TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Psichoterapeutės rankose - kūno skaitiniai

2011 09 13 0:00
Leisdami sau atsilošti krėsle tarsi atsiduodame pasauliui.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Kūno psichoterapija - dar naujas dalykas Lietuvoje. Su pacientu ne tik kalbamasi, bet ir domimasi jo laikysena, kvėpavimu, kitais kūno ženklais.

Agnė Matulaitė - vienintelė Lietuvoje ir Baltijos valstybėse Europos kūno psichoterapijos asociacijos narė. Baigusi klinikinės psichologijos studijas Vilniaus universitete ji ketverius metus mokėsi privačiame kūno (holistinės) psichoterapijos institute Londone.

A.Matulaitė primena, kad ir psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo domėjimasis žmogumi iš pat pradžių buvo labai kūniškas ir tik vėliau pasuko išimtinai psichinių dalykų link. Garsusis gydytojas atsisakė "čiupinėti" pacientą, o jam skirtą kušetę pastatė taip, kad nebebūtų jokio fizinio ir net akių kontakto - žmogus žiūrėdavo arba aukštyn, arba į šoną, pats S.Freudas sėdėdavo už jo. Tėvo pasekėja Anna Freud net ausdavo ar megzdavo per sesijas su pacientu.

Tačiau kūno psichoterapijos pradininku vadinamas Wilhelmas Reichas laikėsi kitokio požiūrio. Jis buvo įsitikinęs, kad žmogaus psichologiniai kompleksai pasireiškia per kūną. Taip atsiranda savotiška kūno gynyba, tarsi kokie kūniški šarvai.

Apie žmogaus gyvenimą liudija jo eisena, stovėsena, kvėpavimas, raumenų išsidėstymas, kūno sandara, oda, tipiškos ligos, reakcija į stresą. Psichikos ir kūno sąsajos gali būti vertinamos labai įvairiai. Todėl, anot A.Matulaitės, dabartinė kūno psichoterapija taip akivaizdžiai nebeskirsto žmonių į tipus, kaip mėgta anksčiau. Kiekvienas asmuo turi savo istoriją, kurios vien pažvelgus į jo išorę dar nepavyks įspėti. Žinoma, galima šį bei tą pamatyti, bet tik pabendravus su žmogumi atsiveria tikrasis jo gyvenimas.

"Juolab negalima diagnozuoti vos pažvelgus į kokio nors praeivio veidą ar eiseną gatvėje ar prekybos centre. Aš, lygiai kaip ir jūs, nieko kiaurai nematau", - pabrėžia pašnekovė.

Paženklinti gyvenimai

Tačiau susitikusi su žmogumi akis į akį, ji mėgina įvertinti kūno ženklus. Juk jie - svarbi visumos dalis. "Tai tarsi savotiški kūno skaitiniai", - sako A.Matulaitė.

"Tarkim, pasitaiko žmonių, kurių viršutinė rankų dalis menkai susiformavusi. Toje vietoje jos būna labai liaunos, palyginti su visu kūnu. Yra vertinimų, kad tai toks žmogus, kuris nuolat siekia, bet negauna ko nori. Galbūt vaikystėje jam trūko tėvų meilės ar išvis jų neturėjo. Mažylis tiesė į viršų rankytes, bet jam nebuvo ko apkabinti, tad galų gale beviltiškai jas nuleido. Rankos nutįso žemyn, raumenynas toje vietoje nesusiformavo. Net ir oda ten būna pabalusi, tarsi apmirusi", - pasakoja A.Matulaitė.

Svarbu ir tai, kaip žmogus kvėpuoja. "Kartais jis užlaiko kvėpavimą arba pasakęs du sakinius užmiršta įkvėpti. Kartais jis labai greitai šneka ir pats prisipažįsta, kaip jam viskas baisu. Taip baisu, kad net negali įkvėpti, paimti oro iš aplinkos", - pasakoja kūno psichoterapeutė.

"Kartu su žmogumi stebime, ar jis gali kontroliuoti savo kvėpavimą. Juk tai vienintelė žmogaus organizmo funkcija, kuri vyksta ir savaime, ir sąmoningai. Su šia sritimi, kuri yra tarp sąmonės ir pasąmonės, labai įdomu dirbti", - teigia pašnekovė.

