TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Psichoterapeutas: graikai lėkštes mėto jausdamiesi laimingi, o ne pykdami

Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Tai, kaip valdome savo emocijas, žinoma, ir pyktį, labai stipriai susiję su kultūra, kurioje gyvename, pavyzdžiui, Argentinoje žmonės pyktį išreiškia labai garsiai, atvirai, sprogsta nuo emocijų gausos, o anglams būdingas įmantrus mandagumas, sako argentinietis psichoterapeutas Eduardas Keeganas. „Beje, graikai mėto lėkštes, kai jaučiasi laimingi, taigi tik taikinys, į kurį jos mėtomos, keičiasi. Bet tai klasikinis, stereotipinis pykčio išraiškos įsivaizdavimas – į ką nors mėtyti lėkštes, ypač – per sutuoktinių ginčus“, – pastebi jis.

E. Keegano teigimu, mokantis valdyti pyktį, reikia suvokti, kad tai sudėtingas procesas ir suprasti daug dalykų, tarkim, kad egzistuoja hierarchija, kad yra žmonių, kuriems savo pyktį galima išreikšti atviriau, o su kitais reikia būti atsargesniems: „Reikia žiūrėti, su kuo bendrauji – ar su geru draugu, ar su viršininku, nes tai nėra tas pats. Žinoma, gali savo pyktį išreikšti ir viršininkui, bet dažniausiai tai brangiai kainuoja, o to daugelis negali sau leisti.“

– Kaip apibūdintumėte pyktį? Visi jį esame patyrę ir su juo susidūrę. Tačiau kokia tai emocija teoriškai?

– Apie kiekvieną emociją galima kalbėti skirtingais aspektais. Visų pirma, psichologiniu požiūriu pyktis siejamas su nuvertinimu, neigimu, puolimu – elgesiu, kurį mūsų atžvilgiu vertiname kaip neteisingą. Taigi pyktis paprastai siejamas su suvokimu, kad jį sukėlusi situacija yra morališkai neteisinga, kad žmogus yra puolamas. Taigi fiziologiniu požiūriu pyktis gali būti apibūdinamas kaip susijaudinimas, o psichologiniu aspektu – tai būsena, kai jauti, kad su tavimi neteisingai elgiamasi.

Šios emocijos taip pat gali įvairuoti: nuo susierzinimo, kas yra gana nesmarkus išgyvenimas, dažniausiai kylantis dėl to, kad įvyko kažkas nemalonaus, iki stipraus pykčio, kuris susijęs su mums vykstančiais svarbiais dalykais, kurie, mūsų vertinimu, – neteisingi, negatyvūs ir nepateisinami. Tad pagrindinis klausimas – ar mes manome, kad tai, kas vyksta, yra pateisinama ar ne? Nes tai tiesiogiai susiję su tuo, kaip mes priimame, kaip reaguojame į kokią nors situaciją.

– Taigi ir pykčio išgyvenimas įvairuoja nuo švelnaus iki labai stipraus? Pavyzdžiui, supykti vairuojant – viena, o supykti dėl kokių nors rimtų dalykų – visai kita.

– Taip. Pirmas dalykas, apie kurį noriu kalbėti, yra emocijų reguliavimas. Kai kalbame apie emocijas apskritai, jas ir jų reguliavimą dažnai tarsi atskiriame. Kalbant apie klinikinį, nereguliuojamą pyktį, tiek fiziologinės, tiek psichologinės reakcijos emociniu ir elgesio požiūriu būna tikrai neproporcingos – yra daug tokių pavyzdžių, tarkime, situacijų kelyje.

Štai Argentinoje buvo atvejis, kai į sustojusį automobilį įvažiavo jaunas, aštuoniolikos ar devyniolikos metų, vairuotojas. Nukentėjęs žmogus taip dėl to supyko, kad akimirksniu išsitraukė ginklą ir jaunuolį nušovė. Vien dėl to, kad pateko į nedidelį eismo įvykį. Taigi pyktis, bent jau teoriškai, glaudžiai susijęs su agresija. Todėl jis tampa ir aktualiu socialiniu reiškiniu – sumažėjus pykčiui, sumažėja agresijos tikimybė.

