TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Reanimacija - paskutinės vilties vieta

2013 06 28 6:00
Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas G.Kėkštas prisipažino, kad medikų komandą stengiasi užsiauginti storą odą, juk jie - profesionalai, tačiau vis tiek pažeidžiami.  Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Sužinoję, kad artimas žmogus pakliuvo į reanimaciją, pasijuntame atsidūrę akis į akį su likimu. Koks jis bus – nenuspėsi. Gyvastingumo ištakos lieka paslaptimi net sau pačiam. Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų I reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėju Gintautu Kėkštu.

Teigiama, kad ligoniui pasveikti padėjo tvirtas tikėjimas, noras išvysti užaugusius vaikus ar anūkus, pasiekti seniai užsibrėžtą tikslą... Ar vardijant šias priežastis visuomet prisimenama, kad stebuklas įvyko dėl medikų, visomis pastangomis kovojusių už žmogaus gyvybę, išminties ir pastangų? Lietuvos anesteziologų-reanimatologų draugijos nario, Lietuvos parenterinės ir enterinės mitybos draugijos vicepirmininko, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų I reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjo G.Kėkšto, kaip ir visų šio skyriaus medikų, kasdienybė reikalauja maksimaliai sutelkti intelektą ir profesinį meistriškumą. Į šį skyrių patenka sunkūs ligoniai, kai rimtai pažeista kasa, žarnynas, kvėpavimo takai; daugiau nei trečdalis – dėl sepsinio šoko, sutrikus beveik visoms paciento gyvybinėms funkcijoms. Pirmiausia stengiamasi stabilizuoti pagrindinių sistemų – kvėpavimo, kraujotakos, inkstų – veiklą, , atkurti skysčių balansą, sureguliuoti kraujospūdį, kompensuoti mitybos nepakankamumą. Dirba visa komanda: aukščiausios kvalifikacijos reanimatologai, chirurgai, radiologai, įpratę suprasti vieni kitus iš pusės žodžio. Diena nesiskiria nuo nakties, eilinės dienos nuo šventinių. „Neleidžiame, kad nuovargis, asmeninės nesėkmės, nuotaikos ar nuoskaudos turėtų įtakos darbo santykiams ir kokybei, - sako gydytojas G.Kėkštas. - Susitelkimas – vienas svarbiausių dalykų, lemiančių mūsų komandos sėkmę.“

Kuo grįstas kelias į ligą

Lietuvoje kasmet maždaug 65 iš 100 tūkst. gyventojų diagnozuojamas ūminis pankreatitas, 20 proc. jų išsivysto sunkus nekrozinis , kai dalis kasos audinių apmiršta, ir juos tenka šalinti dalimis chirurginiu būdu. Kol visiškai nebelieka mirusių audinių, prireikia kelių operacijų. Pasak gydytojo G.Kėkšto, dėl tokių pacientų gydymo kasdien konsultuojasi keletas specialistų, kartu sprendžiama, kokius gydymo metodus taikyti. O dažniausios tokios sunkios ligos priežastys – nesaikingas alkoholio ir riebaus maisto vartojimas, tulžies pūslės akmenligė, kai kada – sunkios traumos. Verta susimąstyti, kokiais malonumais grįstas kelias į pragarą... Dar prieš dešimtmetį daugumos tokių ligonių nepavykdavo išgelbėti. Dabar jie patenka ne tik į sumanių gydytojų rankas, pacientams gydyti taikomos modernios medicinos technologijos, mažos invazijos operacijos ir šiuolaikiniai medikamentai. Sveikti padeda ir kur kas geresnės slaugos priemonės bei klinikinės mitybos galimybės. Tačiau ir šiuo metu sunkiu ūminiu pankreatitu sergančių ligonių mirštamumas svyruoja nuo 15 iki 50 procentų.

