TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Tikėjimo ir vilties jėga

2014 09 27 6:00
D. Stasiūnas Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Kodėl vienas žmogus, net ir sunkiai susirgęs, pasveiksta, o kitam ir menkesnė liga gali tapti lemtinga? Kodėl kai kurie kamuojami negalios žmonės geba džiaugtis gyvenimu, tampa optimizmo pavyzdžiais sveikiesiems? Kaip žmogaus asmenybės ypatumai susiję su atsparumu ligoms ir gyvenimo išbandymams?

Apie psichologinius sveikimo mechanizmus "Lietuvos žinios" kalbasi su Vilniaus „Ąžuolyno“ klinikos direktoriumi medicinai gydytoju psichiatru Dainiumi Stasiūnu.

Ateiname iš savo vaikystės

- Esame labai skirtingi, kaip tokie tampame?

- Žmogaus asmenybė, jo charakteris pradeda formuotis ankstyvame amžiuje, tad labai svarbios tos žinutės, kurias mažylis gauna iš savo tėvų, senelių, pirmosios mokytojos. Jeigu mama sako, kad gyvenimas blogas, žmogui ši žinia lieka visam gyvenimui. Jei tėtis dažnai grįžta išgėręs ir linksmas, džiaugiasi gera diena ir gražiu pasisėdėjimu su draugais, vaikas užfiksuoja, kad alkoholis yra gera priemonė atsipalaiduoti, „nuplauti“ gyvenimo problemas. Ta informacija žmogus ir vadovausis jei ir ne visą savo gyvenimą, tai bent jau iki brandos, kol nesusikurs savų, galbūt, priešingų arba bent jau kitokių, stereotipų. Žmonės nevienodai pasirengę ne tik sunkiems gyvenimo išbandymams, bet ir pačiam gyvenimui. Akivaizdu, kad kai kurie jauni žmonės tiesiog nemoka gyventi, nes nuo mažens girdėjo, jog gyvenimas - blogas. Jie ir kelia klausimą: ar išvis verta gyventi? Iš čia kyla ir skirtingas žmonių jautrumas įvairioms gyvenimo problemoms: artimų žmonių netektims, darbo praradimui, ligoms, netgi kasdieniam stresui.

- Stresą patiriame net įsipjovę pirštą. Tačiau vienas žmogus užspaudžia žaizdą ir stengiasi koncentruoti dėmesį į svarbesnius dalykus, o kitas tą traumą geba „išpuoselėti“ iki ilgalaikės problemos. Paprastai pirmojo pirštas netrukus sugyja, o antrasis dar ilgai popina savo skaudulį. Atrodytų, visų žmonių organizmas turėtų panašiai reaguoti į analogiškas traumas, bet taip nėra. Kodėl?

- Mūsų nervų sistema – vidinis kompiuteris. Tarkime, vegetacinės nervų sistemos veikla nepriklauso nuo žmogaus valios. Galbūt galima išskirti kai kuriuos ypatingus atvejus, kai jogai per tam tikrus pratimus geba sumažinti savo kūno temperatūrą arba sulėtinti širdies plakimą. Reaguodamas į traumą, organizmas žaizdos vietoje padidina kraujo krešumą aktyvinančių faktorių, antikūnų ir t. t. gamybą. Kodėl sergama ir sveikstama skirtingai, gana nemažai priklauso ir nuo paties žmogaus psichologinės reakcijos. Man patinka psichoterapeutų posakis: „Nesvarbu, kaip jautiesi, svarbu, kaip elgiesi.“ Todėl žmonės, kurie net ir sirgdami vėžiu, stengiasi pozityviai mąstyti, neprarasti geros nuotaikos, kuo ilgiau užsiimti mėgstama veikla ir išlikti darbingi, neapsunkinti nei savęs, nei aplinkinių skundais dėl prastos savijautos bei dejonėmis dėl artėjančios mirties, gyvena ilgiau, kokybiškiau. Kartais jie net tam tikram laikui įveikia ligą. Taigi svarbiausia – požiūris ir elgesys.

Pozityvaus mąstymo įtaka

- Vadinasi, yra tiesos dabar paplitusiose pozityvaus mąstymo teorijose, teigiančiose, kad jei tikėsi, jog viskas bus gerai, taip ir bus?

