TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Tinkama mityba gali išgelbėti gyvybę

2015 05 30 6:00
Gintautas Kėkštas: "Ir visuomenės supratimas apie dietologiją, ir ji pati turi keistis - būti ne grožio industrijos, bet medicinos dalimi.“ Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Kol sveiki, neatsispiriame kasdienėms kalboms apie dietas: madingas ir naudingas, nors, tiesą sakant, daugeliu atvejų tai tiesiog lengvo pokalbio tema, kai nesinori liesti rimtų dalykų. Visai kitaip – sunkiai susirgus. Tinkama mityba ligoniui gali tapti labai svarbiu, o kai kada net lemiamu dalyku.

Specialistai teigia, jog nuo 30 iki 60 proc. pacientų, patekusių į ligonines dėl paūmėjusių lėtinių ligų arba ūmios būklės, yra nusilpę dėl nepakankamos mitybos, kartais net prisibadavę. Tai komplikuoja jų gydymą ir blogina sveikimo prognozę. Įvairių tyrimų duomenimis, nuo 10 iki 50 proc. chirurginių ligonių mityba yra nepakankama, tačiau ne visuomet tai paprasta atpažinti ir tinkamai įvertinti. Dėl blogos mitybos žmogus nebūtinai atrodo išsekęs. Jis gali net turėti antsvorio, tiksliau - per daug riebalų ir per mažai raumenų, kurie yra organizmo baltymų šaltinis. Ligonio mitybos įvertinimas ir laiku pradėta jos korekcija gali reikšmingai sumažinti komplikacijų dažnumą po operacijų, mirštamumą bei gydymo išlaidas.

Mitybos nepakankamumo problemos neaplenkia net turtingų šalių, tokių kaip JAV, gyventojų, ką jau kalbėti apie Lietuvą. Bet tam iki šiol stinga reikiamo dėmesio. Gal dėl to, kad, kaip sako Lietuvos anesteziologų-reanimatologų draugijos narys, Lietuvos parenterinės ir enterinės mitybos draugijos vicepirmininkas, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų I reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Gintautas Kėkštas, netinkamai maitinamam ligoniui neskauda, dažniausiai jis net nekarščiuoja. Todėl vis atsiranda svarbesnių ir daugiau dėmesio reikalaujančių dalykų. Tačiau prieš kurį laiką Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) patvirtino Dietologijos ambulatorinių specializuotų paslaugų teikimo reikalavimų aprašą, pagal kurį gydytojo dietologo ambulatorinės paslaugos pacientui, siunčiamam šeimos gydytojo, bus apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų. Tai gera proga pakalbėti apie klinikinę mitybą, kuri gali pakeisti sunkiai sergančių ir sudėtingas operacijas ištvėrusių ligonių gyvenimą.

Liga sekina organizmą

Į Santariškių ligoninę patenka sunkiausiomis ligomis - sepsiu, pankreatitu, dauginiu organų nepakankamumu, komplikuotomis infekcijomis - sergantys pacientai. Jie neretai atvyksta jau kurį laiką gydyti rajonų ligoninėse ir turėdami rimtų nepakankamos mitybos požymių, nes liga išsekina organizmą, o dar prieš akis – operacijos, pooperacinis laikotarpis, kuriam įveikti taip pat reikia ne mažiau jėgų. „Tokiais atvejais, kai žmogui būtina daryti skrandžio, kasos ar žarnyno šalinimo operaciją, savaitę arba 10 dienų, jei yra galimybė, stipriname jį mitybos nepakankamumo poskyryje - skiriame subalansuotą klinikinę mitybą, - aiškina gydytojas G. Kėkštas. – Ne tam, kad ligonis priaugtų svorio, o kad pagerėtų bendra jo organizmo būklė, sustiprėtų imunitetas, atsparumas infekcijoms. Tai labai svarbu siekiant, jog organizmas ne tik sėkmingai pakeltų operaciją, bet ir sveiktų. Į mitybos nepakankamumą būtina atsižvelgti gydant tiek chirurginius, tiek terapinius ligonius, sergančius plaučių uždegimu, lėtinėmis širdies ir kraujagyslių sistemos bei kitomis ligomis. Deja, situacija neretai tokia: visi rūpinasi, ieško sunkiam ligoniui stebuklingų vaistų, o jis ir toliau serga, nes organizmo rezervai riboti. Tinkama mityba gali iš esmės pagerinti paciento sveikimą ir gyvenimo kokybę.“

