TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Su donoro širdimi vilnietis gyvena jau aštuoniolika metų

2016 05 14 6:00
Kai vilniečio Antano Sigito Pečiukaičio širdis anuomet nusilpo, gydytojai jį įtraukė į širdies persodinimo laukiančių recipientų sąrašą.  Rasos Pekarskienės nuotrauka

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, 68 metų vilnietis Antanas Sigitas Pečiukaitis su donoro širdimi krūtinėje gyvenantis beveik du dešimtmečius, šiuo metu yra ilgiausiai Lietuvoje po širdies transplantacijos gyvenantis žmogus.

Vyrui širdis buvo persodinta 1997-ųjų rudenį, dabar jis džiaugiasi neturintis jokių sveikatos problemų ir į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas dukart per metus atvažiuoja tikt todėl, kad reikia išsirašyti vaistų, pasirodyti gydytojams. „Jau beveik devyniolika metų – nei jokios slogos, nei gripo“, – stipria sveikata patenkintas Antanas.

Lazdos tiko ir patiko

Bene prieš septynerius metus Antanas atrado savąjį sveikatos ir ištvermės receptą – kasdien bet kokiu oru prie Antavilių gyvenantis vyriškis, pasiramsčiuodamas šiaurietiško ėjimo lazdomis, miškais ir Antavilių apylinkėmis nukulniuoja po 10–15 kilometrų. „Vakar trylika kilometrų nuėjau, o šiandien – tiktai vienuolika, nes vėjas“, – lyg teisindamasis, kad įveikė „tik“ 11 kilometrų, prisipažįsta Antanas.

Šiaurietiško ėjimo lazdas jis kiekvieną vasarą vežasi ir į Palangą, kur išbūna po mėnesį. Su lazdomis, kaip sako, dažniausiai „gastroliuoja“ vienas, nes žmona šitaip vaikščioti nelabai mėgsta – jai geriau tvarkyti sodo namo aplinką, šienauti veją. „Kol vaikščiojau be lazdų, einant labai tindavo rankos. Pamėginau pasiramsčiuoti lazdomis – tiko ir patiko“, – pasakoja Antanas.

Toli gražu ne visada Antanas buvo toks sveikas ir guvus. Ilgus metus vyras dirbo autobusų vairuotoju – keleivius vežiodavo ir po miestus, kur tuo metu gyveno – Šakius, Kelmę, ir tolimaisiais reisais. Kai šeima atsikraustė gyventi į Vilnių, Antanui pabodo varginantis vairuotojo darbas, prasidedantis tai anksti rytą, tai vakare. Todėl vairą iškeitė į ramesnį darbą gamykloje.

Sulaukė iš trečio karto

Daugiau kaip prieš du dešimtmečius prasidėjo širdies problemos – ištiko infarktas. Buvo atlikta širdies kraujagyslių šuntavimo operacija. Maža to, gydytojai tąkart Antanui aptiko ir įgimtą širdies ydą. Kai sava širdis palaipsniui nusilpo, gydytojai įrašė Antaną į širdies persodinimo laukiančių recipientų sąrašą.

Širdies donoro Antanas sulaukė tik iš trečio karto, nors dusyk dėl galimos transplantacijos ne tik kad buvo iškviestas į ligoninę – operacinėje jam jau buvo atverta krūtinės ląsta, į kurią tuoj tuoj turėjo atgulti donoro širdis. Deja, abu kartus paskutinę akimirką paaiškėjo, kad donoro širdies persodinti nebegalima. Pjūvį gydytojai vėl užsiūdavo ir išleisdavo namo. Beje, antrai nesėkmingai operacijai vyras į ligoninę buvo iškviestas praėjus vos savaitei po pirmosios, irgi nesėkme pasibaigusios operacijos.

„Tada profesorius Vytautas Sirvydis pasakė: „Gana. Pridarėme bėdų, todėl dabar taip nebeskubėsime – lauksime jauno, stipraus donoro širdies“, – garsaus gydytojo žodžius prisimena Antanas.

Tokia širdis atsirado po metų – 1997-ųjų rudenį. Apie savo donorą A. Pečiukaitis žino tiek, kad tai buvo jaunas vaikinas, ir skaičiuoja, kiek dabar jam būtų metų.

Paaukojo žuvusio sūnaus organus

Beje, su jauno donoro širdimi krūtinėje gyvenantis Antanas ir jo šeima irgi patyrė ypač žiaurų likimo smūgį. Kai po Antano širdies transplantacijos buvo praėję vos ketveri metai, avarijoje žuvo 25 metų jaunėlis sūnus. Netekties prislėgti artimieji nedvejodami žuvusiojo organus paaukojo donorystei.

Ar tokiam kilniam žingsniui įtakos turėjo tai, kad paties Antano gyvybę kadaise išgelbėjo donoro širdis? „Ne, tikrai ne. Seniai, dar po mane ištikusio infarkto, visi susėdę pasikalbėjome ir sutarėme: jei kas nors atsitiktų, reikia organus atiduoti donorystei. Visi šeimoje tai žinojo“, – lemtingą pokalbį su artimaisiais prisimena Antanas.

Keistas sutapimas, tačiau Antanas nuo vaikystės bendravo ir mokėsi vienoje mokykloje su Januaru Matučiu – alytiškiu, kuriam 1996 metų rudenį, irgi lapkritį, tik metais anksčiau nei Antanui, buvo persodinta donoro širdis. Vaikystės draugai bendraudavo ir po transplantacijų – juk bendros kalbos turėdavo dar daugiau. J. Matutis mirė sulaukęs 59 metų, su donoro širdimi išgyvenęs 11 metų ir 1 mėnesį.

Antanas žino, kad šiuo metu būtent jis Lietuvoje ilgiausiai gyvena su persodinta donoro širdimi, bet šiam faktui pernelyg neteikia reikšmės: „Geriau pakalbinkite mane, kai 20 metų būsiu išgyvenęs.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"