TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Psichoterapeutė: nerimą jaučia pusė žmonių

Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Apie 60 proc. žmonių jaučia nerimą, o iki 80 proc. pacientų, atėjusių pas terapeutą, iš tikrųjų turėtų kreiptis visai kitur, teigia gydytoja psichoterapeutė, psichiatrė Vida Kilikevičienė. „Bendrosios praktikos gydytojai neranda priežasčių, ne visada moka paaiškinti, kas yra, todėl dažnai žmonės nusivilia, kad juos siunčia pas psichiatrą. Bet reikėtų suprasti, kad tie simptomai ir pojūčiai tikri. Žmogus jų neišgalvoja, jie sunkūs, skausmingi“, – kalba medikė.

V.Kilikevičienė sako, kad gydytojai nemėgsta šios ligos, o nerimo sutrikimus gydyti sudėtinga, nes psichologinis pagrindas būna labai neaiškus. Pavyzdžiui, net tamsos ar vorų baimė rodo nerimo sutrikimą. „Dar viena nerimo atmaina – socialinės fobijos. Socialinėje aplinkoje bijoma laisvai elgtis, kalbėti, viešai pasirodyti. Tokių žmonių yra iki 15 proc.“, – pastebi ji.

Nerimas – ne išsigalvota, o tikra liga

Situacijų, kai jaudinamės ir išgyvename, išties daugybė. Nerimas kartais užvaldo taip, kad net tampa sunku gyventi: ir dirbti, ir miegoti, ir susikaupti. Be to, tikrai visi tokį jausmą esame patyrę. V.Kilikevičienė sako, kad nerimas gali būti normali reakcija, nes mes visi tam tikrose stresinėse situacijose, kai reaguojame į tikrą pavojų, patiriame nerimą. Tačiau nerimas gali būti, atrodytų, be realaus pagrindo: žmogus labai dažnai pavojų susikuria savo galvoje.

Liguistą nerimą sunku atpažinti, nes jis gali pasireikšti įvairiais simptomais. „Įvairiausi jutimai galvoje nuo minčių slopinimo, nekritiško vertinimo iki dusulio, kvėpavimo sutrikimų, silpnumo, nualpimo, skrandžio skausmų, šlapimo sutrikimų ir t.t. Kai neišeina pasakyti, kokį organą skaudą, kai nepavyksta rasti ligos priežasties, galima galvoti, kad žmogų tiesiog apėmęs stiprus nerimas“, – kalba gydytoja.

Jos teigimu, visada reikia ieškoti biologinių, organinių nerimo priežasčių, kad nepražiūrėtume kažkokio susirgimo, nes nerimas gali būti kaip komponentas, sakykim, ne tik psichikos ligos, (pvz., psichozės, priklausomybės nuo alkoholio), bet ir somatinių susirgimų, tam tikrų skydliaukės susirgimų, esant aritmijai. Taigi, pirmą kartą gyvenime atsiradus nerimui, reikia išsitirti tas organų sistemas, kuriose kažką jaučiate.

V.Kilikevičienė pastebi, kad pas kardiologus apie 50 proc. pacientų ateina ne dėl kardiologinių sutrikimų (nors įsivaizduoja, kad jiems skauda širdį), o dėl nerimo sutrikimų. Ištyrus paaiškėja, kad organinių, somatinių pakitimų nėra, o priežastis psichologinė – tokius pojūčius širdies plote ir kelia nerimas. O iki 80 proc. pacientų, atėjusių pas bendrosios praktikos gydytojus, iš tikrųjų turėtų kreiptis visiškai kitur.

„Bendrosios praktikos gydytojai neranda priežasčių, ne visada moka paaiškinti, kas yra pacientui, todėl dažnai žmonės nusivilia, kad juos pasiunčia pas psichiatrą. Bet reikėtų suprasti, kad tie simptomai ir pojūčiai tikri. Žmogus jų neišgalvoja, jie sunkūs, skausmingi. Žodžiai „tau nieko nėra ir tu nueik pas psichiatrą“ tikrai nenuramina. Tik įsitikinus, kad nėra jokių pakitimų, galima galvoti, kad nerimas turi psichologinį pagrindą“, – kalba medikė.

