Lietuvoje jau kelis dešimtmečius yra didžiausias Europoje. Kuomet suaugęs žmogus nusižudo, vaikas gauna žinią – kai labai sunku, kai nežinau, ką daryti, kai išgyvenu bejėgiškumą, sielvartą, nerimą, nežinau, kur dėtis ir negaliu to pakelti, savižudybė yra vienas iš problemos sprendimų būdų. Tai – labai liūdna. Vaikai kartoja elgesį ir mokosi iš aplinkos. Apie savižudybės problemą kalbėčiau bendrai, neišskirdama paauglių ar suaugusių žmonių.

– Kaip ir minėjau, 2013 m. nusižudė 18 berniukų ir 6 mergaitės. Kodėl dažniau žudosi berniukai? Ar iš vienerių metų galima padaryti tokią išvadą?

– Negalėčiau komentuoti lyčių pagrindu. Rodikliai pažymi, kad suaugusių vyrų Lietuvoje irgi nusižudo daugiau. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad vaikų, jaunuolių, išgyvenamam skausmui gali būti daugybė priežasčių: patiriamos patyčios, smurtas, artimo žmogaus netektis ar kita. Tai – labai skaudu. Kelia nerimą, kad jaunuoliai renkasi šį būdą.

Paprastai žmogus nori ne mirti, o tiesiog nejausti vidinio skausmo. Svarbu suteikti pagalbą, išgirsti vaiką, kuriam yra labai sunku, reikia suteikti pagalbą, atkreipti dėmesį į tai, ką jis išgyvena, kad būtų kuo mažiau tragedijų.

– Kokie ženklai, kuriuos gali pastebėti artimieji?

– Paprastai žmonės, kurie galvoja apie savižudybę, vienaip ar kitaip duoda ženklus. Pavyzdžiui, užsimenama – viskas atsibodo, nematau prasmės gyventi, negaliu šito pakelti, rytoj man to nebereikės. Žmogus gali išdalinti savo daiktus, klausti, pavyzdžiui, – jei manęs nebus, ar pasirūpinsi mano šuniuku. Gali tiesiogiai užsiminti apie savižudybę ir jos būdus. Tai – labai rimti signalai. Svarbu išgirsti ir atkreipti dėmesį.

Kartais žmonės, jeigu ir nujaučia, kad kalbama apie savižudybę, bijo tiesiogiai klausti, nes galvoja, jog tai gali paskatinti ar išprovokuoti. Iš tikrųjų yra priešingai. Kaip tik, jei žmogus ir nepasako tiesiai, reikia paklausti – ar turi omeny savižudybę, ar galvoji apie savižudybę. Svarbu kalbėti apie ką ir kaip žmogus galvoja. Jeigu jaunuolis turi planą ir gal net yra numatęs datą, tai gali būti ypatingos rizikos ženklai. Tada jau būtina specialistų pagalba ir to žmogaus reikia nepalikti vieno.

– Ką turėtų daryti artimieji, pastebėję ženklus?

– Pirmiausia, kaip minėjau, svarbu išgirsti ir parodyti, kad išgirdote vaiką. Svarbu su juo apie tai kalbėti, klausti. Kai labai sunku, nežinoma, kur dėtis ir skausmo taurė persipildė, pasidalinimas skausmu jau yra pagalba. Vaikų linija pirmiausia bando suteikti emocinę pagalbą. Reikia kalbėti apie sunkumus, kurie veržiasi iš jaunuolio vidaus. Vien kalbantis rizika gali sumažėti. Žinoma, svarbu kreiptis į specialistus.

– Psichiatras Linas Slušnys sako, kad vaikų psichiatrijai ir supratimui apie šią profesiją, kuri yra skirtinga nuo suaugusiųjų psichiatrijos, skiriamas nepakankamas dėmesys. Ar Jūs vaikų linijoje taip pat vadovaujatės principu, kad pagalba vaikui yra kitokia nei pagalba suaugusiajam?

