TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Raudonasis Kryžius patrauktas į nebūtį

2013 02 23 6:00
Ritos Stankevičiūtės nuotraukos /Iškraustoma viena iš operacinių.

Vasario 28-osios vakarą visam laikui bus užrakintos ištuštėjusios sostinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės durys. Nebeliks net 75 metus Vilniaus centre veikusios gydymo įstaigos. Šią pabaigą ligoninės darbuotojai simboliškai paminės žiūrėdami Valstybinio jaunimo teatro spektaklį "Kapinių klubas".

"Labai gaila, kad 75 metus egzistavusi ligoninė, išauginusi tiek garsių gydytojų, profesorių, mokslo žmonių, padėjusi daugybei ligonių, taip tyliai išnyksta, net be menkiausio paminėjimo, kad apskritai tokia buvo", - apgailestavo ligoninėje veikusio Lietuvos gydytojų sąjungos padalinio koordinatorius, pilvo chirurgas Zigfridas Dermeikis.

Vasario 18 dieną buvo išlydėtas paskutinis ligoninės pacientas. Per visą Raudonojo Kryžiaus ligoninės egzistavimo laiką jų gydyta apie milijoną.  

Tas keletą likusių darbo dienų į ištuštėjusias patalpas tebesirenkantys medikai dalijasi ankstesnių laikų prisiminimais bei mintimis apie juos ir visą Lietuvą palietusias pertvarkas.   

Paskutinė ligoninės darbo diena baigsis vasario 28-ąją 20 valandą. "Tada pasiimsime daiktus, atsisveikindami paduosime vienas kitam rankas, ir mūsų ligoninės durys bus užrakintos", - apgailestavo Z.Dermeikis.

Ilgametis Raudonojo Kryžiaus ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas, nusipelnęs Lietuvos gydytojas, pilvo chirurgas Romanas Kęstutis Drąsutis nuogąstavo, kad be šeimininkų likęs pastatas netrukus virs "bomžynu" išdaužytais langais, išplėštomis durimis, kaip nutiko jau anksčiau uždarytoms sostinės Šv. Jokūbo bei Odos ir veneros ligų ligoninėms.

Z.Dermeikį liūdina, kad niekam iš valdžios neparūpo tarti atsisveikinimo žodžio išnykstančiai ligoninei ir jos darbuotojams.

Uždarė per jėgą

Raudonojo Kryžiaus ligoninė iš Klaipėdos į Vilnių persikėlė 1939-aisiais, senąją sostinę grąžinus Lietuvai. Ši įstaiga tapo viso Vilniaus regiono centrine ligonine, jos medikai globojo ir Molėtų, Zarasų, Utenos, Ukmergės, Elektrėnų, Druskininkų, Šalčininkų pacientus.

1982-aisiais, pastačius Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas (VUL SK), Raudonojo Kryžiaus ligoninės turėjo nebelikti. Tačiau garsus kardiochirurgas prof. Algimantas Marcinkevičius pasiekė, kad senojoje vietoje išliktų keturi ligoninės skyriai. Įstaiga vėl "apaugo" naujais padaliniais ir toliau normaliai dirbo.

Tačiau 2004 metais įtakingi politikai nusprendė, kad šią sostinės centre įsikūrusią sveikatos priežiūros įstaigą reikia prijungti prie VUL SK. Viešai aiškinta, esą niekur pasaulyje ligoninės neveikia miesto centre. Tačiau daugeliui tuomet atrodė, kad be skolų dirbančios įstaigos uždarymo kam nors prireikė dėl savų interesų.

Raudonojo Kryžiaus ligoninės reorganizacija buvo siejama su VUL SK planais - esą siekiant Europos finansavimo, šios klinikos privalėjo tapti daugiaprofiline ligonine, o tam trūko kai kurių padalinių.

Kalbėta ir apie tai, kad kažkam prireikė itin geroje vietoje esančių Raudonojo Kryžiaus patalpų. Esą pačioje sostinės širdyje, netoli Arkikatedros, stovintys ligoninės pastatai, perimti Turto banko, iš pradžių buvę įkainoti 80 mln. litų, dabar būsią pardavinėjami vos už 10 mln. litų.

Turto banko generalinis direktorius Arnoldas Burkovskis LŽ teigė, kad  2007 metais šių pastatų vertė svyravo nuo 50 iki 150 mln. litų, tai priklausė nuo vertintojų. Prieš metus didelė nekilnojamojo turto vertinimo bendrovė objektą įvertino 20 mln. litų. A.Burkovskis pripažino, kad ši suma neatspindi realios kainos.

