TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Psichoterapeutė: depresiniam žmogui laimė – būti su kažkuo sulipusiam

Reuters/Scanpix nuotrauka

Sveikatos apsaugos tarnybos, analizuojančios psichinių susirgimų statistiką, teigia, kad Europos Sąjungoje skaičiuojama iki 20 proc. depresija sergančių žmonių. Tačiau tai gali būti tik ledkalnio viršūnė, nes ne visi kreipiasi į gydytojus.

Manoma, kad sergančių daugėja dėl ekonominių priežasčių, nedarbo. Psichoterapeutai akcentuoja ir socialines priežastis – vaikai dėl tėvų užimtumo nepakankamai gauna dėmesio ir meilės, taip formuojasi depresinis asmenybės tipas. Tokios asmenybės – labai jautrios ir depresija suserga dažniau.

Apie šiuos pasiaukojančius žmones ir dažnai idealistus su psichoterapeute Genovaite Petroniene kalbėjosi LRT radijo laidos „Kasdienybės kultūra“ vedėja Violeta Melnikienė.

Iki šiol esame įpratę girdėti, kad depresija – neteisingo gyvenimo padarinys, kad ji ištinka, kai persidirbame, pervargstame, per daug sureikšminame darbus. Jūsų straipsnyje „Depresija – gerų žmonių šešėlis“ kalbama, kad vis dėlto depresija yra pasaulėjautos dalykas suformuotas tėvų.

Depresija suserga įvairūs žmonės, bet yra toks žmogaus tipas – depresinė asmenybė. Šie žmonės į viską linkę reaguoti stipriau. Šie žmonės, reaguodami į stresą, gyvenimo bėdas, save nuslopina ir kaltina. Depresinis tipas paprastai susiformuoja iki ketverių metų. Susiformuoja keliais atvejais. Pirma, kai vaikas jaučiasi nepakankamai mylimas arba anksti patiria tėvų išsiskyrimą. Antra, kai vienas ar abu tėvai yra kritiški, vaiką vis kritikuoja ir vaikas jaučiasi nepakankamai geras.

Labai įdomu, kad depresinė asmenybė neigdama save linkusi  idealizuoti kitą žmogų.

Depresija yra savęs slopinimas ir nuvertinimas. Depresiniai žmonės labai blogai galvoja apie save, savo sugebėjimus, galimybes. Toks mąstymas būdingas vaikams: jie visiškai priklauso nuo tėvų, be kurių neišgyventų. Pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų vaikai labai dažnai kaltina save. Tai keista, bet tipinė depresinė reakcija, magiškas mąstymas: geriau tegu tėvai bus geri, pasaulis bus geras, o aš būsiu blogas. Tada išlieka galimybė kažką pakeisti: aš pasikeisiu, būsiu geresnis, ir pasaulis taps geras. Tai magiškas mąstymas, kad nuo manęs kažkas priklauso. Vaikiško mąstymo atavizmas tokiems žmonėms išlieka visą gyvenimą. Viena pacientė man sakė, kad kai ją kas nors kaltina nusikaltimu, kurio ji nepadarė, ji iškart galvoja, kaip galėjo tai pamiršti. Taigi toks žmogus iškart pasiryžęs patikėti, kad jis blogas.

Kuo dar pasižymi depresiniai žmonės?

Iš tiesų depresiniai žmonės yra geruoliai, iš jų gerą paslaugą galima gauti už mažą kainą, jie atiduoda visą širdį, stengiasi visiems padėti ir labai dažnai renkasi karitatyvines profesijas – tampa gydytojais, mokytojais. Žinoma, tokių žmonių yra įvairiose sferose ir jiems didžiausia prasmė kažką padaryti dėl kito, jie linkę kitus idealizuoti. Ir tik paskui jiems paaiškėja, kad tas kitas nėra jau toks geras.

Vaikiško mąstymo atavizmas depresiniams žmonėms išlieka visą gyvenimą. Viena pacientė man sakė, kad kai ją kas nors kaltina nusikaltimu, kurio ji nepadarė, ji iškart galvoja, kaip galėjo tai pamiršti. Taigi toks žmogus iškart pasiryžęs patikėti, kad jis blogas.