Mitybos nepakankamumas... ligoninėje

Už ambulatorines dietologo konsultacijas iš PSDF lėšų žadama mokėti nuo ateinančių metų. Specialistų nuomone, šias būtinas paslaugas vis delsiama teikti. Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių gydytojai su pacientų mitybos nepakankamumo problema susiduria kasdien. „Daliai ligonių mitybos nepakankamumas atsiranda gulint ligoninėje. Kvalifikuoto dietologo konsultacija labai svarbi. Apie tai kalbame metai iš metų, tačiau sprendimai vis atitolinami. Kai bandome ieškoti pagalbos ligoniams, esame siuntinėjami iš vienų valdininkų pas kitus, - neslepia G. Kėkštas. - Kažin kodėl sunkiai suprantama, jog tai susiję su hospitalizacijos, gydymo išlaidų, mirštamumo didėjimu ir yra didelė našta visuomenei. Ligonio „krepšelyje“ - daug kainuojančių chirurginių technologijų, chemoterapija, vaistai, o kaip jis maitinamas, mažai ką domina. Klinikinei mitybai lieka apgailėtina vieta. Žmogus, patekęs iš normalios aplinkos į ligoninę, negauna tinkamo maitinimo, nes tai niekam neįdomu. Rūpi tik skiriami vaistai. Tarsi tikimasi sutaupyti lėšų, bet tas taupymas atsigręžia prieš pačią visuomenę. Visi aimanuoja, kad trūksta lėšų, nors gyvename tikrai daug geriau negu iki nepriklausomybės. Tačiau akivaizdu, jog gyvename paradoksų valstybėje. Kai kalbame apie vienokius ar kitokius vaistus, kad ir apie antibiotikus, kuriais kartais tikrai piktnaudžiaujama, tačiau kurie vertinami kaip absoliutus gėris, visiems būna suprantama, o kai prabylame apie mitybos svarbą sunkiai sergantiems pacientams, sulaukiame nesupratimo. Juk čia slypi ir viena priežasčių, kodėl sunkiai susirgę žmonės klaidžioja padrikos informacijos jūroje, griebdamiesi kaip skęstantysis šiaudo tai žaliavalgystės, tai baltymų dietos, nors jų nauda moksliškai neįrodyta.“

Kuo pakeisti pačių trintas tyreles?

Jei ligonis išrašomas iš reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus, dar nereiškia, kad jis gali gyventi savarankiškai, neprižiūrimas medikų. Sunki liga ir ilgas laikas, kai daug organizmo gyvybinių funkcijų - kvėpavimo, kraujotakos, inkstų - palaiko įvairūs medicinos aparatai, išeikvoja ne tik daug paciento energijos, bet ir išsekina raumenis, nervų sistemą, pareikalauja didelės psichologinės įtampos, todėl akivaizdžiai sumažėja žmogaus jėgos toliau gyventi visavertiškai. „Daugeliui reikia labai rimtos reabilitacijos, tinkamos mitybos ir slaugos. Tačiau tolesnė tokių pacientų priežiūra mūsų šalyje dar nėra kokybiška, todėl pasitaiko nemažai atvejų, kai po kelių brangiai kainuojančio gydymo mėnesių iš mūsų ligoninės išleistas žmogus, tarkime, turintis trumposios žarnos sindromą, tyliai užgęsta dėl tinkamos mitybos ir slaugos stygiaus. 50 proc. sunkiausių ligonių miršta per pirmus 12 mėnesių, kai išrašomi iš reanimacijos skyriaus. Dažniausiai tai nutinka dėl progresuojančio klinikinio išsekimo, nes žmogus negauna tinkamai subalansuotos mitybos, pats negali pavalgyti, jį kamuoja nuovargis ir depresija. Tie dalykai, vadinami kritinės būklės polineuropatija, nereikalauja jokių brangių ir modernių technologijų, juos galima spręsti klinikine mityba ir tinkama slauga. Deja, mūsų šalyje jie tikrai nesutvarkyti, - įsitikinęs G. Kėkštas. – Daliai tokių ligonių reikia parenterinio ir enterinio maitinimo visą likusį gyvenimą. Enterinis maitinimas - tai, ką galime suvartoti per burną ar per zondus, - yra fiziologiškesnis ir labai svarbus, nes stimuliuoja žarnyną, ištuština tulžies pūslę, užkerta kelią bakterijoms iš žarnyno patekti į kraują, skatina imunoglobulinų gamybą tulžies takuose, stiprina imunitetą. Faktiškai tai vienintelis vaistas, padedantis tiems ligoniams gyventi.“