Nors anuomet Raudonojo Kryžiaus ligoninės kolektyvas visaip protestavo prieš sprendimą prijungti ligoninę prie VUL SK, įstaiga galiausiai tapo Santariškių klinikų Centro filialu. O nuo šių metų kovo 1-osios ligoninės šioje vietoje išvis nebeliks.

Pasak Turto banko generalinio direktoriaus A.Burkovskio, buvusios gydymo įstaigos pastatų pardavimą planuojama pradėti kitąmet, šiuo metu rengiamas detalusis sklypo planas.

Pacientai - be vietos

Maždaug 300 ligoninės darbuotojų su savo darboviete simboliškai atsisveikins vasario 26-ąją, įsigiję bilietus į Valstybinio jaunimo teatro spektaklį "Kapinių klubas". Po vaidinimo susirinkusieji pakels taurę šampano ir išsiskirstys.

Su naikinamos ligoninės personalu vis dėlto pasielgta žmoniškai - jiems pasiūlytos naujos darbo vietos. Z.Dermeikio žiniomis, kai kurie specialistai pereis dirbti į Santariškių klinikas, kai kas pasirinko kitas sveikatos priežiūros įstaigas, dalis išeina į pensiją.  

Klausimas, kas perims tuos 14 tūkst. pacientų, kuriuos kasmet gydė uždaroma ligoninė, ypač "terapinius", dažnai - vyresnio amžiaus, iš viso Vilniaus rajono dėl neaiškių diagnozių atkeliaujančius ligonius.

Medikai net svarsto, ar po kelerių metų neprireiks statyti naujos ligoninę, skirtos Vilniaus rajono pacientams. Juk Santariškių klinikos neišsipūs, kad priimtų tiek daug papildomų pacientų. Jiems neužteksią vietos ir kitose sostinės ligoninėse.

"Kol kas neaišku, kur turės dėtis mūsų pacientai. Matyt, greitoji medicinos pagalba taip ir vežios juos iš vienos ligoninės į kitą", - svarstė LŽ kalbinti medikai.          

Medikai baiminasi, ar suremontuota ligoninė po uždarymo nevirs "bomžynu" išdaužytais langais.  

Čia praėjo gyvenimas

Paliekantieji Raudonąjį Kryžių išskirtiniu šios ligoninės kolektyvo bruožu vadino žmoniškumą, mokėjimą bendrauti su įvairiakalbiais pacientais, kolegų tarpusavio pagarbą. Garsus krūtinės chirurgas prof. Antanas Sučila, bene 70 metų atidavęs šiai gydymo įstaigai ir jau sulaukęs 95-erių, lig šiol lankydavo savo buvusią darbovietę - garbaus amžiaus medikas turėjo čia savo kabinetą.

R.K.Drąsutis Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbo daugiau nei 50 metų. "Čia užaugome, čia praėjo mūsų gyvenimas. Dauguma savo darbą mėgome, o kas nemėgo, atkrito. Dirbdamas šioje ligoninėje patyriau lengvesnių ir sunkesnių medicinos periodų, mačiau, kaip viskas keičiasi - ir į gera, ir į bloga", - pasakojo R.K.Drąsutis.  

Medikas ypač pabrėžė šioje gydymo įstaigoje susiklosčiusių tradicijų svarbą. "Jos buvo sukurtos paties gyvenimo, brandintos čia dirbusių žymių asmenybių, perduodamos iš kartos į kartą. Tai yra be galo svarbu. Kai sukuriama tradicija, apimanti visus, pradedant slauge ir baigiant vyriausiuoju gydytoju, kai viskas suderinta, nereikia nė kalbėti, kad darbas eina savo ruožtu. Pavyzdžiui, Santariškių klinikos pirmuosius 10-12 savo egzistavimo metų vertėsi sunkiai, nes tokia tradicija ten dar nebuvo susikūrusi", - pabrėžė gydytojas.

Jis apgailestavo, kad uždarius Raudonąjį Kryžių bus prarastas mokytojų - medicinos autoritetų - palikimas. Tradicija taip ir išsibarstys.

Garbiam medikui antrino Z.Dermeikis, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbęs 35 metus. "Toks jausmas, kad su ligoninės uždarymu prarandu visą savo gyvenimą. Šią gydymo įstaigą, ko gero, pavadinčiau net pirmaisiais savo namais, - juk čia dirbau net ilgiau nei gyvename kartu su žmona. Esu vyturys, tad į darbą ateidavau labai anksti. Man būdavo malonu susitikti su visais - sesutėmis, sanitarėmis, net liftininkais. Visi buvome pažįstami, žinojome vienas kito vardus. Darbas šioje ligoninėje nebuvo vien tik darbas ar koks nors sunkumas, todėl ir neskaičiuodavome ten praleistų valandų", - mintimis dalijosi Z.Dermeikis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"