TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Tėvų senatvė kaip pareigos metas

2014 11 05 17:30
"Lietuvoje yra labai daug institucijų, galinčių slaugyti žmones", - teigė knygos "Pareigos metas" autorė R. Vanagaitė. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

"Aukotis tėvams nereikia, - per knygos "Pareigos metas" pristatymą jos autorė Rūta Vanagaitė. - Būtina juos mylėti, slaugyti, išlydėti." Jai pritarė neurologas Jokūbas Fišas. Gydytojo nuomone, reikia rūpintis savimi, nes, praradęs savo sveikatą, ne kažin kiek galėsi padėti artimajam, kuriam reikia ilgalaikės slaugos.

Lapkričio 5 dieną, trečiadienį, pristatyta pirmoji Lietuvoje knyga apie artimųjų senatvę ir slaugą "Pareigos metas". Leidinio autorė paaiškino, kodėl jis atsirado. "Gyvenime niekada nežinai, kas laukia už kampo. Kartais jis skiria tokius išbandymus, kad pradedi galvoti, kodėl tiek daug užkraunama", - kalbėjo knygą parašiusi komunikacijos ekspertė, prodiuserė, teatrologė, Vilniaus miesto tarybos Slaugos ir globos komisijos pirmininkė R. Vanagaitė. Išbandymai - tai 10 metų rūpestis tėvais. R. Vanagaitė nusprendė pasidalyti per ilgą laikotarpį sukaupta patirtimi, kai teko juos slaugyti, ir apskritai žiniomis apie senų žmonių slaugą Lietuvoje.

Per knygos pristatymą autorė sakė norinti skleisti žinią, kad būtina ruoštis ir tėvų, ir savo senatvei. Jos įsitikinimu, reikia saugoti savo gyvenimą, psichinę sveikatą, artimaisiais rūpintis, juos slaugyti, išlydėti, bet ne aukotis dėl jų. Ji priminė, kad daug tėvus slaugančių žmonių suserga depresija. O anot R. Vanagaitės, be pareigos rūpintis tėvais yra pareiga pačiam gyventi. "Lietuvoje yra labai daug institucijų, galinčių slaugyti žmones, - teigė R. Vanagaitė. - Problema - kad niekas jų nekontroliuoja, nesirūpina slaugos kokybe."

Per knygos pristatymą kalbėjo neurologas Jokūbas Fišas (kairėje), asociacijos „Rūpestinga globa“ garbės prezidentė Angelė Bajorienė, prof. Boguslavas Gruževskis ir autorė Rūta Vanagaitė.

Ilgalaikės priežiūros mažinti negalima

"Ši knyga bus parankinė kiekvienuose namuose, nes nei vienas neišvengsime ligų, senėjimo tiek savo, tiek artimųjų", - įsitikinusi Angelė Bajorienė, asociacijos „Rūpestinga globa“ garbės prezidentė, Europos senjorų ilgalaikės priežiūros įstaigų vadovų asociacijos generalinės tarybos ir vykdomosios valdybos narė. Ji pasidalijo mintimis apie ilgalaikės priežiūros sistemą Lietuvoje ir pažėrė kritikos. "Slauga namuose daug brangesnė, negu socialinėje institucijoje", - teigė A. Bajorienė. Todėl ją stebina, kad mūsų šalyje siekiama mažinti socialinių įstaigų skaičių, o jose gyvenančius, aptarnaujamus žmones išleisti, kad rūpintųsi bendruomenė. "Ilgalaikė priežiūra tikrai privalės būti, - tvirtino A. Bajorienė. - Mes tik turime sudaryti žmogui galimybę pasirinkti, kur jis nori būti ir kokias paslaugas gauti."

Socialinių paslaugų reikės vis daugiau

Darbo ir socialinių tyrimų direktorius prof. Boguslavas Gruževskis sakė pats turėjęs reikalų su slaugos sistema, kai teko rūpintis šviesaus atminimo tėvu. "Kiekvienas su tuo susidursime - jei ne per kitų, tai gal per savo senatvę. Na, nebent "laimingai" patektume po mašina, - ironizavo pašnekovas. - Tačiau tai - nejuokinga."

