TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Rašymo terapija išlaisvina iš blogų emocijų

2012 10 09 6:07
Romo Jurgaičio nuotrauka/J.Kvedarauskas: "Kai savo patirčiai suteikiame literatūrinę formą, ji tampa lengviau suprantama ir ištveriama tiek pačiam žmogui, tiek kitam asmeniui." 

Kaip teigia psichologas Julius Kvedarauskas, rašymas yra tiesesnis kelias į savo sielą nei kalbėjimas. Rašydami geriau pažįstame save. Popieriuje iškloję tai, kas vargina, kelia nerimą, į pasaulį vėl žvelgiame šviesesnėmis akimis.

J.Kvedarauskas dirba Vilniaus psichikos sveikatos centre, Ribinių būsenų skyriuje. Nuo 2002-ųjų jis veda poetinės terapijos, kūrybinio rašymo užsiėmimus, o šių metų vasarą tobulino tos srities žinias Didžiosios Britanijos Falmuto universitete.

- Esate vienas iš vos kelių specialistų, taikančių Lietuvoje rašymo terapiją. Papasakokite plačiau, kas tai yra?

- Jau nuo pat rašto atsiradimo žmonės jautė terapinį rašymo poveikį, bet tikslingai taikyti jį ligoms gydyti pradėta visai neseniai. Šios srities pradininkai yra amerikiečiai. Kūrybiniu rašymu daug domimasi ir Didžiojoje Britanijoje.

Vieno termino šiai terapijai apibūdinti nėra. Ji vadinama ir poetine, ir literatūrine terapija, taip pat kūrybiniu rašymu, nes tuo metodu nebūtinai siekiama terapinių tikslų. Svarbiausia - rašant galima geriau pažinti save, mat į paviršių iškeliami viduje slypintys dalykai. Tai padeda suvokti, kas mus vargina, kas verčia nerimauti.

Pradėkime nuo jausmų. Depresija atsiranda tada, kai susikaupia per daug negatyvių jausmų, liūdesio, nerimo. Surašius juos ant popieriaus palengvėja. Tačiau svarbu ir tai, kad išgyvenimams būtų suteikta forma - eilėraščio ar kitokio kūrinėlio. Tada atsiranda prasmė - vadinasi, iš vidinio chaoso, neigiamų jausmų galima sukurti ir ką nors gera.

Rašydami išsakome savo mintis, požiūrį, idėjas. Pažvelgę į tai iš šalies, galime pamatyti, kad ne viskas mumyse gerai, kad galbūt reikėtų naujų minčių.

Rašant nemeluojama

- Paprastai esame raginami žodžiu išsakyti savo sunkumus. Kuo rašymas pranašesnis už kalbėjimą?

- Ne visiems lengva išsikalbėti. Sergant depresija minčių sumažėja, viskas labai sulėtėja. Tačiau davus žmogui visą dieną laisvai parašyti apie tai, kas jam svarbu, žiūrėk, ir atsiranda viena kita mintis.

Arba priešingai - kartais žmonės būna sutrikę dėl gausybės savo minčių, galėtų kalbėti apie jas valandų valandas. Prašymas viename puslapyje surašyti, kas svarbiausia, padeda sudėlioti mintis į vietas.

Nežinau, kodėl, bet rašydami žmonės paprastai išdėsto tiesą. Mažai tikėtina, kad gavę šią užduotį jie ką nors primeluos. Tiesa, rašant galima ir per daug atsiskleisti, nes akistata su popieriaus lapu provokuoja žmogų būti atvirą. Todėl savo grupių nariams sakau, kad jie neprivalo skaityti to, ką parašo, nes pirmiausia tai daro dėl savęs. Tačiau paskaičius kitiems galima sulaukti tokios reakcijos, kokios pats niekaip nebūtum įsivaizdavęs. Kartais labai naudinga pažvelgti į save iš šalies.             