Gyd. G. Kėkštas yra diplomuotas klinikinės mitybos specialistas, Europos klinikinės mitybos draugijos dėstytojas, ligoninės klinikinės mitybos grupės vadovas. Jis su kolegomis daug metų gilinasi į sunkių ligonių klinikinės mitybos problemas ir stengiasi, kad situacija Lietuvoje keistųsi. „Po onkologinių, neurologinių ir kitų operacijų žmonėms, kurie nebegali normaliai maitintis, reikalinga mityba šiuolaikiškais parenteriniais ir enteriniais mišiniais, kuriuose yra subalansuotų maisto medžiagų, mineralų, vitaminų, - sako G. Kėkštas. – Nepateisinama, kad kai kuriuos ligonius, kaip kokiose pirmykštėse bendruomenėse, artimieji maitina sultiniais ar tyrelėmis. Juk taip neįmanoma nei užtikrinti, nei apskaičiuoti paciento gaunamų maisto medžiagų kiekio, didėja virškinimo sutrikimų, infekcijos pavojus.“

Gydytojas pateikia Lenkijos, Kroatijos pavyzdžius. Ten gerai išspręsta parenterinės ir enterinės mitybos kompensavimo ne tik ligoninėse, bet ir namie problema. „Ne kartą kvietėme valdininkus nuvykti ir savo akimis įsitikinti tokių sprendimų prasmingumu. Tačiau veltui, - apgailestauja jis. - Prarandame žmones, kuriuos galėtume grąžinti į gyvenimą. Tai būtų logiška: juk jeigu galime ligoniams taikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją, inkstus pakeisti dializės aparatu, o širdį – dirbtine širdimi, kodėl parenterinė mityba negalėtų pakeisti žarnos? Pavyzdžiui, Lenkijoje ligoniai, netekę didesnės dalies žarnų, gaudami vien parenterinę mitybą gyvena dešimtmečius, gimdo vaikus. Jeigu, kaip teigiama, Lietuva žengia į turtingųjų šalių klubą, vienas to įrodymų galėtų būti efektyvus klinikinės mitybos taikymas ne tik ligoninėje, bet ir už jos ribų."

Pas dietologą – patarimo

Naujasis sprendimas kompensuoti ambulatorines dietologo paslaugas suteikė vilčių ir dar neišgirdusiems sunkios ligos diagnozės pacientams, tačiau suvokiantiems, kad negebėjimas atsispirti skaniam maistui ir dėl to atsiradęs antsvoris rikiuojasi šalia kitų žalingų įpročių - tabako, alkoholio, nejudrumo, - vedančių tiesiai vienokios ar kitokios ligos link. „Neabejotinai sveikinčiau tokį sprendimą, nes sveika gyvensena padėtų išvengti daugelio sunkių ligų, - tvirtina G. Kėkštas. – Kaip bus pasinaudota tokia galimybe, daug priklausys nuo šeimos gydytojų geranoriškumo ir kompetencijos. Klinikinės mitybos fragmentai dėstomi daugiausia tik gastroenterologams ir dietologams, nors ši disciplina yra ir viena pagrindinių intensyviosios terapijos bei chirurgijos atramų. Kas atsakingas už paciento sveiką gyvenseną po to, kai jis išrašomas iš ligoninės? Tarsi šeimos gydytojai, tarsi... neaišku kas. Kas turėtų pasirūpinti klinikinės mitybos taikymu slaugos namuose? Ir dar daug kitų svarbių dalykų mūsų šalyje lyg ir niekam nepriklauso. Ko gero, kol kas Lietuvoje dietologų stinga. Tiems, kurie dirba ligoninėse, daugeliu atvejų užkraunamas tik rūpinimasis virtuve, o geriausieji randa savo vietą grožio industrijoje. Akivaizdu, kad ir visuomenės supratimas apie dietologiją, ir ji pati turi keistis - būti ne grožio industrijos, bet medicinos dalimi.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"