– Yra tam tikrų specifinių dalykų, bet pagrindiniai aspektai – išklausymas, pagarbus pabuvimas su žmogumi, nebandant jo nuvertinti, nebandant sakyti: „ai, viskas praeis“, „baik kalbėti nesąmones“ ar panašių frazių, kurios kaip tik uždaro duris atviram pokalbiui, yra bendri emocinės paramos teikimo aspektai.

Kalbant apie specialistus (psichiatrija daugiausiai siejama su vaistais), būtina kreiptis į psichologą. Svarbu išsikalbėti, pabūti, skirti laiko tam žmogui, kuriam sunku kalbėti apie sunkumus ir kartu ieškoti būdų, ką galima daryti, kaip tuos sunkumus pakelti. Jeigu skausmas yra nepakeliamas ir vaikas nenori gyventi dėl to, kad patiria seksualinę prievartą, pirmiausia svarbu užkirsti kelią prievartai.

– Žinome, kad negalite atsiliepti į visus skambučius, visiems vaikams suteikti pagalbą, bet kokias tendencijas pastebite: ar daugėja informacijos, žinomumo, vaikų, bandančių rasti pagalbą?

– Daug vaikų žino ir bando prisiskambinti. Kaip minėjote, atsiliepiame tikrai ne į kiekvieną. Šiandien galime atsiliepti į kas šešioliktą skambutį. Pagal patyčių ar savižudybių statistikos tendencijas, daugiau vaikų apie tai pasakoja. Pavyzdžiui, 2013 m. daugiau kaip 600-uose skambučių pokalbių su vaikais buvo kalbama apie savižudybę. Praeitais metais – beveik 800-uose pokalbių. Daugiau vaikų šneka apie tai. Gauname daugiau laiškų, kuriuose vaikai pasakoja, kad jiems sunku, kyla savižudybės mintys.

– Atrodo, kad nemažai dėmesio yra skiriama patyčioms, daug apie tai kalbama. Kaip įvertinti, ar situacija iš tiesų keičiasi? Ar yra kokių nors duomenų?

– Priklauso nuo to, su kuo palyginsime. Jeigu palygintume su tuo, kas buvo prieš trejus–penkerius metus, tai situacija tikrai pagerėjusi. Deja, lyginant su kitų šalių duomenimis, Lietuvoje vis dar yra aukščiausi patiriamų patyčių rodikliai. Kas trečias vaikas Lietuvos mokyklose patiria patyčias. Tai yra gana daug, lyginant su Skandinavijos šalimis, kur patyčias patiria 5 proc., bet ne 28 proc.

Lietuvoje rodikliai skiriasi, lyginant skirtingas ugdymo institucijas. Dažniausiai patyčios vyksta ugdymo įstaigose, mokyklose. Tos mokyklos, kurios labai rimtai išsikelia sau tikslą – patyčių ir smurto prevencija yra vienas svarbiausių prioritetų mokykloje, pradeda diegti patyčių prevencijai skirtas programas, net per vienerius metus gali stipriai sumažinti patyčių paplitimą mokyklose.

Patyčių prevenciją mokyklose turi vykdyti suaugusieji. Jie turi prisiimti atsakomybę ir reaguoti, stabdyti patyčias, vykdyti prevenciją, kad patyčios neatsirastų. Yra atskiras mokslas, kaip reaguoti, įsikišti, pastebėti, kaip kalbėti su vaiku. Tam yra specialios programos, kurios to moko. Tai [ar programa taikoma – LRT.lt], priklauso nuo mokyklų. Deja, yra tikrai nemažai tokių mokyklų, kurios bando sakyti – pas mus viskas gerai, patyčių nėra, patys viską darome ir viską žinome. Deja, iš vaikų tenka girdėti kitaip.

800-ąją paslaugą apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.

Krizių įveikimo centre Konsultacijos teikiamos per „Skype“ arba atvykus į Krizių įveikimo centrą, Olandų g. 19-2, Vilniuje.

Visa papildoma informacija – puslapyje klausau.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"