Rašymas pranašesnis už kalbėjimą ir tuo, kad parašytas kūrinys visada išlieka, o žodžiu išsakytos mintys tarsi išgaruoja. Todėl labai verta po tam tikro laiko perskaityti dienoraščius. Žmonės labai nustemba, kad jų gyvenime nuolat kas nors kartojasi. Reikėtų užsirašyti ir sapnus, nes tada prie jų galima grįžti. Rašymas yra tiesesnis kelias į savo sielą, savo pasąmonę negu kalbėjimas.

Pasakose – savas gyvenimas

- Nuo ko priklauso rašymo poveikis? Kokias užduotis skiriate savo grupių dalyviams?  

- Geriausia, kai rašoma tai, ką norisi rašyti. Jei ši užduotis yra tarsi karti tabletė, kurią gydytojas liepė praryti, o ypač jei

nelabai tikima tokiu metodu, jis mažiau veiksmingas.

Apskritai, jeigu žmogus nieko nenori, tada ir medicina yra tokia: kas nors ką nors gydo, bet neaišku dėl ko. Gal dėl to, kad farmacijos firmos nori kurį nors vaistą parduoti. Psichoterapijoje itin svarbu, kad žmogus pats norėtų teigiamų pokyčių. Kol jis sako: "Išgydykit mane", būna labai sunku padėti.  

Savo pacientų prašau laisvai parašyti apie savo jausmus, tos dienos mintis arba, pavyzdžiui, išdėstyti, ko tikisi iš psichoterapinės grupės užsiėmimų. Paprastai žmonėms labai sunku suformuluoti savo norus. O juk diena praeitų daug lengviau, jei kasdien išsikeltume kokį nors išpildomą norą.

Kartais pacientai pasakoja, kad nesusikalba su savo gydytoju. Tada galiu skirti užduotį parašyti jam laišką. Grupės nariams perskaičius tą laišką galbūt paaiškės, kad žmogus nori iš gydytojo ko nors nerealaus ar labai nekonkretaus. Taigi rašymas yra būdas išsakyti neigiamas ir teigiamas emocijas, pagerinti savo santykius su aplinkiniais.

Būna, kad rašome pasakas, pasakėčias. Tarkime, kuriant pasaką, kurios herojus yra pats žmogus, gali kilti postūmis ieškoti naujų išeičių ir realiame gyvenime. Arba paprašau paciento parašyti pasakėčią, kurios visi veikėjai - jis taip pat - būtų gyvūnai. Juk kartais žmogui lengviau kalbėti ne apie savo, o apie to gyvūno problemas. Taip pavyksta lengviau surasti sprendimą.

Labai gerai rašyti eilėraščius, nes tada suteikiame savo patirčiai tam tikrą formą. Ta patirtis tampa lengviau suprantama ir ištveriama tiek pačiam žmogui, tiek kitam asmeniui. Kai kam parašyti eilėraštį atrodo sudėtingas uždavinys, bet juk kūrinėlis nebūtinai turi būti rimuotas. Esmė - pabandyti į kelias eilutes sudėti tai, kas svarbu.

Kartais pacientams skiriu užduotį parašyti instrukciją apie save. Kaip save "vartoti", koks galimas "šalutinis poveikis". Viskas turi būti labai aišku: "Jei man pasakysi tokius ir anokius žodžius, aš įsižeisiu." Šios užduotys duoda ypač gerų rezultatų.

- Ar būtų naudinga, jei žmogus aprašytų visą savo gyvenimą?

- Jeigu jis galėtų parašyti savo autobiografiją, tai būtų labai gera pagalba medikui, norinčiam geriau suprasti pacientą. Juk dažnai būna taip: kai žmogus pirmą kartą patenka į ligoninę, gydytojas surenka pagrindines žinias apie jo ligą ir gyvenimą. Kai asmuo gydosi pakartotinai, medikas vėl šio to paklausinėja, o kitką nurašo iš turimų įrašų. Jei visa tai perrašoma dešimt metų, rezultatas gali labai skirtis nuo to, kas iš tikrųjų vyko paciento gyvenime.

Manau, kiekvienam žmogui vertėtų sugrįžti prie kai kurių įvykių ar faktų, kurie buvo užmiršti kaip nereikšmingi. Aprašę savo gyvenimą galbūt pastebėsite, kad vis dėlto tai buvo labai svarbu.

