TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Šokiai iki paskutinio atodūsio

2013 08 30 6:00
Pasitaikė atvejis, kai žmogus, kuriam pranašauta dvi savaitės gyvenimo, bene po mėnesio atgavo jėgas ir išvyko į namus. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotraukos

Jau pusę metų Vilniuje veikia pirmasis ir vienintelis Lietuvoje vadinamasis hospisas – vieta, tampanti paskutine stotele iš gyvenimo anapilin iškeliaujantiems žmonėms.

Sostinės Rasų rajone įsikūręs palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas pirmuosius pacientus priėmė šių metų vasarį. Pastate yra 14 vietų sunkiai sergantiems (dažniausiai – vėžiu) žmonėms, kitiems pacientams pagalba teikiama jų namuose.

Pirmajam hospisui Lietuvoje įkurti kardinolas Audrys Juozas Bačkis pasikvietė vienuolę iš Lenkijos, seserį Michaelą Rak iš Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos. Ji ilgus metus vadovavo Didžiosios Lenkijos Gožuvo (Lenkija) hospisui, prieš tai daug dirbo kaip savanorė, veiklos patirties sėmėsi iš Olandijos, Prancūzijos bei Vokietijos kolegų.

Hospiso idėja Lietuvoje dar labai nauja, bet pasaulyje tokios įstaigos, pradėjusios naują paliatyviosios medicinos paslaugų tarpsnį, veikia daugiau nei 40 metų. Pirmasis šiuolaikinis hospisas Londone atsidarė 1967-aisiais.

Pirmiausia – paciento valia

Anot sesers Michaelos, hospisas nėra nei ligoninė, nei slaugos ar senelių namai, nei kokia nors prieglauda. Tai įstaiga, kur paskutinius mėnesius ar dienas gyvenančiam žmogui kuriama namų atmosfera, ligonis gauna daug žmogiškos šilumos ir gali gerai jaustis, nesvarbu, kokia būtų jo sveikatos būklė. Visokeriopa pagalba čia teikiama ne tik sergančiam žmogui, bet ir jo šeimai. "Nors mirtis yra mūsų kasdienybė, bet tai nėra toji mirtis, kuri gąsdina, nes žmonės iškeliauja apsupti meilės", – teigė sesuo Michaela.

Jos vadovaujama įstaiga seka pirmojo šiuolaikinio hospiso įkūrėjos, britų socialinės darbuotojos ir slaugytojos Cicely Saunders idėjomis. Todėl pirmiausia atsižvelgiama į ligonio valią, ar jis nori būti slaugomas namie, ar stacionare. Jeigu asmuo nėra sąmoningas, sprendimą priima jo šeima. Gana geros būklės pacientai gali būti iš pradžių slaugomi namie, o situacijai pablogėjus – perkeliami į hospisą. Kartais ligoniai čia atvyksta tiesiai iš Vilniaus universiteto Onkologijos instituto.

Sesuo Michaela teigė, kad hospiso pacientai nestokoja meilės ir žmogui būtinos šilumos.

Prižiūri nemokamai

Dar vienas C.Saunders principas – hospise prižiūrimam žmogui suteikti maksimumą globos ir pagalbos, už tai neimant jokio atlygio. Sesuo Michaela pasidžiaugė, kad pavyko sudaryti sutartį su ligonių kasa, kuri dengia apie 40-45 proc. paslaugų išlaidų. Kitos lėšos renkamos iš rėmėjų. "Hospisas yra žmonių solidarumo išraiška. Sveikieji paremia negalinčiuosius pasirūpinti savimi. Kita vertus, sakyti mirštančiajam, kad už suteiktas paslaugas jis privalės susimokėti, būtų tikrai nežmoniška", – pabrėžė sesuo Michaela.

Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas įkurtas suremontuotame XVII amžiaus pastate. Anksčiau šios patalpos priklausė vienuolėms, o po Antrojo pasaulinio karo buvo perduotos kalėjimui. 2005-aisiais pastatas grąžintas Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Jo atstatymo ir remonto darbai, įrangos įsigijimas kainavo apie 3,5 mln. litų. Tai finansavo Airijos bei Vokietijos fondai, 50 tūkst. litų veiklai pradėti skyrė Vilniaus arkivyskupijos kurija.

Vis dėlto paskutiniams dviem šių metų mėnesiams – lapkričiui ir gruodžiui – hospiso veiklai užtikrinti dar trūksta 180 tūkst. litų. Tačiau sesuo Michaela viliasi, kad galbūt atsiras rėmėjų ir hospisui neteks nutraukti veiklos.

"Prieš 3-4 mėnesius, kai dar neturėjome sutarties su ligonių kasa ir buvo visiškai neaiški ateitis, medicinos personalui pasakiau: jei neturėsime finansavimo, gali būti, kad tam tikram laikui hospisą teks uždaryti. Žmonės pasišnibždėjo tarpusavyje, ir vienas atsistojęs pasakė, kad dirbs net ir be uždarbio, nepaliks ligonių", – pasakojo sesuo Michaela. Tai ji pavadino gražiausiu savo gyvenimo įvykiu.