Žinoma, daug pasako ir veidas. Vienais atvejais veido mimika atitinka tai, ką žmogus pasakoja. Tačiau pašnekovas gali šypsotis, pasakodamas be galo skaudžius dalykus. Galbūt jis pasąmoningai mėgaujasi aukos vaidmeniu, o gal mėgina sušvelninti skaudulius tiek sau, tiek klausančiajam. Kalbėdamas jis gali žiūrėti į pašnekovą, vengti kontakto arba žvelgti tarsi nematydamas. Taip gali reikštis ir priešiškumas, ir baimė, ir nesugebėjimas būti su kitu žmogumi. Bet visa tai reikia vertinti tik bendrame kontekste. Savaime niekas nieko nereiškia.

Apie pasitikėjimą pasauliu

Kūno psichoterapeutė užmeta akį ir į žmogaus sėdėseną. Pavyzdžiui, jis prisėda ant kėdės krašto. "Atrodo, kad toks žmogus pasiryžęs skubiai pabėgti. Ir dar galima manyti, kad jis labai stengiasi kontroliuoti situaciją ir jam baisu to nedaryti. Atsilošdami tarsi atsiduodame. Kai žmogus leidžia savo nugarai atsiremti į krėslo atlošą, tam tikrą kontrolės dalį jis patiki pasauliui. Įdomu, kad seni žmonės, dabartiniai 80-mečiai, paprastai sunkiai atsilošia. Tai karo karta. Jie nepasitiki kitais, tad ir prireikia didesnės situacijos kontrolės. Šiems žmonėms būdingi dažni nugaros skausmai. Vėlgi - ne visiems, bet ypač tiems, kurie yra išgyvenę skaudžių momentų, kuriems sunku pasitikėti pasauliu. Ir priešingai - jei atėjęs žmogus iš karto išsitiesia ant grindų ar kušetės, tai irgi tampa vertinga informacija", - atkreipia dėmesį psichoterapeutė.

Nejaukumas ar pyktis?

Arba, pavyzdžiui, žmogus sėdi, pasakoja ir aktyviai mojuoja koja. Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai. Tai irgi gali reikšti daugelį dalykų. Gal žmogus nejaukiai jaučiasi, nori kuo greičiau viską papasakoti. O gal jis pradėjo pasakoti tai, kas jam svarbiausia. Tačiau toks kojos judinimas gali reikšti ir kita: kad žmogus pasakoja istoriją, kurią dėstė jau šimtą kartų ir tai jam nebėra svarbu. Greičiau nuobodu, tarsi išmoktas tekstas. A.Matulaitei pasitaikė ir toks atvejis, kai žmogus staiga suvokė, jog koją judina dėl to, kad nori įspirti viršininkui. Toks judesys jam buvo pykčio išraiška.

Suskausta ir psichoterapeutei

Kūno psichoterapeutė atkreipia dėmesį ir į žmogui pasakojant atsiradusius savo pačios simptomus. Tai vadinama kontraperkėlimu. "Mano kūnas harmonizuojasi su to žmogaus kūnu. Kitaip tariant, jis tarsi įsikūnija manyje. Šitaip irgi gaunu daugiau informacijos", - sako A.Matulaitė.

"Pavyzdžiui, staiga pajuntu gumulą gerklėje. Tam gali būti įvairių priežasčių. Tarkim, kažkas iš žmogaus pasakojimo susisieja su mano pačios gyvenimu. Arba pasakojantysis iki galo neišsako kokio nors skaudaus dalyko. Gumulas gerklėje gali reikšti ir tai, kad mano pašnekovas jaučia labai stiprų jausmą, kuris jam visiškai nepriimtinas. Pavyzdžiui, jis apimtas sielvarto", - vardija A.Matulaitė.

Arba staiga suskausta skrandį. Žinome, kad šitokie skausmai praneša apie virškinimo sutrikimus. Kita vertus, tai gali rodyti, kaip pajėgiame "suvirškinti" psichinę realybę. Ir visai gali būti, kad šioje srityje esama kokių nors sunkumų. "Nors galbūt tie pojūčiai svarbūs tik man, todėl neskubu jais dalytis. Apie savo simptomą dažniausiai prabylu tik tada, kai jį pajuntu bendraudama su konkrečiu pacientu ir tik pojūčiui kartojantis toje pačioje pasakojimo vietoje, pavyzdžiui, vos tik prabilus apie mamą. Tokiu atveju visai įmanoma, kad mano pojūčiai bus susiję su to žmogaus pasakojimu", - sako kūno psichoterapeutė.

