TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Traumos ir nelaimės persekioja neatsitiktinai

2014 02 08 6:00
L.Bratikaitė vardijo ne vieną tyrimą, atskleidusį, kad žmonių savybė nuolat patirti traumas turi tam tikrų psichologinių priežasčių.bratikaite.jpg Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Žiema – traumų sezonas. "Paslydo, nukrito, atsipeikėjo – gipsas", – ši frazė iš filmo "Briliantinė ranka" žinoma daugeliui. Tačiau kai kuriuos žmones gerokai dažniau nei kitus persekioja traumos ir nelaimės. Kodėl jiems lyg tyčia kas nors nutinka, pasakojo psichologė Laima Bratikaitė.

"Ne vienas pažįstame žmonių, kurie vadinami vaikščiojančia nelaime. Jie tarsi pritraukia įvairias negandas ir nuolat pakliūva į nelaimingus atsitikimus: susilaužo kaulus, įsistato gumbų, įsipjauna pirštus, nukenčia per eismo įvykius, krinta nuo laiptų ir kt. Būtent jiems dažniausiai įkanda piktas kaimynų šuo. Tik jiems pavyksta įkristi į kanalizacijos šulinį ir nuolat apsipilti karšta arbata. Kaip paaiškinti tokią jų nesėkmę? Moksliniai tyrimai rodo, kad žmonių savybė nuolat patirti traumas ir patekti į nemalonias situacijas turi tam tikrų psichologinių priežasčių", – aiškino L.Bratikaitė.

Avaringumas – asmeninė savybė

Dar XX amžiaus pradžioje vokiečių psichologas Karlas Marbe padarė išvadą, kad žmogus, tapęs nelaimingo atsitikimo auka, turi didesnę tikimybę vėl pakliūti į panašią situaciją nei tas, kuris niekada nėra to patyręs. Psichologas išanalizavo didelių įmonių darbuotojų patiriamų traumų statistiką ir taip pastebėjo, kad darbe patiriantys traumas žmonės daug dažniau tampa ir kitur vykstančių nelaimingų atsitikimų dalyviais.

Pasak L.Bratikaitės, vėliau buvo atlikti išsamesni tyrimai. Mat viena didžiausių JAV transporto įmonių susirūpino dažnomis savo krovininių automobilių avarijomis ir, žinoma, nuostoliais, kuriuos dėl to patirdavo. Patikrinus, kurie darbuotojai pateko į daugiausia eismo įvykių, vadovybė nusprendė automobilių daužymo čempionams pasiūlyti ramesnį ir sėslesnį nei vairuotojo darbą. Tai padarius krovininių automobilių avarijų gerokai sumažėjo. Įdomu, kad vairuotojai, kurie dažniausiai pakliūdavo į eismo įvykius, liko ištikimi sau ir naujose darbo vietose, t. y. vėl sukeldavo įvairias avarines situacijas. Tai aiškiai parodo, kad kai kuriems žmonėms tiesiog būdinga nuolat pakliūti į sveikatai ar gyvybei grėsmingas situacijas.

Patys sau budeliai

Amerikiečių psichologė Helen Flanders Dunbar buvo viena pirmųjų, kurie siekė išsiaiškinti žmonių, nuolat pakliūvančių į nelaimingus atsitikimus, psichologinius ypatumus. Ji tyrė žmonių, patyrusių traumas, asmenybę. Paaiškėjo, kad tai yra ryžtingi žmonės, linkę iš karto gauti tai, ko nori. Jie veikia pagauti impulso, mėgsta netikėtumus ir aštrius pojūčius, pernelyg neplanuoja ateities. Daugelis jų buvo griežtai auklėti ir sukaupė gana nemažai agresijos. Apibendrinant galima pasakyti, kad tai veiklūs, impulsyvūs, siekiantys tikslų ir nekantrūs žmonės.

"Neretai nemalonumų patiriame savo noru, patys tapdami sau budeliais. Pykdami ant savęs, jausdamiesi kalti, gailėdamiesi dėl savo elgesio dažnai pasąmoningai ieškome sau bausmės. Ir jos sulaukiame kaip traumos. Pajutę fizinį skausmą, išsilaisviname iš kaltės gniaužtų", – komentavo psichologė.

Taip yra dėl to, jog nuo pat vaikystės esame mokomi, kad už netinkamą elgesį turi būti skiriama bausmė. Pavyzdžiui, tėvų neklausantis vaikas statomas į kampą. Ten pabuvęs nebesijaučia kaltas ir vėl mėgaujasi tėvų meile bei dėmesiu. Žmogus, padaręs nusikaltimą, taip pat nusipelno bausmės. Išbuvęs skirtą laiką įkalinimo įstaigoje, išeina iš jos išpirkęs kaltę.

Psichikos vingrybės

"Mūsų psichika taip pat išmoksta naudotis šiuo principu. Jausdamiesi kalti būname sau tarsi teisėjai, nesąmoningai skirdami sau bausmę. Kai kada tai būna tik galvos skausmas, o kartais – ir skaudi avarija, – sakė L.Bratikaitė. – Kita vertus, nutinka ir taip, kad žmogus, pats to nesuvokdamas, provokuoja traumines situacijas, šitaip siekdamas atkreipti į save dėmesį. Pavyzdžiui, žmona, supykusi ant vyro, įsižeidusi eina į virtuvę gerti arbatos viena. Ir, žinoma, visiškai atsitiktinai nusipliko ranką verdančiu vandeniu. Moteris garsiai surinka, o susirūpinęs vyras įbėga į virtuvę ir puola padėti žmonai. Sutuoktiniai susitaiko. Šiuo atveju kalbame apie neįsisąmonintą norą atkreipti į save dėmesį ir išspręsti problemas netiesioginiu būdu."

L.Bratikaitė mano, kad daugelio nelaimingų atsitikimų galėtume išvengti, jeigu dažniau įsiklausytume į save, pasistengtume suprasti savo poreikius, drąsiai žengtume į priekį, neatidėliodami nemalonių dalykų ir juos spręsdami. Ir dar – skubėtume lėtai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"