B. Gruževskis pristatė informaciją apie gyventojų amžiaus situaciją Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje (ES). Pagal statistinius duomenis akivaizdu, kad yra gimstamumo krizė, žmonių gyvenimo trukmė didėja, visuomenė senėja. "Šiuo metu Europoje yra labiausiai pasaulyje senstanti visuomenė", - tvirtino jis. Ir pabrėžė, kad demografinis senatvės pagreitis Lietuvoje tris kartus didesnis, negu ES. "Taigi socialinių paslaugų reikės vis daugiau. Tačiau vyresnio amžiaus žmonių galimybė apmokėti socialines paslaugas mažės. Mažės ir valstybės galimybė finansuoti, - išvadas skelbė B. Gruževskis. - Todėl nėra išeities be šeimos narių galimybės teikti socialines paslaugas artimiesiems. Šiuo metu tai yra pagrindinis kelias. Kartu reikia plėtoti globos įstaigų galimybes ir gerinti paslaugų kokybę. Geriausias kelias - dirbti kartu. Tai teko ir pačiam patirti." Profesorius pažymėjo, kad labai svarbu didinti žmonių atsakomybę už savo gyvenimą.

Tokia knyga, kaip Pareigos metas", daugeliui bus naudinga.

Knygoje - receptai

Šv. Roko palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjas, Pasaulinės neurologų asociacijos narys J. Fišas tikino: "Gyvenimo trukmė pailgėjo, ir tai yra labai gerai." Jis sakė, kad žmonių amžius didėja dėl gyvenimo lygio ir šalies išsivystymo.

J. Fišo teigimu, knyga "Pareigos metas" nepaprastai vertinga. "Ar žinote, kaip elgtis su samdytu slaugytoju? - susirinkusiųjų į leidinio pristatymą klausė neurologas. - Nežinodami darytume klaidų, sutriktume, kištume pinigus, patirtume nuostolių. Knyga pateikia tam tikrų receptų." Žinomas ir daug patirties turintis neurologas teigė, kad reikia rūpintis savimi, nes, praradęs savo sveikatą, ne kažin kiek galėsi padėti slaugomam artimajam.

Kilo diskusija, ar gaivinti mirštantįjį

R. Vanagaitė pasidalijo mintimis, kad, kai žmogui laikas išeiti, nereikia taikyti visų procedūrų ir jį gaivinti. "Reikia leisti gamtai veikti pačiai, - įsitikinusi ji. - Esu pasirašiusi išankstinės valios pareiškimą, kad jokių agresyvių procedūrų man nebūtų taikoma." Prašomas pasakyti savo nuomonę, gydytojas J. Fišas teigė, kad klausimas yra labai sudėtingas. "Kai kuriais atvejais taip gali būti, - tęsė jis. - Mes taikome pasyviąją eutanaziją. Rūta apie ją kalba. Tai pagalbos nesuteikimas ligoniui. Jei jis dementiškas ar labai žiauriai kenčiantis, kai nebeįmanoma nuskausminti, tai galima." Tačiau gydytojas tvirtino, kad būna labai atvejų, kai medicinos procedūros pagerina ligonio būklę, jis atsigauna, vėl pasidaro sąmoningas. Tad kiekviena situacija skirtinga. J. Fišas su šypsena pažadėjo gaivinti knygos autorę R. Vanagaitę, jei kada nors taip nutiktų ir ji pakliūtų į gydytojo akiratį.

Kad nebūtų kaltės jausmo

Viena renginio dalyvė R. Vanagaitės klausė, kaip išvengti kaltės jausmo, kad pats nuolat nebudi prie artimojo, kuriam reikia ilgalaikės slaugės. "Kaltės jausmas pats baisiausias, - sakė knygos "Pareigos metas" autorė. - Kai tėveliui buvo insultas, tikrai nenorėjau jo atiduoti į jokią įstaigą." Nuėjusi pasitarti su psichoterepeutu, išgirdo, kad tokiais atvejais, kai žmonės patys slaugo artimuosius, neretai po kurio laiko pradeda svarstyti, kiek dar šie gyvens, kada išeis, nori išsivaduoti nuo besibaigiančių rūpesčių, ima net linkėti mirties. "Tada atsiranda su nieko nepalyginamas kaltės jausmas", - patikino psichoterapeutas.

Renginio dalyviai sutarė, kad svarbiausia yra širdies ramybė, kad dėl artimojo, kuriam reikia ilgalaikės priežiūros, padaryta viskas, kas geriausia. Tai yra, esant reikalui bei galimybei, naudojantis ir profesionalia slauga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"