Apie žmogaus orumą

Gydytojas prisipažįsta, jog dėl kai kurių į skyrių patekusių ligonių jaučia nuoskaudą. Atvežami ir senukai, artėjantys prie gyvenimo pabaigos, jau nebeturintys gyvybinių resursų. Jų giminaičiai neretai tik stengiasi permesti medikams savo tiesioginę pareigą – pabūti su žmogumi jo paskutinėmis valandomis, padėkoti, atsisveikinti. Negana to, jie ir pyksta, kaltina, skundžiasi, kad gydytojai ligonio nepastatė ant kojų. „Visomis išgalėmis stengiamės išgelbėti sunkius ligonius. Tačiau reikia suprasti, kad visi gimstame ir visiems ateina laikas mirti. Kai kada mirtis yra ne priešas, o draugas. Veltui tuos dalykus dangstome populistiniais humaniškumo šablonais. Juos turėtume aptarti ir pagrįsti logiškai, ekonomiškai, profesionaliai. Manyčiau, tai būtų mūsų visuomenės ir ypač politikų brandumo ir pagarbos žmogaus orumui požymis, - tikina gydytojas. - Reanimacijos skyrius nėra vieta, skirta ligoniams numirti. Turėtume vertinti jį kaip paskutinės vilties vietą, kur galima žmogui padėti. Tačiau jeigu žmogus gęsta, reikėtų jam leisti ramiai ir oriai numirti. Kas kita, kai matai tegul ir garbingo amžiaus ligonį, turintį kokią nors ūminę sveikatos problemą: ją išsprendus galima pratęsti jo kokybišką gyvenimą. Tuomet pasiteisina ir pastangos, ir lėšos, įdėtos į jo gydymą. Mūsų tikslas - ne tik nuoga statistika: kiek pagydėme ir išrašėme, mes klausiame: kas toliau?“

Ne visada sunkiausi ligoniai, kurių diagnozė - sepsis, sunkios infekcijos, pankreatitaas, dauginis organų nepakankamumas, iš reanimacijos išlydimi pasveikę bei sustiprėję tiek, kad galėtų gyventi savarankiškai. Už gyvybės išsaugojimą organizmas turi sumokėti didžiulę kainą. Sunki liga ir ilgas laikas, kai daugelį organizmo gyvybinių funkcijų - kvėpavimo, kraujotakos, inkstų - palaiko įvairūs medicinos aparatai, išeikvoja ne tik daug ligonio gyvybinės energijos, bet ir išsekina raumenis, nervų sistemą, reikalauja didelės psichologinės įtampos, todėl ryškiai sumažėja žmogaus jėgos toliau gyventi savarankiškai ir vertingai. „Daugeliui reikia labai rimtos reabilitacijos, tinkamos mitybos ir slaugos, tačiau tolesnė tokių ligonių priežiūra mūsų šalyje dar nėra pakankamai kokybiška, todėl pasitaiko ir tokių atvejų, kai po keleto brangiai kainuojančio gydymo mėnesių išleistas ligonis, kuriam, tarkime, nustatytas trumposios žarnos sindromas, tyliai užgęsta dėl netinkamos mitybos ir slaugos. 50 proc. sunkiausių tokių ligonių miršta per pirmus 12 mėnesių po išrašymo iš reanimacijos skyriaus. Mūsų šalyje šie dalykai tikrai nesutvarkyti", - įsitikinęs G.Kėkštas.