– Užsiminėte apie ryšį su agresija. Kokie labiausiai paplitę pykčio išraiškos būdai? Pavyzdžiui, puikiai žinome lėkščių mėtymą, tačiau egzistuoja ir daugiau bei gerokai subtilesnių, bet ne mažiau pavojingų pykčio išraiškos priemonių?

– Tai labai susiję su kultūra. Tai, kaip reguliuojame savo emocijas, yra labai stipriai susiję su kultūra, kurioje gyvename. Pavyzdžiui, kai lyginu savo studentų ir studentų iš kitų šalių elgesį, pastebiu daug skirtumų. Beje, graikai mėto lėkštes, kai jaučiasi laimingi, taigi tik taikinys, į kurį tos lėkštės mėtomos, keičiasi. Bet taip, tai universalus, klasikinis, stereotipinis pykčio išraiškos įsivaizdavimas – į ką nors mėtyti lėkštes, ypač – per sutuoktinių ginčus.

Kaip jau minėjau, vienas pykčio aspektų yra puolimas. Jei ką nors įskaudini, sužeidi, tai tau padeda sureguliuoti, išreikšti savo pyktį. Todėl supykę žmonės ir puola kitus, nes tai jiems leidžia pasijusti geriau. Jie tokiu būdu atsikrato negatyvių emocijų. Taigi tai vienas aspektas – kai kurie pyktį jaučiantys žmonės pasitelkia agresiją, kad tokiu būdu susitvarkytų su negatyviomis patirtimis. Todėl gydymo metu mes iš esmės mokome alternatyvių pykčio reguliavimo būdų.

Tiesa, be ginklų ir kumščių naudojimo, yra ir kitų pykčio išraiškos variantų. Pavyzdžiui, pasyviai agresyvūs žmonės atvirai savo pykčio neišreikš, bet nemačiomis komplikuos jūsų gyvenimą ar imsis labai netiesioginių veiksmų, kad jums pakenktų. Neprisimenu dainininkės pavardės, bet viename jos klipų rodoma besišypsanti mergina, naikinanti savo buvusio vaikino plokšteles, – daina apie tai, kad ji laiminga, kai jis kenčia. Taigi, kai žmonės elgiasi agresyviai ar ką nors naikina, yra problemiškas pykčio reguliavimo būdas.

Tiesa, kartais pyktį nukreipiame ne tik į kitus, bet ir į pačius save. Prisimenu vieną studentą, kuris buvo labai nusiminęs ir savimi nusivylęs, nes neteisingai atsakė į egzamino klausimus. Jis ėmė trankyti ranka į sieną – žaloti save. Tai – į save nukreipto pykčio pavyzdys. Elgesio motyvas panašus – pyktis, tik jis nukreipiamas ne į kitą asmenį, o imamasi bausti save. Ir tai – labai paplitęs būdas tvarkytis (tiksliau – nesusitvarkyti) su savo pykčiu, ypač tarp ribinių asmenybės sutrikimų turinčių žmonių.

– Ką apie šių dienų pyktį sako tyrimai? Ar jis labiau išreiškiamas, ar plinta, o gal labiau nukreipiamas į save?

– Problema ta, kad mes, žmonės, vieni su kitais esame susaistyti teritoriškai. Kuo arčiau kieno nors kito gyveni, tuo daugiau galimybių, kad būsi mažų mažiausiai suerzintas – nebūtinai įpykdytas. Taigi, jei gyveni dideliame mieste, tokiame kaip Buenos Airės ar Londonas, tikrai dėl ko nors būsi nuliūdintas vien dėl to, kad esi per daug arti kito. Klasikinis pavyzdys – eismo įvykių situacijos, nes būtų neįmanoma tokiame mieste keliu važiuoti vienam.

