TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Sulauksime E.Šimkūnaitės receptų knygos

2013 09 21 6:05
Praėjusią savaitę sostinės Lazdynų mikrorajone atidengtas paminklinis akmuo E.Šimkūnaitei. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Jau išleistas rašytinis garsios žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės palikimas, jos vardu pavadinta Vilniaus gatvė bei gimtųjų Tauragnų mokykla, tėviškėje žiniuonės garbei užveistas vyšnaičių sodas, praėjusią savaitę sostinėje atidengtas paminklinis akmuo. Šiuo metu tvarkomi E.Šimkūnaitės sukurti ir išrašyti receptai, kurie kitąmet pasirodys atskiru rinkiniu.

Paminklinis akmuo Lazdynų mikrorajono skverelyje, netoli namo, kuriame gyveno E.Šimkūnaitė, dar vadinta ragana, bet turėjusi biologijos mokslų daktarės laipsnį, atidengtas rugsėjo 13-ąją, penktadienį, 13 valandą.

Skulptoriaus Jono Gencevičiaus lietuviškomis saulutėmis ir gėlėmis išpuoštame akmenyje iškalti žiniuonės žodžiai "Saule motule, dangum eidama neaplenk žemės mūsų".

Paminklinio akmens pastatymą inicijavo E.Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas. Anot jo pirmininkės Birutės Karnickienės, šio atminimo ženklo labai norėjo ir patys Lazdynų gyventojai, mikrorajono bendruomenė bei seniūnija, visi jie prisidėjo statant paminklą ir tvarkant aplinką.

Trys uždaviniai

Į E.Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondą susibūrę artimiausi žolininkės bičiuliai bei mokiniai iškėlė sau tris svarbiausius uždavinius. Pirmiausia – surinkti ir išleisti E.Šimkūnaitės straipsnius bei kitą rašytinį palikimą.

Šis darbas jau nuveiktas, visos knygos išleistos. Pastaroji – "Amžinai žydėk, atminimo vyšnia", į kurią sudėti žolininkę pažinojusių žmonių atsiminimai, pasakojimai apie E.Šimkūnaitę kaip asmenybę, jos santykius su kitais, vertybes, pasaulėžiūrą, veiklą, pasirodė 2006-aisiais.

Šiemet, 2013-aisiais, pavyko įgyvendinti ir kitą siekį: pastatyti paminklinį akmenį garsios moters gyvenamajame mikrorajone (atminimo lenta prie penkiaaukščio daugiabučio kabojo jau seniai).

"Dabar mūsų laukia trečias didelis darbas – surinkti E.Šimkūnaitės sukurtus bei išrašytus vaistažolių receptus ir sudėti juos į sąvadą. Tai jau pradėjome daryti, o kai darbas bus baigtas, sąvadas taps vertingu pagalbininku medikams ir jų gydomiems žmonėms", – pažymėjo B.Karnickienė.

Prie savo augintų ir labai mėgstamų meilenių. /E.Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo archyvo nuotrauka

Tūkstantinis palikimas

Receptai šiuo metu renkami, peržiūrimi, skirstomi, dėliojami. Dirbama kartu su Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejumi Kaune. Prieš spausdinant receptai bus peržiūrėti patyrusių farmacijos specialistų. Mat E.Šimkūnaitė ne visur buvo pažymėjusi, kokiai ligai ar negalavimui gydyti šie receptai skirti. Tai įvertins specialistai.

Sąvado rengėjai turės daug nuveikti – receptų turima apie kelis tūkstančius, dauguma jų saugomi Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje. Jie išliko, nes išrašiusi receptą E.Šimkūnaitė visada pasilikdavo kopiją. Tiksliau – žolininkė ne rašydavo, o per kalkę spausdindavo receptus rašomąja mašinėle. Pacientui juos pateikdavo su įrašu "recipe", išdėsčiusi sudedamąsias medžiagas, jų proporcijas ir kt. Diplomuota vaistininkė žinojo receptams keliamus reikalavimus, tik tiek, kad rašė juos ne specialios formos blankuose.

E.Šimkūnaitės receptų sąvado rengėjai tikisi pagalbos ir iš žmonių, kuriems teko gydytis pas garsiąją žiniuonę. Išsaugojusiųjų jos išrašytus receptus prašoma atnešti arba atsiųsti į Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejų Kaune arba "Širdažolės" vaistinę Vilniuje.

Tikimasi, kad visus numatytus darbus pavyks atlikti per pusmetį ar metus. Tad kitąmet knyga jau turėtų pasiekti visuomenę.

"Ji skiriama medikams ir galėtų tapti geru įrankiu specialisto rankose. Juk eiliniam žmogui savigyda gali net pakenkti. Ir pati E.Šimkūnaitė žmones konsultavo ne šiaip sau iš dangaus žiūrėdama. Pacientas privalėjo turėti gydytojo siuntimą, atnešti visus jos pareikalautus tyrimus. Kraujo tyrimai buvo kaip "Tėve mūsų". Žmogų E.Šimkūnaitė išklausinėdavo taip, kaip dabar ne kiekvienas gydytojas daro. Įdomu, kad liga ji domėdavosi ir genetiškai, teiraudavosi, kuo sirgo paciento šeimos nariai ir artimiausi giminaičiai. E.Šimkūnaitei tai buvo tarsi veidrodis, atspindintis galimą ligos paveldimumą", – pasakojo B.Karnickienė.

Viešumoje pasirodęs žiniuonės receptų sąvadas prisidės prie esamų paminklų garsiajai vaistininkei.

"Ji to verta. O pagarbos žmogui niekada nėra per daug", – teigė B.Karnickienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"