Gerumas jau nebemadingas

Kai kuriose valstybėse gydytojo profesija laikoma šventa. Tik ne mūsų krašte. Vieno labai ilgai šiame skyriuje gydyto sunkaus ligonio žmona pasakojo nuėjusi į redakciją prašyti, kad parašytų gerą straipsnį apie jos vyrą išgelbėjusius medikus. Iš jos buvo pasijuokta: geriau pasakokite, kas jums medikų darbe užkliuvo... O juk šis darbas ir iš gydytojų, ir iš slaugytojų reikalauja tikrai daug jėgų ir atsidavimo. Kai kuriems medikams tenka rinktis: profesija ar asmeninis gyvenimas. Tai kaina, kurią gydytojai sumoka už tai, kad pasirinko reanimatologo profesiją. „Stengiamės užsiauginti storą odą, juk esame profesionalai, bet vis tiek pažeidžiami, - prisipažįsta gydytojas. - Kartais būna situacijų, kurių nepavyksta kontroliuoti net tikriems profesionalams, turintiems pačių kilniausių tikslų. Tuomet labai svarbu jausti kolegų supratimą ir paramą. Jeigu tarp kolegų nebus tinkamų santykių, palaikymo ir tarpusavio supratimo, kai kuriuos gali ištikti perdegimo sindromas. Reikia matyti šalia esančius žmones, paremti juos, kai būna sunku. Aš, kaip skyriaus vedėjas, jaučiu didelę atsakomybę už visą skyriaus komandą: gydytojus ir slaugytojas, kurių rūpestis dėl sunkių ligonių – nepamainomas. Esu įsitikinęs, kad reanimacijos skyriuose gali dirbti tik labai stiprūs, aukšto intelekto ir tam tikros asmenybės sanklodos žmonės, pajėgūs ištverti nuolatinę įtampą ir mokantys susitvarkyti sudėtingiausio streso sąlygomis. Juk ištikus nesėkmei, nelaimei liekame vieni. Remtis galime tik į kolegos petį. Galiu pasidžiaugti, jog mūsų skyriuje pavyko suformuoti stiprią komandą. Kaip? Sunku atsakyti. Atėjus gydytojams rezidentams, jau po poros savaičių pamatai, kuris galėtų tapti komandos nariu, o kuris lieka tarsi nuošaly. Verta pasidžiaugti, kad jauni gydytojai kur kas noriau nei prieš dešimtmetį renkasi reanimatologijos specializaciją. “

Logiškų reformų lūkesčiai

Gydytojai reanimatologai atlieka savo Sizifo darbą, bet paskui, kai ligonis išrašomas, kas nors jį turėtų tęsti. Dabar taip yra ne visuomet, stinga tokiems ligoniams priežiūros sistemos, nuoseklumo. „Žinome, jog komplikacijų ir net mirčių skaičių būtų galima sumažinti paprastomis ir pigiomis ligonio paruošimo prieš operaciją priemonėmis, tinkamai organizuota enterinės (į žarnyną) arba parenterinės (į veną) mitybos sistema, tačiau kol kas visa tai nesutvarkyta, - teigė gydytojas. - Išrašome ligonį, jis išvežamas į rajoną, ir negalime kontroliuoti, kaip jis toliau prižiūrimas, kaip maitinamas. Neretai jis tyliai užgęsta rajono ligoninėje, nes negauna ne tik visaverčio gydymo, bet ir tinkamos mitybos. Ir niekam dėl to nekyla jokių klausimų.“

Reanimacijos lygis Lietuvos didžiosiose ligoninėse niekuo nesiskiria nuo europinio, tačiau gydytojų padėtis nelygintina. Užuot didinus atlyginimus, jie mažinami. Vienas sveikatos apsaugos ministras savaite sutrumpino atostogas, jį pakeitė jau keli ministrai, bet atostogos negrąžintos. „Manau, kad medicinos reforma būtina. Kur matyta, kad aukščiausios kvalifikacijos universitetinės ligoninės gydytojas po darbo dar turėtų prisidurti prie atlyginimo dirbdamas privačioje ligoninėje? Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių Lietuvoje dirbtinai pristeigta penkiskart daugiau nei reikia, mat šios paslaugos brangiai įvertintos. Tačiau jokių problemų tie mažų ligoninių skyriai nesprendžia. Ištikus rimtai bėdai, ligonis vežamas į Santariškes. Pas mus suplaukia visos bėdos, taip pat kaltinimai dėl nesėkmių, kurių ištakos - visai kitur, - įsitikinęs gyd. G.Kėkštas. - Norėdami išlaikyti aukščiausią profesinį lygį, privalome daug dėmesio ir lėšų skirti savo kompetencijai tobulinti. Tam irgi reikėtų geresnių sąlygų nei yra dabar. Esame įvairių tarptautinių medicinos draugijų, asociacijų nariai, dirbame mokslinį darbą, skaitome paskaitas, dalyvaujame tarptautinėse konferencijose, pristatydami Lietuvą pasauliui, o bendraudami su pasaulinio lygio savo profesijos atstovais parsivežame naujausių žinių, patirties, kurios nerasi jokiuose vadovėliuose. Visa tai – tam, kad sunkiems ligoniams galėtume ne tik suteikti viltį gyventi, bet ir padėti grįžti į gyvenimą.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"