TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

R.Alekna: visi charakterio bruožai senatvėje tampa labai ryškūs

SIPA/Scanpix nuotrauka

„Vyresnio amžiaus žmonės ne tik fiziškai traukiasi, jie tarsi koncentruoja ir savo charakterio savybes, kurias turėjo būdami jauni. Jeigu buvai taupus, tapsi šykštus, jeigu buvai geraširdis ir viską visiems dalinai, gali būti, kad tapsi švaistūnas“, – teigia psichoterapeutas Raimundas Alekna.

Interviu LRT televizijos laidai „Ryto suktinis“ jis taip pat sako, kad tie žmonės, kurie gyvenimo eigoje nepasiduoda pasyvumui, iki gilios senatvės išlieka aktyvūs, šviesaus proto.

„O tiems žmonėms, kurie apsileidžia, nepasitikėjimas „auga kvadratu“ ir jis verčia kuo daugiau žmonių įtraukti į jų priežiūrą. Jie reikalauja dėmesio ir bėda ta, kad gaudami jo pakankamai nesijaučia gerai – jiems vis trūksta ir trūksta“, – sako psichoterapeutas.

- Ar galima gražiai pasenti?

- Mano atmintyje išlikę keleto žmonių, kurių artimieji iškeliavo anapilin, išsakyti dėkingumo žodžiai: buvo sudarytos sąlygos, kad paskutinės dienos būtų oriai nugyventos. Iš tikrųjų, kiekvieno žmogaus gyvenimo pabaiga yra labai svarbi. Žmogus gali nugyventi labai gražų gyvenimą, tačiau paskutinieji metai ar mėnesiai gali jį sugadinti.

- Pavyzdžiui, kaip?

- Labai paprastai. Įsivaizduokime, žmogus buvo darbingas, kūrybingas ir galiausiai taip nutiko, kad dienas leidžia skurde, pasiligojęs, sutrikusios psichinės sveikatos. Tai labai apkartina gyvenimo saulėlydį tiek jam pačiam, tiek jo artimiesiems. Bet koks žmogus, kad ir turintis sunkių psichikos sutrikimų, tam tikrą dalį sveiko proto išsaugo ir sugeba suprasti, kas su juo vyksta.

Kai mes kalbame apie orią senatvę, apie orų iškeliavimą anapilin, labai svarbu suvokti, kad ta pabaiga-rezultatas priklauso nuo proceso. Mano profesijos žmonės nesunkiai pastebi, jog labai svarbi tampa vaikystė, kadangi nuo jos priklauso brandos etapas, o nuo pastarojo – senatvė.

- Sakykime, vaikas buvo neblogas, tėvams eibių neprikrėtė, o pasenęs tapo nekantrus, piktas. Kas galėjo pamanyti, kad toks žmogaus pasidarys šiurkštus, nekantrus ir visiems apkartins gyvenimą?

- Vyresnio amžiaus žmonės ne tik fiziškai traukiasi, jie tarsi koncentruoja ir savo charakterio savybes, kurias turėjo būdami jauni. Anksčiau buvo manoma, kad tai aterosklerozei būdingi simptomai, tačiau visi charakterio bruožai vyresniame amžiuje tampa labai ryškūs.

Jeigu buvai taupus, tapsi šykštus, jeigu buvai geraširdis ir viską visiems dalinai, gali būti, kad tapsi švaistūnas, jeigu buvai viską kontroliuojantis, tai vėliau nepasitikėsi niekuo. Vėlgi – kiek tie bruožai tau padėjo gyventi, o kiek trukdė? Senatvėje jie gali padėti sėkmingai nugyventi likusias dienas arba jas apkartinti.

- Tačiau ar žmogus, sulaukęs brandos, gali keistis? Ar psichoterapeutas gali kažką pakeisti žmoguje, kurio įpročiai ir gyvensena jau yra susiformavę?

- Aplinka daro įtaką žmogaus charakterio bruožų išryškėjimui arba jų redukavimuisi. Svarbu, kur pagyvenęs žmogus leidžia dienas – namuose ar institucijose, kas juose vyksta, kokia yra aplinka, kiek gaunama dėmesio, ar jis teisingai orientuotas, atsižvelgiant į jo metus, poreikius.

Reikia turėti omenyje, jog senatvėje žmonės tampa tingesni. Dabar žiniasklaidoje akcentuojama aktyvios senatvės svarba, ir mokslu jau yra įrodyta, kad tų žmonių, kurie lanko šokius, šiek tiek sportuoja ar užsiima kitomis veiklomis, smegenys yra atsparesnės Alzhaimerio ligai. Čia principas paprastas – ką treniruoji, tas ir išlieka stiprus.