Gali ir privalo padėti artimieji

V.Kilikevičienė sako, kad gydytojai nemėgsta šios ligos, o nerimo sutrikimus gydyti sudėtinga, nes psichologinis pagrindas būna labai neaiškus: „Nerimas ir depresija yra skirtingi dalykai. Nors jie gali būti kartu, tačiau priežastys, dėl kurių išsivysto depresija ir nerimas, skiriasi. Nerimas kyla baiminantis dėl ateities. O depresija – kai graužiamės dėl to, kas buvo.“

Vis dėlto, anot psichiatrės, šie simptomai gali būti kartu: galima jausti ir depresinius pakitimus, blogą nuotaiką, mąstymo sulėtėjimą, slopinimą, aktyvumo stoką, ir didžiulį nerimą. Be to, pavasarinei depresijai, kitaip nei rudeninei, nerimas ypač būdingas. „Pavasarį būdinga ne tik bloga nuotaika, slopinimas, beviltiškumas, blogos mintys, bet ir padidėjęs dirglumas, nemiga, svorio kritimas ir didžiulis nerimavimas“, – vardija V.Kilikevičienė.

Nerimo sutrikimus pirmieji turėtų pastebėti artimieji. Kada reikėtų susirūpinti? „Kreiptis į gydytojus reikia tada, kai sutrikimas ryškus, kai žmogus kažko nebegali. Dažniausiai ir kreipiamasi, kai sutrinka veikla, nebesugebama dirbti, mąstyti, o pats nerimas labai stiprus“, – mini gydytoja.

Kartais, sako ji, nerimas gali būti ir silpnesnis, tuomet išsityrus paaiškėja, kad nėra organinės priežasties, yra tik psichologiniai dalykai: kažkokia baimė, neapibrėžtos grėsmės (kad ir tamsos, vorų ar bet ko kito), tačiau tai irgi nerimo sutrikimas.

V.Kilikevičienė nerimo apimto žmogaus artimiesiems pataria nepanikuoti, susitvardyti, nusiraminti patiems ir, svarbiausia, raminti nerimo apimtą žmogų, nes jam pačiam nusiraminti itin sunku: „Padeda specialūs kvėpavimo pratimai, reikia išmokti kvėpuoti lėtai, nes dažnai nerimas gali būti vien dėl netaisyklingo kvėpavimo. Jei žmogus susijaudina ir pradeda labai dažnai kvėpuoti, jis ima jausti didžiulį nerimą.“

Medikė pabrėžia, kad nerimas nėra mirtinas sutrikimas – tereikia išmokti nusiraminti. Be to, artimųjų pagalba ypač svarbi, kad nerimą jaučiančio žmogaus neapimtų didžiosios panikos atakos.

Nerimo priežastys – kūdikystėje

Nerimo sutrikimą gali jausti visų amžiaus grupių žmonės. Atlikti tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, mokytojai šį sutrikimą jaučia dažniau. V.Kilikevičienė sako, kad, atliekant tyrimus, paaiškėjo, jog nerimą pasakė jaučiantys apie 60 proc. žmonių – tai labai daug. Tačiau nerimui dėmesio tikrai per mažai.

„Dar viena nerimo atmaina – socialinės fobijos. Socialinėje aplinkoje bijoma laisvai elgtis, kalbėti, viešai pasirodyti. Tokių žmonių yra iki 15 proc. Tai irgi didelis skaičius. Minėti procentai rodo aiškų sutrikimą, kurį reikėtų gydyti. Pats žmogus sau nebesuteikia pagalbos ir nebegali išsilaisvinti iš tos būsenos“, – pabrėžia psichiatrė.

Jos aiškinimu, atsiradusio nerimo sutrikimo priežasčių reikėtų ieškoti kūdikystėje, kai formuojasi prieraišumas: „Augdamas vaikas formuoja tam tikrą ryšį su savo mama. Tai vadinama prieraišumu. Priklausomai nuo to, kaip elgiasi mama, kaip ji reaguoja į savo vaiką, išsivysto tam tikras prieraišumas (jis gali būti saugus ir nesaugus), išliekantis visą gyvenimą.“

Jei vaikystėje žmogus nuolat jautėsi nesaugiai, neramiai, baimingai ir blogai tam tikrose situacijose su mama, visa tai jis perkels į kitas gyvenimo situacijas, primena V.Kilikevičienė. Tai psichoterapeutai vadina vidiniu darbiniu modeliu, už kurį didžiausia atsakomybė tenka patiems artimiausiems žmonėms. Nuo jų priklauso, ar užaugs rami, saugi, pasitikinti, ar nerimą jaučianti asmenybė.

Įvardyti, kas kelia nerimą ir jį apibūdinti, žmogui kartais būna labai sudėtinga. Tačiau V.Kilikevičienė tikina, kad psichoterapeutas supras priežastį ir pradės kalbinti ta tema, mėgins rasti pasąmonėje pasislėpusius konfliktus, kad pacientas galėtų juos įsisąmoninti. „Sudėtingiausia ir yra tai, kad mes patys jų iš pradžių nepagauname“, – pastebi ji.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"