- Čia turbūt verta kalbėti ne vien apie tikėjimą, kuris stiprina viltį ir padeda žmogui ilgiau atsilaikyti prieš ligą, bet ir apie apčiuopiamesnius dalykus, tokius kaip neuromediatoriaus dopamino išsiskyrimas. Tai jaučiame kaip energijos, emocijų pliūpsnį. Tarkime, panašų efektą gali paskatinti šviežios kavos aromatas, džiaugsmas sutikus seniai matytą draugą. Norėdami išreikšti savo džiaugsmą imame šypsotis, todėl pagerėja ir savijauta. Kodėl reikia šypsotis kalbant telefonu? Juk pašnekovas nemato. Tačiau jis girdi. Pokalbis su šypsena bus visai kitoks, ir jo rezultatas - daug geresnis, kaip ir tiesioginio kontakto metu. Paniuręs, susiraukęs žmogus vien savo išvaizda perduoda ne tik informaciją apie problemą, bet ir tam tikrą įpareigojimą kitam būtinai pasidomėti jo problema. Tai apsunkina ir keičia bendravimo spalvas. Gera nuotaika, šypsena ir pašnekovą priverčia gerai pasijusti, nusišypsoti, jo organizme ima gamintis dopaminas.

- Logiškai mąstant, jeigu norime geriau jaustis, sėkmingiau susidoroti su gyvenimo iššūkiais, verta stengtis patiems būti optimistais ir neskleisti blogų emocijų?

- Beveik niekam nepavyksta išvengti sunkumų. Turint sudėtingų problemų visada patartina konsultuotis su profesionalais, jie padės rasti išeitį. Neretai girdime žmones skundžiantis, kad viskas blogai, nesiseka, ir daroma išvada: „Esu nevykėlis.“ Ar ji visada atitinka tikrovę? Psichoterapeutas tokiam žmogui rekomenduoja susirašyti neigiamas mintis patvirtinančius argumentus ir sulyginti juos su tais dalykais, kurie, jo nuomone, gerai sekasi. Vien iš tų argumentų analizės neretai paaiškėja, kad nėra labai blogai, kad esama ir gerų dalykų. Reikia tik šiek tiek pastangų, ir blogas mintis bei nuotaikas galima pakeisti. Tuomet lengviau spręsti ir problemas: rasti darbą, susitaikyti su artimo žmogaus netektimi ir pan.

Neišmatuojami, tačiau išsemiami resursai

- Tikėjimas ir viltis. Kaip jų neprarasti sergant mirtina liga ar ištikus kitokioms gyvenimo negandoms?

- Užsitęsęs stresas ar sunki liga gali išprovokuoti depresiją. Jai įveikti dažniausiai prireikia specialistų pagalbos. Be to, reikia nepamiršti, kad ne tik pati liga, bet ir gydymo priemonės veikia visas organizmo sistemas. Vėžio toksinai, nuodydami organizmą, neaplenkia ir smegenų. Dėl to keičiasi ligonio požiūris į pasaulį ir aplinką, didėja jo jautrumas, prastėja charakteris ir t. t. Reikia žinoti, kad neišvengiamai ateina ir toks laikas, kai liga išeikvoja organizmo resursus, gyvybines jėgas, ir ligonis pavargsta... Prisimenu vieną moterį, sirgusią onkologine liga, kurią labai palaikė šeima, draugai. Visi labai rūpinosi, stengėsi, kad ji nepajustų vienatvės. Ir ligonė gana gerai laikėsi, kovojo su liga, tačiau tai negalėjo tęstis be galo. Ligonė pavargo, jos organizmo resursai išseko. Ji nustojo kovoti ir per keletą savaičių paliko šį pasaulį. Turime pripažinti, kad žmogus nėra amžinas, tai suvokti ir mokytis susitaikyti su mintimi, jog kada nors teks mirti.

Esu įsitikinęs, kad pačioje žmogaus prigimtyje įrašytas troškimas gyventi, todėl, be abejo, žmogus turi žinoti tiesą apie jį ištikusią ligą. Tuomet jis turi teisę apsispręsti: susikoncentruoti ir kovoti su ja pasitelkus tikėjimą ir viltį arba oriai pasitikti mirtį. Didžiulė klaida pasakyti ligoniui nuosprendį, kiek laiko jam liko gyventi. Tokius sprendimus gali priimti tik Dievas. Juk žinome pavyzdžių, kai pasveiksta net beviltiškais laikyti ligoniai. Niekas negali išmatuoti žmogaus organizmo resursų, juo labiau jo tikėjimo ir vilties jėgos.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"