Tie žmonės, kurie nepasiduoda pasyvumui, iki gilios senatvės išlieka aktyvūs, šviesaus proto, ir jų gyvenimas yra įdomus. Tie žmonės paprastai būna savarankiški ir į savo gyvenimą mažiau įtraukia kitus asmenis, kartais juos net erzina, kad kažkas bando padėti. O tiems žmonėms, kurie apsileidžia, nepasitikėjimas „auga kvadratu“ ir jis verčia kuo daugiau žmonių įtraukti į jų priežiūrą. Jie reikalauja dėmesio ir bėda ta, kad gaudami jo pakankamai nesijaučia gerai – jiems vis trūksta ir trūksta.

- Kaip reikėtų senatvei pasiruošti?

- Pasiruošimas yra labai individualus, jis susijęs su emociniu intelektu. Tai gebėjimas suvokti savo egzistenciją ne tik protu, bet ir jausmais. Kokias emocijas tu išgyveni? Ką jos tau sako? Ką pasufleruoja? Kaip turi keistis? Kaip turi reaguoti? Savo poreikių suvokimas ir gebėjimas juos tenkinti yra labai svarbus. Žmogus, turintis emocinį intelektą, suvokia, kad gyvenime egzistuoja ne vien tik darbas, tačiau ir kiti dalykai, kurie labai svarbūs darbingumui, todėl svarbu turėti pomėgių: muzika, teatras, sportas, knygos. Tų žmonių, kurie praleidžia dienas darbe ir prie televizoriaus, interesų ratas metams bėgant siaurėja.

- Jūs sutinkate ne vieną žmogų, kuriam yra prasidėjusi senatvinė depresija. Kaip tokiam žmogui suprasti, kad jo galimybės siaurėja? Kodėl žmonės taip dramatiškai išgyvena išėjimą į pensiją?

Dar pokario laikotarpiu [neurologijos ir psichiatrijos profesorius] Viktoras Franklis pastebėjo, kad žmonės, išėję į pensiją, galvoja, kad jų nuotaika pasikeičia, nes sumažėja pajamos. Tačiau jis taip pat pastebėjo ir tai, jog tiems žmonėms įsitraukus į visuomeninę veiklą, kuri galėjo pareikalauti ir papildomų lėšų, pasitenkinimas gyvenimu padidėjo.

- Man niekur pasaulyje neteko matyti tiek garbaus amžiaus žmonių, kalbančių apie sveikatą. Ar tai lietuviškas fenomenas?

- Aš esu įsitikinęs, kad tai sovietinės sistemos palikimas. Vyresnės kartos žmonės prisimena tokią Semaškos sveikatos sistemą, kuri buvo orientuota į siekį gydyti ligas – tarsi kai žmogus gimė, jis būtinai turi susirgti. Buvo akcentuojama visuotinai lengvai prieinama medicina.

Vyresnio amžiaus žmogui svarbus dėmesio nukreipimas į tai, ką jis turi sveiko. Kuo dažniau jis galvoja apie gerąsias savo gyvenimo puses, tuo mažiau galvoja apie blogąsias. Skandinavijos šalyse siekiama, kad žmogus turėtų tokį užsiėmimą, kuris jam padėtų išlikti sveikam.

Tai, kad mūsų garbaus amžiaus žmonės kalba apie ligas, yra būdas gauti daugiau dėmesio ir tema pašnekesiui. Žmogus, kuris yra pakankamai kūrybiškas, gyvybingas, besidomintis, turi įvairiausių kitų temų ir tos ligos jam nėra įdomios.

- Man atrodo, kad žmonės užmiršo ir žaidimus. Aš atsimenu savo vaikystę, kai seni žmonės žaisdavo įvairius žaidimus – loto, domino... Šiandien tas tarsi nebemadinga?

- Ir labai gaila, kadangi tie žaidimai leisdavo bendrauti betarpiškai. Kokios dabar tendencijos? Mes slepiamės už mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir bendravimas yra per tarpininką. Betarpiško bendravimo įgūdžiai nyksta. Pastebima, kad vyresnės kartos žmonėms, ypatingai miestiečiams, senatvė darosi sudėtinga. Anapilin iškeliavus jų artimiems žmonėms, kurie buvo gerai pažįstami, tapo sunkiau užmegzti pilnaverčius santykius su kitais nepažįstamais žmonėmis.

- Ar galite pasakyti receptą, kaip garbaus amžiaus žmonėms gražiai nugyventi senatvę?

- Senatvė yra natūralus procesas ir recepto čia neparašysi. Tai labai asmeniška. Kol esame pakankamai jauni, turime susimąstyti, kad įdomaus gyvenimo įgūdžius šalia darbo turime formuoti jau dabar, ir yra didžiulė tikimybė, kad jie išliks. Aš noriu išskirti fizinio aktyvumo naudą. Tai ne tik varginantis sportas, tai gali būti ir liaudiški šokiai, ir pasivaikščiojimai – svarbu judėti.

Kol žmogus juda, jo medžiagų apykaita gera, kaulai ir raumenys išlieka stiprūs. Jauni mes tuo galime ir neužsiimti, dievas davė rezervų, o maždaug nuo 50 metų tiesiog privalu tą daryti. Jei tuos įpročius susiformuosi, jie išliks iki gilios senatvės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"