Darėme labai įdomų eksperimentą su trumposiomis žinutėmis. Žmonės turėjo išsiųsti SMS savo draugams, tačiau draugai į jas neatsakė. Tada tyrinėjome eksperimento dalyvių automatines mintis, kodėl, jų nuomone, tas draugas neatsakė. Depresiniai žmonės linkę manyti, kad jie kažką ne taip parašė, kad žinutė buvo nemandagi ar parašyta ne laiku, vienu žodžiu, jie galvojo, kad yra blogi, jų žinutė bloga, o ne apie tai, kad draugas neturi laiko, nenori ar pats yra blogas ir t. t.

Mąstymas, kad esi blogas yra destruktyvus, bet ar jis neverčia asmenybės augti ir bręsti?

Savotiškai verčia. Čia labai gerai pastebėjimas, kad jeigu pats jautiesi netobulas, tai tarsi gerėji. Bet yra ribos, yra iš tikrųjų piktų ir blogų žmonių ir yra tokių žmonių, su kuriais kuo geriau elgsiesi, tuo labiau jie užlips ant galvos. Depresiniai žmonės paprastai net kokių 30 metų sugeba išgyventi vis tikėdami, kad jeigu būsiu labai geras, ir kiti bus geri. Kol galų gale jie suvokia, kad yra labai blogų žmonių ir reikia kovoti, kad tave gerbtų, kad ta strategija jiems visiškai nepadeda ir tik kenkia.

Yra sakoma, kad jeigu vaikas augo be meilės ar mažai jos gavo, pats nemoka mylėti. Depresinis tipas, atvirkščiai, atiduoda meilę kitam ir atrodo, kad jis džiaugsmą, meilę – viską patiria tik per kitą žmogų. Kaip taip gali būti?

Depresinis žmogus, mylėdamas kitą, ir patiria didžiausią prasmę, jam blogai, kai jis neturi ko mylėti. Kol jis turės, kuo rūpintis, viskas tarsi bus gerai. Depresiniam žmogui laimė – būti su kažkuo sulipusiam, būti simbiozėje. Jis nemoka jausti malonumo būdamas savarankiškas.

Kai nebėra ką mylėti, tokiam žmogui tragedija. O kaip savirealizacija?

Socialinė realizacija yra didžiausia problema. Tokiam žmogui didžiausia prasmė kažką daryti dėl kito, todėl pats vienas kažką sukurti, veikti kažką įdomaus nesugeba. Jie gali būti labai gabūs, bet jie mažai motyvuoti. Ypač nemotyvuoti daryti karjerą, kai reikia pakovoti: jiems tai visiškai svetima, jie geriau apkaltins save, bet nepakovos ten, kur reikia, gerai savęs neparduos, neįpakuos. Taigi karjerą jie dažniausiai padaro tada, jei ji susijusi su rūpinimusi kitais, arba saugomi kito stipraus žmogaus.

Šie žmonės baisiai jautrūs ir manoma, kad yra labai psichologiški, nes augdami nuo pat mažens turėjo išklausyti ar paremti tėvus, turėjo padėti broliams ar seserims. Taigi jautrumas, viena vertus, suteikia tam tikrų talentų, kita vertus, dėl to sunkiau lipti karjeros laiptais.

Kaip galima padėti tokiam asmenybės tipui, ar galima?

Labai svarbu pažadinti tokio žmogaus gebėjimą kovoti ir išreikšti savo ryžtą, pyktį. Žinoma, su pykčiu ypač sunkiai sekasi, nes depresiniam žmogui tai labai nebūdinga emocija – jis save vertina būtent už tai, kad yra geras.

Galbūt tokiems žmonėms padėtų religija, tikėjimas?