Kai kuriose šalyse, tarkim, Pietų Italijoje ir Argentinoje, kur Italijos įtaka labai didelė, žmonės išreiškia savo emocijas, žinoma, ir pyktį, labai garsiai, atvirai bei intensyviai: sako grasinančius žodžius, sprogsta nuo emocijų gausos, ir visa tai – puiku, nes paskui jie su savo emocijomis susitvarko labai greitai, ir padėtis tikrai nebūtinai baigiasi muštynėmis. Taigi viena yra pyktį išreikšti, nes tai gali atlikti tam tikrą funkciją – pavyzdžiui, regbio šokėjų haka siekiama išgąsdinti priešininkus, kad vėliau nebereikėtų su jais kovoti. O šūkavimas, apsižodžiavimas supykus taip pat yra tarsi toks šokis be tikslo įvykdyti išsakytus grasinimus.

Tiesa, kiti žmonės supykę gali būti tylesni, tačiau elgtis agresyviau už rėksnius. Žinoma, yra ir kitų agresijos formų, tokių kaip alkoholis ir pan. Iš esmės pykčio išraiška labai priklauso nuo kultūros, tačiau taip pat priklausys nuo susidūrimo su kitu, nuo trinties ir nesutarimų pasikartojimų dažnumo. Tiesa ta – kuo tankiau apgyvendintoje vietoje gyvename, tuo daugiau galimybių susierzinti.

– Kokiais būdais galima reguliuoti pyktį ir tvarkytis su emocijomis? Kokie būdai yra nauji?

– Kai kurie nauji būdai iš tikrųjų yra labai seni. Jie nauji tuo požiūriu, kaip juos pritaikome, kaip naudojame. Pavyzdžiui, yra skirtingas laikas, kai galima imtis emocijas reguliuoti. Tai pradėti daryti galima nelaukiant, dar prieš tai, kai jos visiškai žmogų apims. Tokiu atveju strategija orientuota į mūsų požiūrį į situaciją, kuri galimai gali sukelti pyktį. Kognityvinis modelis čia labai veiksmingas – tai, kaip priimsime situaciją, turės labai didelę įtaką tam, kaip į ją tuomet reaguosime. Žmonės, turintys pykčio problemų, kliūtis savo gyvenime priima kaip visiškai nepriimtinus dalykus. Negatyvius įvykius jie linkę priimti asmeniškai, suasmeninti, jie mano, kad kitas specialiai stengiasi juos supykdyti. Jie negali gyvenimiškų sunkumų priimti tiesiog kaip neatskiriamos gyvenimo dalies. Taigi kognityvinė terapija moko, kaip pakeisti situacijos priėmimą.

Taip pat galima dirbti su emocija ir tada, kai ji jau gimsta. Tiesa, būtent tada kyla didžiausios problemos, nes žmonės, kurie nėra įgudę su savo emocijomis tvarkytis, pasirodžius emocijai pridaro daugybę nereikalingų ir problemų pridarančių veiksmų, pavyzdžiui, ima vartoti narkotikus ir taip reguliuoti negatyvias emocijas. Kai emocija jau pasirodo, vienintelis veiksmingas dalykas – priimti ją tokią, kokia ji yra. Tai yra atidumas sau, sąmoningumas. Turint omenyje, kad žmonija tai praktikuoja tūkstančius metų, vargu ar tai kažkas nauja, bet formalus sąmoningumo propagavimas psichoterapijoje yra gana nesenas, dviejų dešimčių metų senumo reiškinys. Jei visų pirma ugdysiesi gebėjimą stebėti ir suprasti savo emocijas, užuot jų veikiamas imsiesi kokių nors veiksmų – tai bus geras būdas jas reguliuoti. Žinoma, tai nėra lengva.

– Taigi patarimas – prieš veikiant, giliai įkvėpti?