Atgyja dėl meilės

Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas iš esmės skirtas paskutinių stadijų vėžiu sergantiems žmonėms. Jame teikiama įvairiapusė medicinos pagalba – čia dirba šeimos gydytojas, onkologė radioterapeutė, anesteziologas, kuris rūpinasi, kad sunkiai sergantys pacientai nejaustų skausmo. Be to, pagal sutartį su Vilniaus miesto klinikine ligonine, prireikus kurio nors specialisto konsultacijos, galima nuvežti pacientą arba susitarti, kad atvažiuotų gydytojas.

Sesuo Michaela pasakojo apie vieną hospiso gyventoją, kuris padėkoje rašė, kad visose kitose ligoninėse jautėsi blogai, o čia pagaliau gerai išsimiegojo. Prieš atvykdamas į hospisą šis žmogus atrodė labai sunkus ligonis, o dabar atsigavo, jau vaikštinėja, net skausmas praėjo. Įstaigos praktikoje pasitaikė atvejis, kai žmogus, apie kurį sakyta, kad ilgiau nei dvi savaitės negyvens, bene po mėnesio buvo išrašytas namo, nes jam sugrįžo jėgos.

"Kai žmogus jaučiasi mylimas, yra dėmesio centre, jis atkunta ir vėl nori gyventi", – pabrėžė sesuo Michaela.

Laikinas išsiskyrimas

Vėžiu sergantiems žmonėms nėra buvimo šioje įstaigoje limito, dėl kitų ligų čia patekę pacientai prižiūrimi iki 4 mėnesių.

Dauguma hospiso kambarių yra dviviečiai, po vieną vienvietį bei trivietį. Stengiamasi, kad kambariuose gyventų panašaus amžiaus žmonės. Apatiniame pastato aukšte esančioje salėje galima stebėti tiesiogines koplyčioje vykstančių mišių ar kitų renginių transliacijas. Pacientai, kurie nori ir pajėgia, gali išeiti pavalgyti lauke.

Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas įsikūręs suremontuotame XVII amžiaus pastate Vilniuje.

"Gyvename kaip viena šeima", – teigė sesuo Michaela. Jei gydytojas pastebi, kad ligonio artimieji verkia, pasikviečia kavos, visi kartu pabendrauja. Hospise dirba ir dvi savanorės psichologės, teikiančios pagalbą pacientui ir jo artimiesiems. Stengiamasi, kad iškeliaujančiojo anapilin šeima rastų laiko su juo pasikalbėti, žmonės atsiprašytų vieni kitų, suvoktų, jog tai nėra galutinis atsisveikinimas, o tiesiog atsiskyrimas tam tikram laikui.

Padeda savanoriai

Į pagalbą hospiso darbuotojams ateina nemažai įvairaus amžiaus ir profesijų savanorių. Jie padeda slaugytojoms, virtuvėje, tvarko aplinką, padeda organizuoti renginius, projektus, ieško rėmėjų. Tarp savanorių - nemažai moksleivių ir studentų.

"Jauni žmonės nesibaimina būti šalia sunkiai sergančiųjų. Tai veikia jų mąstymą, moko rinktis prasmingus gyvenimo dalykus, parodo tikrąsias vertybes", – sakė sesuo Michaela.

Į hospisą atskubėjusi dešimtokė Justina pasakojo, kad jai čia labai patinka, nes jaučiasi reikalinga.

"Noriu padėti šiems žmonėms, noriu, kad jie geriau jaustųsi. Siekiu prasmingai leisti laiką, užuot vaikščiojusi į diskotekas. Į gyvenimą pažvelgiau visai kitomis akimis, labiau vertinu tai, ką turiu - sveikatą, dvasines vertybes", – prisipažino Kristina. Mergina čia ateina kasdien, kartais – net per "langą" tarp pamokų, padeda maitinti ligonius, aptvarko juos, perrengia, daro viską, ką reikia. "Kartais ir pašoku virtuvėje", – šypsojosi žavi šviesiaplaukė.

Ligonius lanko savanoris, ateinantis iš greta esančių pataisos namų. Dėl jo kaltės kitados mirė žmogus. "Tas vyras labai švelnus, skleidžia šilumą ir džiaugsmą mūsų ligoniams, to paties semdamasis iš jų", – pasakojo vienuolė ir pridūrė, kad šis savanoris į hospisą ateina kasdien ir būna nuo 8 iki 17 valandos, tuomet grįžta į kalėjimą. Vyras turi teisę būti be prižiūrėtojų, bet prie pacientų niekada neina vienas, yra tik personalo pagalbininkas. Savanoriauti jį atrinko įkalinimo įstaigos vadovybė, žmogus išklausė specialų mokymo kursą.

Pernai birželį pašventintas hospisas šiemet tą patį mėnesį paminėjo pirmąjį gimtadienį. Pasak direktorės, savanoriai netgi šoko su ligoniais. Į šventę hospiso sodelyje pacientai atvažiavo vežimėliais, o viena sunkiai judanti gyventoja, jos pačios pageidavimu, buvo pristatyta su lova ir linksminosi, kaip galėjo.

"Čia negalvojame apie mirtį. Kol žmogus gyvas, jis turi jausti gyvenimo pilnatvę, nes iš tikrųjų niekada nežinome, kada bus toji paskutinė diena", – sakė sesuo Michaela.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"