Savo gyvenimo vedliams

Ji pabrėžia, kad kūno psichoterapijos nereikėtų painioti su kūno terapija. Pastaruoju atveju daugiau dirbama su kūnu, mažiau gilinamasi į psichiką. Pavyzdžiui, žmogui rekomenduojama pajusti gulėjimo gimdoje embriono poza potyrį, ropojimo potyrį ir pan. Pasak A.Matulaitės, tai tikrai veiksminga kai kuriems žmonėms. Pavyzdžiui, turintiems raidos sutrikimų ar atsilikusiems protiškai. Mat jie yra prašokę tam tikrą vystymosi stadiją ir jiems svarbu į ją grįžti.

Kūno terapija tinkama žmonėms, kurie nemėgsta analizuoti, nelinkę į apmąstymus. Jiems kur kas labiau patinka gydytojiškas modelis, kai kas nors paima kontrolę į savo rankas ir pagydo. Tačiau tiems, kuriems svarbu suvokti ir įprasminti tai, ką daro, labiau tinka kūno psichoterapija. Tokie žmonės nenori visą gyvenimą vaikščioti pas psichoterapeutą, jie siekia tapti savo gyvenimo vedliais, kad kilus problemai galėtų patys ją išspręsti.

Į ligas reaguojame savaip

"Psichoterapija vyksta tik tuomet, kai pats žmogus nori tyrinėti, aiškintis, kas ir kodėl vyksta. Taip, pavyzdžiui, paaiškėja, kad moters senelė ir net prosenelė į problemas reaguodavo plaučių ligomis. Mat ir ligomis mes sergame panašiai, tai persiduoda iš kartos į kartą. Sergamumas plaučių ligomis gali reikšti ir psichologinį dėsningumą. Plaučiai, kvėpavimas - iš esmės yra gyvybės rodiklis: ar noriu gyventi, ar ne. Gali būti, kad ištisos kartos turėjo neužtikrintumo pojūtį, kai abejojo, kiek galės gyventi, kiek bus tvirti ir užtikrinti gyvenimu", - pasakojo A.Matulaitė.

"Ir patys pastebime, kad žmonės į stresą ar tą patį virusą reaguoja skirtingomis ligomis. Pavyzdžiui, užėjus pirmajam šaltukui vieniems suskausta gerklę, kiti pradeda sloguoti ar kosėti. Tokia reakcija taip pat gali būti perduota ateities kartoms. Tad jei gydytojams nepavyko išsiaiškinti, kodėl sunegaluoja konkretus organas, galbūt tai pasiseks apsilankius pas psichoterapeutą ir pavyks nutraukti ligos grandinę", - tęsė A.Matulaitė.

Pilvo gurgėjimas - irgi rodiklis

Anksčiau, siekdami padėti žmogui, kūno psichoterapeutai stengdavosi koreguoti jo laikyseną. Tarkim, sėdintiesiems tiesiai patardavo pratintis atsilošti. Dabar laikomasi kitokio požiūrio. Manoma, kad šitaip sėdima ne veltui. Vadinasi, žmogui tai yra svarbu, jis nelabai saugiai jaučiasi. Jei atimsime tą atramą, jis tiesiog nugrius. Todėl negalima nieko žiauriai daryti. Pamėginus išsiaiškinti, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip, žmogus pats pasirinks: arba atsilošti, arba ne.

Kai kurios problemos išsprendžiamos tik jas išsamiai aptarus, o kai kurioms pakanka kvėpavimo pratimų arba masažo. A.Matulaitė taiko vadinamąjį biodinaminį masažą. Tam tikrose vietose ji liečia žmogaus kūną ir klausosi, kaip keičiasi pilvo gurgėjimas. Beje, kiekvieno žmogaus šis garsas kitoks, individualus, o išgirsti jį padeda specialus stetoskopas, pridedamas žemiau bambos.

Sveiko žmogaus energija niekur neužblokuojama, o kūnas lengvai gurga tarsi upeliukas. Bet jeigu žmogaus energija kur nors stringa, toje vietoje pasigirsta kitokių garsų. Būna, kad jie labai audringi, pokši tarsi spragėsiai. Tai rodo, kad žmogus turi daug asociacijų, susijusių su ta kūno vieta. Galbūt kokia nors trauma įvyko taip seniai, kad jos jau nebegalime prisiminti, - pavyzdžiui, tada buvome vos dvejų metukų. Masažuojamas žmogus ima pasakoti iškylančius prisiminimus, o kartais tiesiog verkia. Labai svarbu, kad būtų suvokiama tai, kas vyko. Tada kai kurios problemos išsprendžiamos iki galo jų net neįvardijus.

Jei gydytojams nepavyko išsiaiškinti, kodėl sunegalavo kuris nors organas, galbūt tai pasiseks apsilankius pas psichoterapeutą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"