– Terapija apima daugybę momentų, vienas jų – atsipalaidavimas, meditacija. Tai sumažina fiziologines reakcijas ir leidžia tapti lankstesniems vertinant ir priimant situacijas, su kuriomis susiduriame. Bet svarbus to komponentas taip pat yra savo požiūrių, išankstinių lūkesčių keitimas ir suvokimo, kad gyvenime gali būti ir yra daug įvairiausių kliūčių, ugdymas. Pavyzdžiui, keliaujant lėktuvais, būna, kad skrydžiai atidedami arba vėluoja – taigi mes turime būti pasirengę tokiems ir panašiems nedideliems nemalonumams. Tačiau jei tai priimsime kaip nors kitaip, be abejonės, susierzinsime.

Taigi kognityvinis situacijos įvertinimas yra viena strategijų, kurią naudojame: įvertinus situaciją kitaip, ir mūsų emocinės reakcijos tampa kitokios. Ir daug religijų apie tai kalba – priimti negatyvius gyvenimo aspektus kaip duotus, kaip neišvengiamus, užuot galvojus, kad taip neturėjo būti. Tokiu atveju akivaizdu – emocinės reakcijos į gyvenimiškus nemalonius įvykius bus mažiau negatyvios, mažiau intensyvios.

– Ko gera, kai kuriais atvejais į tai, apie ką kalbėjote, išgirstume atsakymą – tai mano emocijos, aš jas išgyvenu, jaučiuosi piktas, mėtau lėkštes, trankau ranka sieną, nes taip jaučiuosi.

– Čia galima kalbėti apie du dalykus. Visų pirma, dažnai žmonės linkę tikėti, kad reikšti pyktį yra gerai. Nebūtinai taip. Nes tada žmonės mano, kad tai naudinga jų sveikatai, todėl visiškai pateisina intensyvius pykčio proveržius.

– Taip, neužslopinti...

– Taip, būtent. Ir tai nėra gera mintis. Tai pyktį verčia dar intensyviau pasireikšti. Pagrindinė problema ta, kad, kai jaučiame pyktį, esame linkę save pastatyti ant aukštesnės moralinės pakopos – tai yra žvelgiame į pyktį sukėlusį asmenį iš viršaus, iš savo pilies ant kalno. Kitas žmogus tampa labai blogas, o mes – geri, teisuoliai, todėl mums labai sunku nuo to savo kalno nusileisti žemyn. Mes manome, kad dabar kažkas kitas būtinai turi mūsų atsiprašinėti, ir panašiai.

Bet kai naudojama vadinamoji nusiginklavimo technika (tai yra pripažįstamas kito pyktis, sakoma – žinoma, suprantu, kad pyksti, suprantu, kodėl, atsiprašau, tu teisus), kartais žmonėms sunku tuos atsiprašymus taip greitai priimti. Dar norisi penkias minutes papykti, nes tada jaučiamės gerai – kažkas kitas jaučiasi prieš mus nusikaltęs, o mes – teisuoliai.

– Kaip žinoti, kada pyktį išreikšti sveika, o kada jis peržengia ribas? Kaip išvengti pykčio slopinimo, kas taip pat gali turėtų nepageidaujamų pasekmių?

– Žinoma, kad pyktį reguliuoti reikia. Jei išreiški savo pyktį neatsižvelgdamas į kitus, tai labai destruktyvu. Žmonės, kurie supyksta labai smarkiai, gali prarasti darbą, santykius, tad pasekmės gali būti labai skaudžios. Ir tai labai apmaudu, nes jie gali būti nuostabūs kitu atžvilgiu, tarkim, labai talentingi. Bet akivaizdu, kad ekstremalus pyktis darbe nepriimtinas, o nereguliuojamas pyktis asmeninius santykius greitai paverčia varginančiais ir žmones atstumia.