Šitiems žmonėms religija labai padeda. Jie, beje, šioje srityje labai gabūs, ir katalikiškoje, ir kitose dvasinėse konfesijose pajunta save kaip visumos dalį. Jiems labai svarbus ir nuodėmių atleidimas, nors dažniausiai svarbiau kaltė. Žinojimas, kad kažkas linkęs atleisti, jiems labai palengvina gyvenimą, nes tokie žmonės jaučia labai daug kaltės. „Mylėk artimą kaip patį save“ – pagal tokį priesaką gyvena depresinė asmenybė, tik užmiršta antrą jo dalį ir myli artimą vietoj savęs.

Ar depresinis asmenybės tipas gali nusižudyti?

Depresinis žmogus, atsitikus bėdai, stresui, užsidaro. Kai žmogus atsiriboja nuo pasaulio ir darosi negyvas, nes gyva sistema turi savybę kurti intensyvų ryšį su aplinka, jis suserga depresija. Depresija sergančio žmogaus pagrindinis noras – grįžti atgal į įsčias, regresuoti, užsikloti galvą antklode ir tūnoti, kol atsigaus.

Beje, taip dažniausiai nutinka ne tada, kai apėmusi pati giliausia depresija, nes tuo metu žmogus yra apatiškas ir jam beprasmiška bet kas – net žudytis. Taip nutinka tada, kai jis pradeda šiek tiek atsigauti, energijos padaugėja, o prasmės vis dar nėra.

Ir vis dėlto, gal galime tokiems žmonėms ką nors pozityvaus, konstruktyvaus pasiūlyti?

Pirmiausia tokį žmogų reikia kažkaip sustabdyti, kad jis nustotų save kankinti ir iš savęs kažko reikalauti. Į depresiją reikia žiūrėti kaip į ligą, kaip į gripą. Kai sergame gripu, visai natūralu gulėti, valgyti pyragaičius, žiūrėti televizorių ir sveikti.

Kažkodėl sergant depresija taip visai neatrodo, nors ji taip greitai nepraeina. Tada reikia veikti bet ką, kas teikia malonumą. Dažniausiai, sergant depresija, niekas neteikia malonumo, bet vis tiek būna likęs nors koks dalykėlis, kuris, kaip sakoma, veža, sukelia emocijas.

Ar tokie pokalbiai, kaip mūsų šis, padeda išbristi iš depresijos? Ar suvokus, kad esi toks tipas – depresinis asmenybės tipas, lengviau kitaip pasižiūrėti į save?

Jeigu žmogus išgirsta, kad yra ir kitų tokių žmonių, kad tai universali bėda, kad depresiniai žmonės nėra blogi, tiesiog toks jų charakteris, tokia istorija – viskas tai labai padeda. Ypač padeda asmeninis ryšys – žmogus turi pajusti, kad kažkas jį mato, girdi, išgyvena kartu su juo. Tai pats geriausias vaistas, nes panirus į depresiją mąstymas sutrinka. Kai žmogų užklumpa sunki depresija, jis nesugeba net skaityti knygų. Asmeninis palaikymas labai svarbus ir ne mažiau svarbu iškrauti savo emocijas, išsiverkti, papasakoti nuoskaudas, nes paprastai nuo to bėgama – atrodo, kad jeigu ten panersi, iš viso gali nuskęsti. Paskui paaiškėja, kad, jei ilgai verki, ašaros išsibaigia. Svarbiausia leisti, kad pasaulis padėtų. Juk iš tikrųjų pasaulis padėtų, bet žmogus nesijaučia to vertas.

Labai įdomi depresijos diagnozė iš istorinės perspektyvos. Pasirodo, XVII–XVIII a. tai visiškai nebuvo laikoma liga. Buvo manoma, kad tai aukštuomenės vyrų sutaurintos kančios, išgyvenimo būsena, kuri buvo vadinama melancholija. O dabar depresija tapo medicininiu terminu ir dvigubai dažniau ja serga moterys. Tai nebelaikoma kažkuo tauriu, nors depresija grąžina žmogų prie gelmės, jausmų ir mūsų vartotojiškoje visuomenėje ji turi ir pozityvią reikšmę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"