Parašyti nuoširdžią autobiografiją, išdėstyti visus savo išgyvenimus gali būti sunku. Tačiau tai būtų gera priemonė ne tik pažinti save, bet ir kitiems padėti suprasti save. Todėl autobiografiją verta duoti paskaityti sutuoktiniui, vaikams, anūkams ar draugams. Juk kitiems dažnai nepasakojame svarbių, bet skausmingų dalykų.

Pagalbinis keliukas  

- Ant popieriaus išdėsčius mus kankinančias mintis, išliejus negatyvius jausmus, jie tarsi išnyksta?

- Nesakyčiau, kad visiškai dingsta, nors kai kuriais atvejais gali turėti tokį poveikį. Daug žmonių taip ir gydosi, bet apie tai nė nesusimąsto. Tačiau ši pagalbos priemonė yra laikina, kad tuo metu "nesusprogtum". Kreipusis į psichologą tas parašymas irgi gali padėti: "Kreipiuosi į jus todėl, kad vakar man buvo štai taip bloga."

"Iškėlus" iš savęs gyventi trukdančius dalykus emocinis krūvis visada sumažėja. Pavertę patyrimą kalba galime geriau identifikuoti, įvardyti savo jausmus. Kai atpažįstame, kas mums darosi, tampa lengviau tai kontroliuoti, su tuo gyventi.

Naudingi ir neišsiųsti laiškai. Juose galima išdėstyti viską, ką manai apie kokį nors žmogų. Pavyzdžiui, kas nors labai pyksta ant savo viršininko, bet dėl įvairių priežasčių negali sau leisti jausti to pykčio. O popieriuje nedraudžiama, net reikia rašyti viską. Kad norisi "duoti į snukį", galima pakartoti dešimt kartų, ir dar su šauktukais. Žinoma, idealiausia viską pasakyti į akis, bet ne visada tai įmanoma, ir ne visuomet reikia.    

Nemanau, kad rašymas gali atstoti gydymą vaistais ar klinikinę psichoterapiją. Greičiau tai pagalbinis keliukas į sveikatą, būdas geriau susikalbėti su gydytoju, savimi, kitais žmonėmis.

Rašymas neturėtų pakeisti bendravimo akis į akį. Jei žmonės tik susirašinėtų, tarpusavio santykiai būtų nevisaverčiai. Sutikus asmenį, su kuriuo vien susirašinėta, neretai paaiškėja, kad jis nėra tas, su kuriuo iš tikrųjų norėtųsi bendrauti.  

Turtingesnio gyvenimo link

- Vien plikų faktų išdėstymas - padariau tą, sutikau aną - dar ne kūrybinis rašymas.  

- Šio rašymo tikslas - kad žmogus ne tik išlietų emocijas, suvoktų save, bet ir galėtų save praturtinti. Rašymas gali tapti priemone išreikšti save, kuriant vis geresnius tekstus, gal net išleisti knygą. Tačiau norint gerai tai daryti, reikia būtinai skaityti. Be to, tinkamą literatūrą, nes šiais laikais yra daug antiterapinių leidinių, keliančių sąmyšį, neviltį, arba tiesiog menkaverčių skaitalų. Jei žmogus beveik neskaito, jo parašyti žodžiai bus nevisaverčiai, sausi, menko terapinio poveikio. Kad tekstas būtų vaizdingas, svarus, jame turi būti ir mintys, jausmai, ne vien faktai. Pabandykite parašyti taip, kad kitas pajustų kvapus, garsus, maisto skonį, kad skaitant net seilės rinktųsi, o skaitant apie kūno pojūčius - šiurpuliukai eitų per odą.

- Bet čia jau kalbate apie meną...

- Psichoterapijos tikslas ir yra tai, kad gyvenimas pasidarytų turtingesnis, įdomesnis, gyvesnis, įgautų prasmę, skonį, prieskonį. Kad žmogus taptų savo gyvenimo kūrėju, menininku.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"