Kita vertus, tiesa ir tai, kad kai kurie žmonės turi rimtų problemų išreikšdami pyktį, jie nepaprastai linkę jį slopinti. Žmonės, išgyvenantys socialinį nerimą, yra taip įsibaiminę ką nors nuliūdinti ir sulaukti atpildo už išreikštą nepasitenkinimą, kad geriau savo pyktį nuslopins, nei kitiems žmonėms sukels bent menkiausią priežastį, norą atkeršyti. Tad, žinoma, turime išreikšti savo pyktį, bet taip pat jį reguliuoti – teisingos emocijos teisingu metu teisingu intensyvumu.

– Kalbate apie teisingas emocijas teisingu metu teisingu intensyvumu. Visa tai skamba kaip nemenka užduotis.

– Taip, nes išsiugdyti tokius įpročius užtrunka daug metų. Štai vienas pagrindinių dalykų, kaip mes elgiamės su savo vaikais: mokome juos, kaip elgtis su savo emocijomis, kaip jas reguliuoti. Tai – sudėtingas, daugialypis procesas, nes, kol to išmoksti, turi suprasti daug dalykų. Pavyzdžiui, kad egzistuoja hierarchija, kad yra žmonių, kuriems savo pyktį gali išreikšti atviriau, o su kitais turi būti atsargesnis. Reikia žiūrėti, su kuo bendrauji – ar su savo geru draugu, ar su viršininku, nes tai nėra tas pats. Žinoma, gali savo pyktį išreikšti ir savo viršininkui, bet dažniausiai tai brangiai kainuoja, o to daugelis mūsų negali sau leisti. Tai įsisąmoninti reikia daug laiko, o skirtingose kultūrose socialinio bendravimo taisyklės taip pat gali skirtis.

– Ko gera, šiame besimaišančių kultūrų amžiuje tai kelia naujų iššūkių žmonėms apskritai susikalbėti?

– Taip, nes emocijų raiška skirtingose kultūrose skirtinga. Tai, kaip žmonės išreiškia savo prioritetus, emocijas, gali labai daug ką keisti. Mano geras draugas britas, vedęs argentinietę, skundžiasi, kad ji visada sako „aš noriu šito, to ar ano“, o jis sako, kad taip sakyti angliškai nemandagu. Aš sakau – galbūt ji turi omenyje „aš norėčiau, man patiktų“, bet jis tvirtina – ne, ji sako, kad nori.

Turiu omenyje, kad egzistuoja tiek daug subtilybių. Jei angliškai sakysi „aš noriu“, bus nemandagu. Turi savo norą išreikšti netiesiogiai. O taip sakyti ispaniškai nėra nieko bloga, gali sakyti tiesiogiai „aš noriu“, ir tai nebus nemandagu. Taigi, elgdamasis pagal savo elgesio standartus, kurie tiesiog kitokie nei kitos kultūros žmogaus, gali kitą priversti pasijusti nepatogiai, suerzinti. Žinoma, kuo mūsų gyvenime daugiau daugiakultūriškumo, tuo daugiau iššūkių susikalbėti.

– Lietuvoje lankotės nebe pirmą kartą, kokie Jūsų įspūdžiai? Galbūt duotumėte pavyzdį, kokie kultūrų skirtumai čia Jums sukėlė pyktį ar susierzinimą?

– Žmonės Lietuvoje su manimi buvo labai mandagūs – nežinau, ar dėl tokių tradicijų, ar tiesiog atsidūriau tokiame kontekste. Bet galiu papasakoti pavyzdį, kurį neseniai patyriau. Iš Buenos Airių skridau į Londoną ir ėjau pro saugumo patikros postą. Mane tos saugumo patikros tikrai vargina, nors suprantu, kad jos neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.

Ir štai po 13 skrydžio valandų saugumo patikros pareigūnas klausia, ar savo bagaže turiu skysčių. Sakau: „Ak, taip, atsiprašau, pamiršau.“ Jis labai susierzino ir supyko: „Bet juk ženklai yra absoliučiai visur, reikia išimti skysčius iš savo bagažo.“ Sakau: „Taip, žinoma, bet lėktuve praleidau trylika valandų.“ Pajutau, kad ir aš ėmiau pykti, maniau – šis žmogus, kurio vienintelė užduotis tikrinti, ar bagaže nėra skysčių, dabar sako man, kad aš kvailas, nes pamiršau tuos skysčius išsitraukti iš krepšio, o juk aš turiu daktaro laipsnį, tai neteisinga... Žinoma, jis teisus, bet tikriausiai nelankė psichoterapijos, nes nebuvo labai empatiškas ir galbūt nėra skridęs trylika valandų.

– Kaip tvarkėtės su šia situacija toliau?

– Visų pirma, jei būčiau savo pykčio nereguliavęs, būtų atėję žmonės su ginklais, ir į kitą lėktuvą jau nebūčiau persėdęs. Tai – klasikinis pavyzdys, kad turiu susitaikyti su faktu, jog pareigūnas buvo teisus. Kita vertus, manau, kad buvau nusipelnęs supratimo. Taigi maniau, kad situacija buvo teisinga, bet šiek tiek nesąžininga.

– Galbūt pokalbio pabaigoje galėtume padaryti tam tikras išvadas, sudėti akcentus? Gal dar yra kažkas svarbaus, ko apie pyktį ir pasekmes jo deramai nereguliuojant nepaklausiau?

– Kalbėjome apie emocijų reguliavimą. Kai mokome vaikus būti mandagius, iš esmės juos mokome, kaip neerzinti, nesupykdyti kitų žmonių. Taigi tai yra svarbus socialinis įgūdis. Taip pat yra antropologų, kurie tiki, kad, pavyzdžiui, britai dabar yra tokie mandagūs, nes buvo be galo temperamentingi Williamo Shakespeare`o laikais. Tam, kad būtų išvengta tiek daug dvikovų (apie ką liudija ir paties W. Shakespeare`o pjesės), kad socialiniai konfliktai nebūtų tokie dažni, buvo išvystytas šis įmantrus mandagumas.

Pagrindinis dalykas, kurio galite savęs paklausti – ar mano pyktis tampa problema? Turiu omenyje, kokios jo pasekmės? Daugiausia omenyje turiu socialines pasekmes. Ar man kyla problemų su kolegomis darbe? Ar man kyla problemų su savo vyru, žmona, draugu? Psichosociologinės pasekmės gali būti labai skaudžios. Žinoma, yra ir daugiau pasekmių, apie kurias neužsiminiau – žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, pykti nėra labai sveika. Pyktis, jo keliama įtampa susijusi su kardiologiniais susirgimais ir t. t.

Kitas klausimas – ar aš vartoju kokias nors medžiagas, kad reguliuočiau savo pyktį? Ar geriu? Nes, tarkim, alkoholis turi dvipusį ryšį su pykčiu. Žmonės tampa tulžingesni, kai geria, ir gerti jie gali imti dėl to, kad nori numaldyti savo pyktį. Tai sukuria labai komplikuotą ryšį. Taigi ar aš tampu pernelyg suirzęs ar piktas, kai geriu? Sakyčiau, tai svarbiausi dalykai. Jei taip yra, taikomos dvi ar trys psichoterapijos strategijos.

Pavyzdžiui, kalintiems žmonėms egzistuoja tam tikri specifiniai protokolai, kurie pritaikyti ne tiek asmenybėms, kiek konkrečioms problemoms spręsti. Taip pat yra sukurtos specialios intervencijos pykčiui gydyti ar bendra psichoterapija, kurioje skiriama laiko pykčiui. Taigi, priklausomai nuo prigimties ir problemos masto, pasirinkimas didelis. Kaip simptomas, pyktis palyginti gana paplitęs, tačiau kaip esminė problema – ne. Laimei.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"